Kadaise turtingą Šiaurinės Lietuvos klestėjimą dabar mena pasienyje išlikę dvarai arba tik romantiškos jų istorijos. Istorikė Onutė Mackevičienė sako, jog tuo metu, kai mūsų dvarai kūrėsi, jokio pasienio nebuvo. Teritorijos priklausė Rusijos imperijos administraciniam vienetui – Kuršo gubernijai. Ilgą istoriją menančių pasienio įžymybių – dvarų – likimas susiklostė skirtingai: vieni viliasi renesanso, kiti beviltiškai nyksta.
Viltis atgyti – iš Olandijos
Vienas gražiausių vėlyvojo klasicizmo architektūros paminklų Lietuvoje – Onuškio dvaras – išgyvena tragišką lemtį. Griuvėsiais virstantis didingas statinys ir angliško išplanavimo parkas pastaraisiais metais betraukia meninių fotografijų autorius ir smalsuolius.
Kolonomis į parką atsigręžęs nykstantis dvaras jau šį lapkritį teismo gali būti pripažintas bešeimininkiu. Tuomet rajono taryba turės spręsti jo likimą: pasmerkti myriop arba atverti jam kelią į aukcioną.
Griuvėsiais virstančiu dvaru susidomėjo verslininkas iš Olandijos, kurio žmonos šaknys Onuškio krašte. Praėjusią vasarą olandas mynė savivaldybės slenksčius, prašė leidimo įsigyti dvarą. Daugelį metų viename dvaro statinių gyvenantis Antanas Prunskus sakė, jog olando planai dideli. Esą užsienietis svajoja atkurti dvarą. “Mano senelis Antanas Skrivelis šiame dvare dirbo. Gali būti, kad istorija pasikartos”, – apie olando planus svarstė A.Prunskus. Anot jo, užsienietis norėtų įsigyti apie 13 ha dvaro žemės ir patį dvarą. A.Prunskaus manymu, jeigu olandui pavyktų įsigyti nykstantį architektūros šedevrą, šis greičiausia norėtų nupirkti ir visus dvarui priklausiusius statinius. “Jeigu labai brangiai sumokėtų, gal ir parduočiau. O gal galėsiu dvare dirbti kaip mano senelis”, – dėstė dvaro kaimynystėje gyvenantis kaimietis.
Rajono savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Gavėnienė sakė, jog Olandijos pilietis vasarą ne kartą lankėsi savivaldybėje dėl galimybės įsigyti Onuškio dvarą. Pasak jos, jeigu rajono politikai nuspręs leisti sunykusį dvarą pirkti, jis bus parduodamas aukcione.
Onuškio dvaras minimas nuo 1522 metų. Šio amžiaus pabaigoje Onuškį nusipirko Juozapas Komaras, miręs 1857 m. Jo sūnus Teofilis pagal Cezario Anikinio projektą Onuškyje pastatė vėlyvojo klasicizmo šedevru vadinamus rūmus. Ant dideliais langais pusrūsio iškilęs stačiakampės formos pastatas su dviejų aukštų centrine dalimi ir vienuolika fasado kolonų Onuškio dvaras primena Graikijos Atėnus.
Visi dvaro pastatai išdėstyti tarsi pasaga. Angliško išplanavimo parke, kuriame augo daug vertingų ir retų rūšių medžių bei augalų, įspūdingiausiai atrodo vienišas milžiniško dydžio kedras.
Dvaras sudegė Pirmojo pasaulinio karo metu, meniški griuvėsiai išgyveno ir Antrąjį pasaulinį… Jie tebestovi ir šiandien. 1922 m. prasidėjus žemės reformai, dvaras buvo išparceliuotas.
Laukia geresnių laikų
Už poros kilometrų nuo Onuškio dvaro, ant Ilgio ežero kranto, pačiame Latvijos pasienyje, geresnių laikų laukia neblogai išsilaikęs Ilzenbergo dvaras ir jo senas apie 10 ha parkas.
Parko vidury esantys dvaro pastatai, manoma, anksčiau priklausė kaimyninei Latvijai. Ilzenbergo dvaro savininkui Eugenijui Dimšai priklausantis dvaras ir visas jo turtas nacionalizuotas 1940-aisiais. Tuomet šio dvaro meškos iškamša atgabenta į dabartinį Rokiškio krašto muziejų: ji iki šiol traukia muziejaus lankytojų akį.
Sovietmečiu dvarą buvo įsigijusi Panevėžio “Ekrano” įmonė. Jos šeimininkavimo metu dvarvietė atgijo: imta restauruoti didžiulius vyno rūsius, pakito ir dvaro išorė bei vidus. Didžiojoje salėje vykdavo renginiai, įrengti gyvenamieji kambariai. Prasidėjus privatizacijai, dvaras perduotas valstybės žinion. Prieš septynerius metus šią vietovę įsigijo Vilniuje gyvenantis Vaidas Barakauskas. “Gimtajam…” jis sakė turėjęs didelių planų dvarą ir jo statinius suremontuoti bei pritaikyti poilsiui ir turizmui. Šio įspūdingo statinio suklestėjimą verslininkas siejo su Lietuvos naryste ES: atsivėrė siena su Latvija.
“Laukiu geresnių laikų, nes mano planus smarkiai pakoregavo prasidėjęs sunkmetis: dvarui reikalingos labai didelės investicijos. Kol kas čia tik šienauju, nes parko plotai labai dideli”, – dėstė Ilzenbergo šeimininkas Vaidas. Per kelerius metus jis supirko dvaro žemes, kurios buvo išparceliuotos. Dabar plotas siekia apie 100 ha.
Dvaras tapo širdies skausmu
Kadaise buvę reprezentaciniai Panemunio rūmai su įspūdinga architektūra, vertingais Liudviko XV stiliaus salonais bei neogotiškais kabinetais, japoniško porceliano indais, ypač vertingais graviruoto bei raižyto krištolo, sidabro ir bronzos dirbiniais, sumedžiotų žvėrių galvų iškamšomis, – ant išnykimo slenksčio. Iš tėvo Osvaldo Lauciškio paveldėjimo teise dvarą atgavęs Kavoliškyje gyvenantis jo sūnus, taip pat Osvaldas, bei dar du paveldėtojai norėtų dvarą parduoti. “Niekada neturėsiu tokių pinigų, kokių reiktų dvarui prikelti, o pusvelčiui dvarą atiduoti skauda širdį. Juk mano tėvas jį pirko už Amerikoje sunkiai uždirbtus pinigus”, – dėstė vienas iš trijų dvaro šeimininkų. Bute gyvenantis O.Lauciškis teigė neįsivaizduojąs savo gyvenimo dvare. Kiti paveldėtojai esą taip pat neturi pretenzijų tapti dvarininkais. Ponas Osvaldas pasakojo, jog prieš kelerius metus buvo nemenkas susidomėjimas dvaru, su vienu turtingu pirkliu net buvo suderėta suma. Tačiau derybos sužlugo dėl pirkėją užklupusių problemų. Dvaru domėjosi ir viena sostinėje įsikūrusi nekilnojamojo turto agentūra, tačiau prasidėjo krizė ir dvaro pirklių paieškos užgeso.
Panemunis su savo dvaro rūmais ir senoviniais gynybiniais įtvirtinimais kelis šimtmečius Šiaurės Rytų Lietuvą gynė ir saugojo jos sienas nuo įvairiausių priešų. XVI amžiuje Panemunio centre būta didelės gyvenvietės. Nemunėlio upe nuo seno ėjo prekybos kelias su Livonija. 1598 m. Panemunio valsčius atiteko kunigaikščiui Jurgiui Masalskiui ir jo žmonai. 1635 m. dvarą nupirko Oziemblovskiai, 1773 m. jis atiteko Marikoniams, kurie dvarą rekonstravo. Dar kartą dvaro ansamblis rekonstruotas XIX a. viduryje naujųjų šeimininkų Komarų. Teofilis Komaras laikomas dabartinių rūmų statytoju. 1924 m. Panemunio dvarą nupirko iš Amerikos sugrįžęs Osvaldas Lauciškis, dvaro žemės užėmė 70 ha.
Sukūręs šeimą, naujasis dvarininkas su žmona čia susilaukė trijų vaikų. 1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas, bet Lauciškių šeima čia palikta gyventi. Po ketverių metų statiniai antrą kartą nacionalizuoti, o šeimai teko bėgti, kad jos neišvežtų į Sibirą.
Pasak dabartinio dvaro šeimininko Osvaldo, dvare jis gyveno apie 10 metų, todėl vaikiški prisiminimai iš to laikmečio nėra labai ryškūs. “Kai tėvas dvarą nusipirko, jame buvo viskas palikta: brangūs baldai, kilimai, paveikslai. Tačiau per nacionalizaciją viskas dingo, neliko net nuotraukų. Tėvas vaikams vėliau nebepasakodavo apie gyvenimą dvare. Nacionalizavus statinius, pono Osvaldo pasakojimu, juose buvo įkurta arklidė, vėliau čia ėmė veikti biblioteka, mokykla. Mokyklos laikotarpiu dvaras gyvavo, buvo prižiūrėtas, tačiau įrengiant klases vidaus išplanavimas smarkiai pakeistas.
“Mokyklos iš dvaro tikrai nevarėme, bet rajono valdžia nutarė ją iškeldinti. Dabar dvarą labiausiai niokoja ne laikas, o žmonės. Kiek sugebame, užkalame langus, aptvarkome. Bet rūmai sparčiai nyksta”, – guodėsi ponas Osvaldas.
Nauji planai arba – tik istorija
Pasienio su Latvija zonoje, Kriaunų seniūnijos teritorijoje, yra Pasausiškio palivarkas, kuris sugrąžintas keliems paveldėtojams ir yra prižiūrimas. Vienas jo savininkų gyvena Zarasų rajone. Buvęs palivarkas dabar pritaikytas poilsiui.
Nuo sunykimo apsaugotas ir pasienio zonos kaimynystėje esantis Kraštų dvaras (Obelių sen.) Dvaro rūmai pastatyti 1892 m. Nevedęs ir neturėjęs artimų giminaičių rūmų statytojas Juozas Tupalskis staiga mirė, ir dvaras paveldėjimo teisėmis atiteko jo pusbroliams Juozui ir Edvardui Tupalskiams. Tarpukariu abu jie valdė po 120 ha žemės ir didelį ežerą. Čia žvejoję žmonės dvarui turėdavo atiduoti pusę laimikio. 1923 m. ūkininkai dvare įkūrė pradžios mokyklą, kuri buvo uždaryta apie 1966 m. Čia tarpukariu veikė pieninė. 1940-ųjų nacionalizacija abiejų Tupalskių šeimoms paliko tik po 30 ha žemės. Karo metais J.Tupalskio šeima pasitraukė į Lenkiją, o Edvardo žmona ir trys sūnūs ištremti į Sibirą. Dvare įkurta kolūkio kontora, parduotuvė. Iš Sibiro grįžusiems dvaro šeimininkams nebuvo leista čia apsigyventi. Tupalskiai dvarą atgavo 1990 m. Architektūrinę vertę turintys rūmai remontuojami šeimos lėšomis.
Tarp pasienio zonos įžymių objektų reikia priskirti ir kadaise tarp Juodupės ir Onuškio klestėjusį Kraštų bei netoli Suvainiškio stovėjusį Ratkūnų dvarus. Tačiau šie jau tapo istorija, nes prabangų jų gyvenimą sunaikino laikas ir žmonės.
Aldona Minkevičienė
