Profesinės miškininkų šventės išvakarėse apie šios profesijos žmonių rūpesčius ir džiaugsmus su Rokiškio miškų urėdu Rimantu KAPUŠINSKU kalbėjosi „Gimtojo Rokiškio“ korespondentė Aldona MINKEVIČIENĖ.
– Šalies miškininkai gali pagrįstai didžiuotis: Lietuva pripažinta viena geriausiai miškus saugančia šalimi pasaulyje. Tokią išvadą pernai padarė Jeilio universiteto (JAV) mokslininkai, atlikę pasaulio valstybių rūpinimosi žaliuoju Žemės rūbu tyrimą.
– Tarp valstybių, geriausiai tvarkančių ir prižiūrinčių miškus bei tausojančių bioįvairovę, mūsų šalis yra jau gal 15 metų. Taigi galiu drąsiai sakyti, kad šis pripažinimas – ne atsitiktinis, o atsidavusio, nuoseklaus ir racionalaus miškininkų darbo nuopelnas. Svarbiausią darbą tvarkant ir prižiūrint miškus atlieka urėdijos ir girininkijų darbuotojai. Jų veiklą visuomenė dažnai suvokia per siaurai. O juk miškininkai ne tik sodina, ugdo medynus, ruošia medieną, bet ir tvarko miškuose paliktas šiukšles, rengia bei prižiūri rekreacijos vietas, daug dirba su moksleiviais, iš kurių vėliau ne vienas jų tampa geru eiguliu, girininku ar urėdu.
– Pastaruosius kelerius metus valstybinių miškų valdymo strategija ne kartą smarkiai klibinta, urėdijoms teko išgyventi politikų bandymus pakeisti valstybinių miškų valdytoją. Kokiais rūpesčiais rajono miškininkai gyvena šiandien?
– Šventės proga apie bėdas ir rūpesčius kalbėti mažiausiai norisi. Galiu pasidžiaugti: šie metai urėdijai buvo neprasti, gamta leido sodinti, netrukdė kirsti mišką ir išgabenti, medienos kainos šiuo metu kiek kyla. Neblogai sekasi biokuro žaliavos gamyba, išvengta miško gaisrų ir audrų. Bet gamtos ir žmogaus stichijų pavojus tebėra neišnykęs: miškuose labai sausa, grybautojų ir uogautojų šiuo metu galima kasdien sutikti, o rudens vėtrų kelionių – nenuspėsi…
Daugiau ketvirtadienio GR
