Respublikos gatvės medžiai laikinai vežami į aikštelę šalia Apušoto miško. D.Zibolienės nuotr.
Respublikos gatvės medžiai laikinai vežami į aikštelę šalia Apušoto miško. D.Zibolienės nuotr.

Atsisveikinimas su Respublikos gatvės liepomis tarp rokiškėnų įplieskė ginčus. Vieniems atrodo, kad pjauti šimtamečius medžius – nepateisinamas barbarizmas, kiti mano, jog iškirtus audrų ir ligų sužalotas, gatvės nebepuošusias liepas atsivėrė miesto erdvės. Panašūs ginčai kilo ir dėl tvarkomo Kavoliškio parko. Seniūnijos atstovai tvirtina, jog išpuvę medžiai kelia pavojų žmonių saugumui, o Žaliųjų judėjimo atstovas šaukia pagalbos: naikinamas senovinis parkas, paukščių perimvietės, šikšnosparnių gūžtos.

 

Kerta be gailesčio?
Rokiškėnas Pranas Paršonis, rajone žinomas Žaliųjų judėjimo atstovas, piktinosi, kad kertamos vertingos Kavoliškio parko, pradėto formuoti XVIII a. pradžioje, liepos. Leidimą išdavusius valdininkus jis kaltina nekompetencija. „Ypač neigiamas faktas, kad žmonės, kuruojantys medžių kirtimus, neišmano nei biologinių įvairovių svarbos, nei istorinio išlikimo reikšmės“, – p. Paršonis rašo laiške redakcijai. Rokiškio kaimiškosios seniūnijos seniūno pavaduotojas Vytautas Padvaiskas aiškina: medžiai kertami dėl žmogaus saugumo, atsiklausus rajono aplinkosaugininkų, Paminklosaugos departamento Panevėžio teritorinio padalinio specialistų bei rajono savivaldybės.
Ne mažiau aršūs ginčai dėl kertamų Respublikos gatvės liepų vyksta ir „Gimtojo Rokiškio“ internetinės svetainės forume. Skaitytojai pasidalino į dvi stovyklas: vieni mūru stoja prieš medžių kirtimą, kiti mano, kad liepos – būtina auka gražinant pagrindinę miesto gatvę.

Medį galima atsodinti
Rajono Aplinkos apsaugos agentūros vadovas Vidmantas Bražiūnas „Gimtajam Rokiškiui“ aiškino, kad Respublikos gatvės medžiai pjaunami pagal projektą. Vietoj iškirstųjų gatvėje bus pasodinti nauji dekoratyviniai augalai.
Kavoliškio parke jis apžiūrėjo kiekvieną kertamą liepą. „Kai kurių jų tik žievė belaiko. 1-2 m aukštyje medžio vidus kiauras. Menkiausiam vėjui papūtus, jis dejuoja ir ūbauja įvairiausiais garsais. Liepos gali nulūžti net nuo lapų svorio. Ten judri vieta, vaikšto daug žmonių, tad palikus supuvusį medį iki nelaimės liktų vienas žingsnis“, – kalbėjo p. Bražiūnas. Jis užtikrino, kad tarp pjaunamų nėra nė vieno sveiko medžio. „Nereikia būti fanatikais. Nupjautą medį galima atsodinti. O kaip sugrąžinti jo užmuštą ar sužalotą žmogų?“ – retoriškai klausė p. Bražiūnas.
Jis aiškino, kad medžių gyvenimą gerokai sutrumpino netinkama jų priežiūra sovietmečiu. Dvarų laikais parkais rūpinosi samdomi specialistai – sodininkai. Parkai ir jų augmenija buvo palikta likimo valiai. „Nupjaudavo viršūnes, nukapodavo šakas, palikdavo tik pliką kamieną. Iš derlingos žemės medžio šaknys siurbdavo maisto medžiagas, medis gamindavo sultis, o maitinti jomis nebuvo ko: per maža šakų ir lapų. Sultys kaupdavosi medžio kamiene, įsimesdavo puvinys“, – apie medžių ligas kalbėjo specialistas.

Paminklas – tik išskirtinis
Pasak rajono savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausiosios specialistės Audronės Gavėnienės, Respublikos gatvės medžiai į jokius gamtos paminklų sąrašus nėra įtraukti ir jokios išskirtinės gamtosauginės ar istorinės vertės neturi. Pasak p. Gavėnienės, paminklais tampa ypatingi medžiai: seni, dideli ar reti. Jei senovinis parkas turi kultūrinę ir paveldosauginę vertę, jo augmenija taip pat saugoma. Kavoliškio parkas yra vertingas, tačiau jo medžiai nėra gamtos paminklai. Maža to, mirties nuosprendis jiems pasirašytas ne iš karto: buvo atsiklausta Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio.

Vertybė – kol gyvas
A.Gavėnienės žodžius patvirtino ir Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio specialistai. Pasak jų, Respublikos gatvės medžiai išliekamosios istorinės ar gamtosauginės vertės neturėjo. O štai Kavoliškio parkas – vertingas: jis laikomas kultūrinio apželdinimo paminklu. Todėl parašų po mirties nuosprendžiu medžiams specialistai lengva ranka nedėjo. Tiesa, anot padalinio viršininko Arūno Umbraso, patys į įvykio vietą nuvykę nebuvo, pasitikėjo aplinkosaugininkų sprendimu, leidžiančiu kirsti medžius. Tokia procedūra įprasta vykdant parkų sanitarinį tvarkymą. Pasak viršininko, leidimas kirsti medžius išduotas dėl jų prastos būklės ir grėsmės žmonių saugumui. „Medis kaip ir žmogus turi savo amžių. Jei jis ligotas, ir mes, ir aplinkosaugininkai siūlome jį šalinti, mat kelia pavojų žmonėms, gali užkrėsti kitus parko medžius. Medis – kaip žmogus. Jis vertingas tol, kol yra gyvas. Jei medis nudžiūsta, tenka su juo atsisveikinti“, – kalbėjo viršininkas. Pasak Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio atstovų, jie neišdavė nė vieno leidimo kirsti sveiką medį.

Apleisti parkai
Pasak p.Umbraso, norint tinkamai tvarkyti ir puoselėti Kavoliškio parką, reikia parengti generalinį parko tvarkymo planą, t. y. atkurti jį pagal parko kūrėjų sumanymą. „Parkas nėra savaiminis želdynas. Jis unikalus, kurtas kraštovaizdžio architektų. Kiekviena parko augalų rūšis buvo rūpestingai parinkta, atvežta daug retų, įprastinėmis sąlygomis Lietuvoje neaugančių medžių. Kiekvienam jų buvo parinkta vieta atsižvelgiant į numatomą jo aukštį ir į tai, kaip derės su kitais augalais. Toks medis turėjo būti rūpestingai prižiūrimas ir formuojamas. Deja, sovietmečiu senieji parkai buvo apleisti, augalai neprižiūrėti, neformuojami. Daugelis vertingų medžių sunyko, o išlikę augo taip, kaip patys norėjo. Savaime netinkamose vietose atsiradę ar žmonių tyčia pasodinti medžiai, krūmynai užteršė senuosius parkus“, – kalbėjo Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vadovas.

Prašvito akys
Rajono meras Almantas Blažys ginčą dėl Respublikos gatvės medžių lygina su Nepriklausomybės aikštės medžių kirtimu prieš gerą dešimtmetį. „Tuomet būta išties daug ginčų. Tačiau žmonės apsiprato be medžių ir didžiuojasi gražia, sutvarkyta aikšte. Šįkart ginčų mažiau. Bent jau man nepatenkintieji medžių kirtimu nesiskundė. Atvirkščiai, girdėjau ne vieną pagyrimą: be medžių gatvė kur kas gražesnė, atsivėrė jos erdvės, net akyse prašviesėjo“, – kalbėjo meras.

Amžini ginčai
Ir tikrai: ginčai dėl Respublikos gatvės liepų kirtimo primena prieš gerą dešimtmetį įsiplieskusią aršią kovą dėl Nepriklausomybės aikštės naikinamų krūmų ir medžių. Tuomet vieni baisėjosi barbariškai kertamomis storakamienėmis eglėmis ir liepomis, kiti džiaugėsi, kad centrinė miesto aikštė kratosi varnų peryklos ir girtuoklių prieglobsčio įvaizdžio. Vyresni rokiškėnai iki šiol tarsi anekdotą prisimena Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio sutiktuves Nepriklausomybės aikštėje 1992-aisiais. Besirengdama garbaus svečio vizitui miesto valdžia kelias dienas iš aikštės baidė varnas. Tačiau kai iškilminga šautuvų salve garbingą svečią pasveikino apsaugos savanorių rikiuotė, iš medžių pakilo piktai krankiančių varnų juodas debesis.
Tuos laikus gerai atmena žinomas rajono miškininkas Juozas Barisa. Savo laiku jam teko išklausyti ne vieną priekaištų laviną dėl kertamų Krašto muziejaus alėjos topolių, Nepriklausomybės aikštės medžių. „Kai kirtome topolius prie dvaro, tuometinis rajono architektas norėjo išsaugoti keletą medžių. Pastuksenome jų kamienus, o tie iš vidaus visiškai išpuvę. Kiek toks bestovėtų? Metus ar dvejus? Kai apsisprendėme kirsti medžius Nepriklausomybės aikštėje, moterys su ašaromis keikė dėl naikinamų jų tėvų sodintų ąžuolų. O kas tuo metu buvo Nepriklausomybės aikštė? Varnynas, ir tiek“, – prisiminimais dalinosi žilagalvis miškininkas. Jo manymu, medis yra gražus tol, kol jaunas, sveikas ir prižiūrėtas. O gal verta pratęsti ir linkstančios senolės liepos gyvenimą? „Kam? Kad medis žmogui ant galvos užvirstų? Geriau vietoj jo tegu stiebiasi naujas, išlakus medelis. Jei jau tvarkome Respublikos gatvę, tai tvarkykime iš esmės. Kaip atrodys, kai prie pasodintų jaunų medelių keros senas bemirštantis? Juk jokios išliekamosios vertės tos liepos neturi“, – kalbėjo miškininkas.
Tą patį p. Barisa kalbėjo ir apie Kavoliškio parko medžius. „Koks tikslas saugoti supuvusį medį? Po poros metų jis ir pats nuvirs. O dėl paukščių ir šikšnosparnių: gamta tuštumos nemėgsta, jie greitai apylinkėje susiras naujus namus“, – sakė miškininkas.

Vežami į Apušotą
Pradėjus kirsti medžius pagrindinėje miesto – Respublikos gatvėje, sulaukėme rokiškėnų skambučių. Vieni teiraujasi, kur vežama mediena, kam ji atiteks, kiti nerimauja, kodėl rąstais, kelmais ir medžių šakomis teršiamas Apušoto miškas?
Rokiškio miesto seniūnas Viktoras Gruodys sakė, jog nukirsti medžiai, šakos, išrauti kelmai gabenami į aikštelę prie Apušoto miško. Ten medžių šakas specialiu prietaisu smulkins į „čipsus“, kuriais bus kūrenamos katilinės. Gražiausių liepų kamienus seniūnija planuoja dovanoti medžio drožėjams Gintarui Varnui, Vidmantui Zakarkai. „Menininkai droš skulptūras, antrajam gyvenimui prikels senuosius gatvės medžius“, – pridūrė seniūnijos vadovas. Likusią malkinę medieną seniūnija planuoja vežti į miesto pirtį, taip pat savivaldybės įmonėms, įstaigoms. Anot seniūno, buvo galima pasirinkti ir kitokį tvarkymo būdą: nukirstų medžių kamienus iš karto pjaustyti į kalades, o šakas smulkinti. Tačiau tokios tvarkos atsisakyta dėl saugumo. Be to, medžių pjaustymas atimtų daug laiko, todėl būtų dar labiau trukdomas eismas pagrindine miesto gatve.
Seniūno žodžiais, aikštelė prie Apušoto miško priklauso seniūnijai. Gautas aplinkosaugininkų pritarimas į ją laikinai suvežti medžius. Vėliau, kai iš aikštelės bus išvežti visi medžiai, seniūnija žada ją apsodinti mišku.

 

Lina DŪDAITĖ, Dalia ZIBOLIENĖ

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: