Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė. A. Minkevičienės nuotr.
Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė. A. Minkevičienės nuotr.

 

 

Rajono tarybos posėdyje kilusios aistros dėl Roki6kio rajono vietos veiklos grupės (VVG) kreipimosi į savivaldybę laikinai – iki antrojo pusmečio – paskolinti 13 tūkst. eurų dviejų darbuotojų atlyginimams ir būtiniausioms išlaidoms sukėlė daug aistrų. Tarp priekaištų – rajono VVG nemokėjimas valdyti lėšų, nenoras dirbti savanorystės pagrindais, nemokėjimas suburti grupės narių, kad šie susimestų darbuotojų algoms. Ką naudingo per kelerius metus ši VVG rajone nuveikė, kodėl jai teko prašyti savivaldybės skolinti lėšų, ar padidintos grupės pirmininkės ir finansininko algos bei kt.? Rokiškio rajono VVG pirmininkę Raimondą Stankevičiūtę-Vilimienę kalbina „Gimtojo…“ korespondentė Aldona MINKEVIČIENĖ.

 

– Pradėkime nuo to, ką nuo projektų įgyvendinimo pradžios – 2011 m. rajono, arba kaimiškoji, VVG nuveikė naudingo rajonui ir jo žmonėms? Yra nuomonių, jog dalis lėšų išleista „cepelinų baliams“…

 

– Kai tarybos nariai priekaištavo, kodėl lėšų neprisitaupėme, supratau, kad jie nelabai žino, kas yra viešieji projektai, kokia jų administravimo struktūra. Pavyzdžiui, gautas projekto finansavimas, bet dėl mažesnių pirkimo kainų liko nepanaudotų lėšų, jomis negali finansuoti išlaidų, kurios nėra įtrauktos į projektą kaip tinkamos finansuoti. Taigi pasibaigus projektui pinigų liko, bet neturi teisės jų panaudoti – būtina sugrąžinti. Tarybos posėdyje politikai replikavo, kodėl neatsidėjome pinigų juodai dienai, kaip sumanus ir taupus žmogus visada turi „lašinio ar dešrytės“. Supratau, kad tokias pastabas išsakę tarybos nariai nelabai supranta viešųjų projektų vykdymo ir atskaitomybės tvarkos.

 

– Iš tų milijonų kokie rajono bendruomenės gyvenime apčiuopiami produktai?

– 2010 m. birželyje su Nacionaline mokėjimo agentūra (NMA) pasirašyta Strategijos įgyvendinimo sutartis. Pagal ją Rokiškio rajono kaimo vietovių plėtros strategijai įgyvendinti skirta 2,6 mln. eurų. Iš jų 2,1 mln. eurų – vietos projektams finansuoti. Per strategijos laikotarpį įgyvendinome 76 projektus. Panaudojome 2,14 mln. Nepanaudotos lėšos sugrąžintos. Į strategijos, kuri pritraukė 2,6 mln. eurų, krepšelį pati VVG pretenduoti negalėjo: mes projektus tik vertinome ir administravome. Įsipareigojome įvykdyti rajone ne mažiau kaip 41 vietos projektą, o įvykdėme beveik dvigubai daugiau. Pusė projektų – vadinami „minkštieji“: Obeliuose, Kamajuose ir Juodupėje įkurti bendruomenių sporto klubai, rengtos stovyklos, šventiniai, edukaciniai renginiai, konferencijos, sukurtos naujos tradicijos – kas rudenį vyksta poeto Pauliaus Širvio vakarai Degučiuose, keletas kaimų įgyvendino tarpusavio mokymo programą, kai kaimynas kaimyną moko amato ir kt.

Obelių bendruomenė prisiėmė didžiulę atsakomybę – įgyvendino infrastruktūrinį miesto aikštės projektą. Neturėdama specialistų ji sutelkė geriausius savanorius, kraštiečius ir įgyvendino sudėtingą sumanymą. Pati bendruomenė vykdė projektą, organizavo talkas, išnaudojo geriausius savo resursus – gebančius žmones. Taigi akivaizdu, kad per projektus išauginome lyderius, nebijančius prisiimti atsakomybės, gerus specialistus, nors iš pradžių visiems buvo labai nedrąsu. Tai – unikalu. Daug kaimo bendruomenių sutvarkė savo viešąsias teritorijas, paplūdimius. Tai ir Aukštakalnių, Lailūnų kaimai, Aleknos, Kaireliai, Lukštai, Konstantinava, Kazliškis. Jūžintų, Aleknų, Antanašės bendruomenių projektai susiję su pastatais. Kamajai įsirengė kultūros centrą, Pandėlio parapijos bendruomenė – mini užimtumo centrą ir viešbutuką, ten dabar yra ir vaikų užimtumo centras. Tai fantastiški dalykai.

 

– Koks buvo savivaldybės finansinis indėlis?

 

– Savivaldybė buvo partnerė, jos indėlis labai simbolinis: parengti teisinės registracijos dokumentus ir pasirūpinti turto draudimu penkeriems metams. Pinigais ji prisidėjo tik prie jos pačios inicijuotų penkių projektų iš 76, parėmė biudžeto lėšomis savo pačios įstaigų organizuotus projektus. 

Daugelyje savivaldybių tokius projektus vykdė pačios savivaldybės, o pas mus – per VVG projektus. Tokia ir buvo mūsų siekiamybė. Didelė dalis projektinių darbų atlikta savanoriškais darbais. Vadinami „minkštieji“ projektai finansuojami 80 proc. lėšų poreikio, infrastruktūriniai – 90 proc. Likusi dalis – 20 ir 10 proc. – prisidėjimas savanoriškais darbais arba savo lėšomis, nekilnojamuoju turtu. Savivaldybės lėšų neprašėme, taigi biudžetui našta tikrai nebuvome.

 

– Ar buvo verslo projektų?

– Iš 76 projektų verslo buvo penki, nors planavome įgyvendinti tik tris. VVG strategija ir nebuvo orientuota į verslo kūrimą. Bendruomenes mokėme kuo daugiau susitelkti savanoriškiems darbams, o pinigus laikyti, jeigu vykdant projektą atsirastų būtinų išlaidų. Tokia praktika – keliariopa nauda. Kai žmonės ateina į talkas, jie tampa lojalūs. Kaip liaudyje sakoma, jeigu pasodinai medį, jo nelauši… Tiesioginė nauda rajonui didelė. Bendruomenė, kuri įgyvendino du tris „minkštuosius“ projektus, nebebijo rizikuoti imtis sudėtingesnių. Žmonės sako, jog ši patirtis padrąsino rengti žemės ūkio ir socialinės veiklos projektus.

Kaip savanoriai įgyvendinome tris projektus, į rajoną pritraukdami daug išorinių lėšų ir iš rajono neprašydami nė cento. Tai Rokiškio, Biržų ir Pasvalio VVG bendras projektas „Suk į kaimą“, tarptautinis dvarų maršruto projektas „Atrasta istorija“ su Ludza (Latvija), mokymų programa, kuri bendruomenėms suteikė projektų rengimo bei vykdymo specialiųjų ir praktinių žinių, pradedant nuo elementaraus kompiuterinio raštingumo.

 

– Žmonėms smalsu sužinoti ne tik faktus apie nuveiktus darbus, bet ir tai, kokia VVG projektinės veiklos nauda pinigais?

 

– Bendruomenių, savanorystės pagrindais vykdžiusių tris projektus, savanoriški darbai įvertinti 100 tūkst. eurų. Be VVG nebūtų buvę 76 projektų ir į rajoną pritrauktų 2,6 mln. eurų bei dar 173,7 tūkst. eurų iš kitų kaimo plėtros priemonių (mokymų bei teritorinio tarptautinio bendradarbiavimo).

 

– O rezultatas? Gavote pylos, kad kreipėtės į rajono tarybą paskolinti 13 tūkst. eurų. Turėjote milijonus, o pristigote gerų 10 tūkst. eurų?

 

– Pernai rugsėjyje pasibaigė projektai. Žadėta, jog naujojo laikotarpio strategijų vertinimai bus baigti šių metų vasaryje, o nuo kovo startuosime. Taigi, kaip verslininkai moko, nuo spalio iki vasario sumažinome etatų ir atlyginimus iki 400-500 eurų. Šių metų vasaryje planavome atostogauti ir taip tikėjomės išgyventi. Bet vertinimo laikotarpis užsitęsė. Šiandien iš 51 strategijos patvirtintos tik aštuonios, o visos kitos tebevertinamos. Mes galime atsakyti už save, bet ne už strategijas vertinančią NMA. Todėl ir atsidūrėme tokioje situacijoje.

 

– Jums priekaištauta, kad tokiu atveju galėtumėte Jūs ir finansininkas (abu dabar po 0,75 etato) dirbti savanoriškai. Gal tikrai?

 

– Projektų vykdymo laikotarpiu savanoriškai labai daug dirbta: po 8 val. prie dokumentų, po 4 – tikrinant, konsultuojant, susitinkant su bendruomenėmis. Bet ir projektams pasibaigus privalome dirbti atsakingai, tikrinti, kad būtų vykdoma tęstinė veikla. Reikia stebėti 37 projektus. Jų vykdytojai pasibaigus metams turi teikti ataskaitas, mes jas vertiname ir teikiame ataskaitas bei išvadas. Tai – ir turtas, ir finansiniai dokumentai, ir teisinė atsakomybė. Važinėjame nuosavais automobiliais, kurą, kanceliarinius reikmenis perkame savo pinigais. Taigi darbo, išlaidų ir atsakomybės – Dieve padėk. Jei šito nedarysime, VVG bus paskelbta kaip netinkama vykdytoja. O kokia atsakomybė savanoriui? Čia turi dirbti įsipareigojęs darbuotojas, nes iš savanorio negalėsi nieko pareikalauti, nei žalos išieškoti. Be to, vyksta naujosios strategijos vertinimas, būtina greitai reaguoti į pastabas.

 

– Grįžkime prie atlyginimų. Kai kurie politikai suprato, kad Jūsų ir finansininko atlyginimai padidinti nuo spalio – pritaikytas didesnis koeficientas. Ar taip ir yra?

– Nuo spalio iki vasario, kai vykdėme parengiamąjį projektą, mūsų atlyginimai buvo sumažinti per pusę, o vasaryje pinigų visai nebeturėjome. Kaip jau minėjau, strategijos dar nepatvirtintos. Kai projektus pradėsime vykdyti, galiu nuraminti – gausime tiek pat, kiek gaudavome, ir nė euro daugiau. Mūsų pareigybės prilygintos valstybės tarnautojų ir joms taikomas koeficientas: man – 13 kategorija, finansininkui – 12. Be 50 proc. priedo, kurio skyrimą reglamentuoja įstatymas, gautume atitinkamai mažiau nei praėjusiu laikotarpiu. Kam rūpi, ar mes užsidirbome dvigubą atlyginimą iš savanorystės pagrindais vykdytų projektų, atsakingai atsakau – nė cento.

 

– Gyventojams kyla neaiškumų, kokių ten „uab‘ų“ prikūrėte?

 

– Paaiškinsiu: tarptautinio projekto su Ludza „Atrasta istorija“ ir Rokiškio, Pasvalio, Biržų VVG teritorinio projekto „Suk į kaimą“ privaloma sąlyga – įkurti juridinį asmenį, jeigu siekiama įsigyti ilgalaikio turto: stendų, internetinę svetainę ir kt. Tai turėjo būti nevyriausybinė, ne pelno siekianti organizacija. Taip atsirado „Savas Rokiškis“. Siūlyčiau pasiskaityti „Gimtojo Rokiškio“ straipsnius, pernai kartą per mėnesį publikuotus VVG naujienų rubrikoje. Visą savo veiklą ir planus nušvietėme labai skaidriai.

 

– Pabaigai – apie Jūsų vadovaujamos VVG ir neseniai įkurtos Rokiškio miesto VVG peripetijas. Vasario 11 d. abi pasirašė partnerystės sutartį, o vasario 19 d. rajono tarybos posėdyje aršiausias Jūsų kritikas buvo partnerio vadovas Stasys Mekšėnas. Ar dar tebesate partneriai?

 

– Po posėdžio savo nuomonę šia tema jau pareiškiau ir partnerio elgesį įvertinau. Galiu atvirai pasakyti dar kartą – toks elgesys mane nustebino. Nevyriausybinės organizacijos, kurioms mes atstovaujame, rajono VVG pasitiki, o partneris S. Mekšėnas – ne. Pagal partnerystės principus abi VVG viena kitą turėtų stiprinti, padėti. Mūsų kaimiškoji – atvira organizacija: visa veikla skelbiama tinklalapyje, visi viską gali surasti. Būtų labai pažangu, kad ir kitos organizacijos viešai atskleistų savo narius, valdymo organus. Prieš tarybos posėdį dalyvavau komitetų posėdžiuose, laukiau tarybos narių, tarp jų ir S. Mekšėno klausimų. Jis posėdyje klausimų neuždavė, pliekė per pasisakymus, taigi neturėjau galimybės atsakyti.

Po tarybos posėdžio man skambino VVG nariai, negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Pasiteiravau mūsų valdybos narių pozicijos. Buvo ir labai radikalių nuomonių, jog sutartį reikia tuoj pat nutraukti. Radome protingą sutarimą – raštu kreipėmės į Rokiškio miesto VVG valdybą, kad ji išdėstytų savo požiūrį. Norime žinoti, ar tokia buvo S. Mekšėno asmeninė, ar valdybos pozicija.

Kovo 3 d. gavome atsakymą. Jame pateikiama, jog S. Mekšėnas yra rajono tarybos narys ir jo pareiga  domėtis taryboje svarstomais klausimais. Mums pasiūlyta surengti susitikimą prie apskritojo stalo. Taigi laukiame partnerių kvietimo.  

– Dėkoju už pokalbį.

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie