Ten nebėra metų… Ten – niekada nesibaigianti amžinybė. Metai palieka gyviesiems…
Jau metai, kai tarp mūsų nebėra bene iškiliausio Rokiškio krašto poeto Dano Kairio. „Vaivorykštės“ klubo literatai, Rokiškio rajono neįgaliųjų bendruomenė surengė šio kūrėjo mirties metinių paminėjimą. Eilėmis ir kasdieniu žodžiu apie Daną kalbėjo ir literatai, ir rokiškėnai, artimai jį pažinoję.
Šis „Vaivorykštės“ puslapis skiriamas poetui D. Kairiui atminti.
„Dienų alėjom eisim ir nueisim… tik negrįšim”. Taip užrašė Danas, dovanodamas man savo poezijos knygelę „Vėjas alėjoj”.
Graudi tiesa, bet kartu ir malonu, kad „dienų alėjom” kelerius metus teko eiti kartu.
Mes visi – buvę Aleksandravėlės pagrindinės mokyklos mokytojai, Aleksandravėlės gyventojai – džiaugiamės galėję pažinti šį kuklų, draugišką, taktišką žmogų. Toks jis buvo su kiekvienu.
Danas nebuvo tik „atvažiuojantis”. Jis jautė kaimo nuotaikas, kartu išgyvendavo mūsų nesėkmes. Pažinojo daugelio mokinių tėvus.
Po vienos nelaimės, kada griūvantis medis mirtinai sužalojo žmogų, gimė eilėraštis „Medkirčio mirtis”. Jei kasdien mokytojas nebūtų vaikščiojęs pro skverelį, kuriame stovi J. Užkurnio ąžuolo skulptūra „Aš beržas”, ko gero, nebūtų ir eilėraščio „Kalėdų pasaka Aleksandravėlėje”, kitų romantiškų eilių, skirtų poetui Pauliui Širviui.
Paskutinį kartą mes, buvę Aleksandravėlės mokytojai, buvome susirinkę prieš dvejus metus. Dalinomės prisiminimais, džiaugėmės trečiąja Dano poezijos knyga „Su vėju už parankės”.
O Danas, kaip visada, skubinosi namo pas savo gyvenimo draugę Aldutę…
