Rasos šventė – iš dviejų į vieną
Rasos šventė – iš dviejų į vieną

Ateina gražiausias vasaros atskaitos metas – Rasos ar Joninių šventė. Jonams, Janinoms artimieji, kaimynai, draugai pins vainikus, sveikins. Taip buvo nuo seno. Tačiau Joninės – ne tik vardadienis, kuris lyg netyčia įrašytas Laiko rate ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties virsme. Pagoniškoje pasaulėžiūroje gyvenantiems tautiečiams ši šventė yra pati svarbiausia vasaros metu. Ji turi ir kitą vardą – archaišką, giluminį – Rasa. Kodėl Rasa? Todėl, kad iš po nakties rasoja pievos, visi žolynai pasipuošia gyvybės vandeniu – rasa, po kurią reikia basam braidyti, praustis, kad būtum gražus, sveikas. Pati giliausia Rasos šventės filosofinė prasmė – dviejų priešingų elementų – ugnies ir vandens sujungimas į vieną visumą – ratą. O ratas mūsų lietuviškoje tradicijoje yra vainikas, kurį būtina Joninių išvakarėse pinti ir vaikščioti juo pasidabinus per šventę. Ugnis ir vanduo pagimdė gyvybę, todėl  toks svarbus, bene pats svarbiausias šios šventės akcentas – vainikų su degančia ugnele plukdymas vandeniu. Pagal protėvių pasaulėžiūrą iki Joninių gamtoje vyksta didysis atsiskleidimas, didžioji gamtos kūryba: dėl to dvi savaites iki ir po Joninių augalai turi didžiausią gyvasties energiją, gydomąsias galias. Taigi žolininkės, žiniuonės visada šiuo laiku apsirūpina vaistažolėmis, ypač surinktomis auštant, kai krinta rasa.
Išreikšdami didžiausią pagarbą gamtai, augalams, šios šventės metu renkame iš dyvinų (ne iš 9-ių) laukų žolynus, rišame į kupolę ir iškeliame aukštai ant karties. Kupolė – lyg saulės ratas. Tais pačiais žolynais apkaišome kiemo vartus, namo kertes, kad jokios piktos dvasios, negatyvi pikta energija neprasiskverbtų į mūsų namus, kad sergėtų nuo nelaimių, gaisrų. Rasos vakarą ir naktį negalime sėdėti namuose.

Visas straipsnis šeštadienio „Gimtajame…“ 

Eglė Samulytė

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie