Kriaunų krašto gyventojai ryžosi papuošti šio miestelio centrą aštuoniomis medžio skulptūromis. Kokia bus naujojo ansamblio tema? Atsakymo į šį klausimą ieško ir bendruomenės nariai, ir jiems talkinantys muziejininkai, menotyrininkai, kraštovaizdžio specialistai.
Pasiryžo pokyčiams
Kriaunų apylinkėse kadaise gyveno sėlių gentis, deja, išnykusi istorijos verpetuose. Šiandien šioje nedidelėje gyvenvietėje išlikę 83 namai ir apie 400 gyventojų. Atvykstančiuosius čia pasitinka akmeninė Dievo Apvaizdos bažnyčia, muziejus.
Pilietiškai aktyvūs Kriaunų krašto žmonės nutarė papuošti savo gyvenvietės centrą. Pasak kaimo bendruomenės pirmininko Ričardo Žukausko, miestelio 500 metų jubiliejaus proga gyvenvietės centre buvo pastatytas šulinys. Prieš keletą metų Sartų regioninio parko direkcija įrengė reklaminį stendą, tačiau tuščių erdvių dar labai daug.
Atsižvelgiant į kraštovaizdžio architektų siūlymą, laisvame žemės plote prieš bažnyčią planuojama pastatyti tris, o prieš seniūniją – penkias medžio skulptūras. „Ryžomės pokyčiams, tačiau susidūrėme su didžiule problema: nežinome, kokios skulptūros turi papuošti gyvenvietės centrinę aikštę taip, kad būtų išlaikytos aukštaitiškos tradicijos, atsispindėtų krašto istorija ir nūdiena. Labai norėtume, jog naujasis ansamblis patiktų vietos gyventojams ir čia atvykstantiems turistams, todėl visų žmonių prašome siūlyti idėjas”, – sakė bendruomenės vadovas.
Tik Aukštaitijai būdingi keliaaukščiai stogastulpiai
Siekiant greičiau apsispręsti, Kriaunose buvo surengta konferencija „Kokį kraštą paliksime ateities kartoms?” Joje pranešimą skaičiusi dailėtyrininkė, Lietuvos liaudies kultūros centro Tautodailės poskyrio vyriausioji specialistė Alė Počiulpaitė siūlė rinktis kryždirbystę. Ši lietuvių liaudies meno šaka 2001 m. įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Anot menotyrininkės, šimtmečius puoselėta ir unikaliai kurta tradicija per savo istoriją patyrė ir carinės valdžios nemalonę, ir sovietmečio buldozerinį naikinimą, tačiau išliko gyva, giliai įaugusi žmonių atmintyje kaip tiesos ir laisvės siekis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjęs kryžių statymo vajus jau atslūgo: sakraliniai paminklai dygsta ne taip spontaniškai, o labiau apgalvotai, motyvuotai, gal net giliau suvokiant šito veiksmo prasmę.
Kryžius, koplytstulpis, stogastulpis – tai prašymo, maldavimo, padėkos ir pagarbos išraiška. Kur jis bebūtų pastatytas, visada siejamas su dvasiniu bei kasdieniu žmogaus ir bendruomenės gyvenimu. Intencijos, kaip ir patys sakralinio turinio paminklai, labai įvairios. Kai kurios nulemtos papročių, tradicijų, kai kurios padiktuotos žmogaus gyvenimo situacijų, sunkumų, ligų, netekčių, kartais vidinių išgyvenimų. Skulptūrose dažnai vaizduojamas šventųjų gyvenimas. Jį tikintieji pažino iš bažnyčių architektūros, maldaknygių iliustracijų, giedojimų. Tik Aukštaitijos regionams būdingi keliaaukščiai stogastulpiai. „Rokiškio krašto muziejaus iniciatyva kuriamas Liongino Šepkos skulptūrų parkas. Jame siekiama įamžinti vieną geriausių Lietuvos dievdirbių”, – pavyzdį pateikė menotyrininkė A. Počiulpaitė.
Vietoj supuvusio statyti naują
Paisydami tradicijų, žmonės ne tik pastatydavo sakralinį paminklą, bet ir jį nuolat lankydavo, giedodavo giesmes, o skulptūros aplinką puošdavo gėlėmis. Kryžius ar stogastulpis tapdavo bendruomenės susitikimo vieta per šventes, pamaldas. Keliaudama po Lietuvą menotyrininkė pastebi ir papuvusių, sutręšusių, palinkusių kryžių. Minėtoje konferencijoje dalyvavę kriauniečiai domėjosi, ką daryti, jei kryžius visiškai supuvo. Mokslininkė patarė sukurti naują sakralinį paminklą, nebūtinai tokį patį, koks buvo, o senąjį sudeginti. Tiesa, dauguma kryžių pradeda pūti nuo pagrindo, tad, jei įmanoma, reikia nupjauti šią dalį ir skulptūrą vėl pastatyti.
Anot A. Počiulpaitės, sakraliniai paminklai neatsiranda tarsi iš niekur, tuščioje erdvėje, be pagrindo. Jų sukūrimas labai sudėtingas ir atsakingas procesas. Norint Kriaunoms suteikti savitumo, būtina gilintis į šio krašto istoriją, muziejų archyvus, protėvių albumuose paieškoti senų nuotraukų, piešinių. Labai daug vertingos informacijos galima rasti apžiūrint sakralinius paminklus, puošusius ar tebepuošiančius Kriaunų apylinkių sodybas, aikštes, bažnyčios šventorius, pakeles, kapines.
Alfredo Riomerio palikimas – išnykusių stogastulpių piešiniai
Menotyrininkė atkreipė dėmesį į vieno žinomiausių XIX a. antrosios pusės šalies dailininkų Alfredo Riomerio (1832-1897) kūrybinį palikimą. Garsios Lietuvos didikų ir bajorų Riomerių giminės atstovo stichija buvo portretai, tačiau jis mielai piešė ir kryžius, stogastulpius. Senosios lietuvių skulptūros ikonografiją tyrinėjęs akademikas Vacys Milius (1926-2005) dailininką A. Riomerį priskiria prie pirmųjų lietuvių etnografinės ikonografijos kūrėjų. Jo trijų kryžių piešiniai 1890 m. buvo spausdinti Varšuvoje (Lenkija) leistame žurnale „Tygodnik Illustrowany” („Iliustruota savaitė”). Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas A. Riomerio 1861-1875 metų piešinių albumas su sakralinės architektūros, kryžių ir moterų aprangos vaizdais.
Šio dailininko gyvenimą ir kūrybą nagrinėjusi Lietuvos dailės muziejaus senosios dailės rinkinio saugotoja Dalia Tarandaitė mokslinėje publikacijoje „Portreto žanras Alfredo Riomerio kūryboje” rašo, jog 1859 m. į Lietuvą iš Europos grįžęs dalininkas apsigyveno tėvo jam paskirtame Kriaunų dvare. Menininko gyvenimo kaime monotoniją praskaidrino išvykos į Vilnių, domėjimasis liaudies kultūra ir etnografija, daile. Jis mėgo piešti Kriaunų ir Antanašės apylinkių peizažus, pakelės kryžius bei koplytstulpius. Beje, medinis dvaras prie Kriaunos upės iki mūsų dienų neišliko, tačiau jo vaizdą galime susidaryti iš A. Riomerio piešinio.
Bus daugiau
Dalia Zibolienė
