Spaudos
Spaudos

„Gimtasis Rokiškis“ tęsia pasakojimą apie rajono istorijos ir medinės architektūros paveldą – laisvės kovotojų bunkerius. Vienas jų – atkurtoji Obelių šilo stovyklavietė, kurioje partizanai sėkmingai atlaikė sovietinės kariuomenės puolimą. Apie ją pasakojo laisvės kovų dalyvis, istorikas,  muziejininkas Andrius Dručkus.

Vieni pirmųjų
Anot pašnekovo, Rokiškio ir Zarasų rajonai buvo pirmieji, kuriuos, išstūmusi hitlerininkus, antrą kartą okupavo sovietinė kariuomenė. Šiaurės Rytų Aukštaitijos vyrai netrukus dideliais būriais patraukė į miškus ir vieni pirmųjų šalyje ėmė juose rengti bunkerius – įtvirtintas stovyklas. Vieni pirmųjų bunkerių mūsų kraštuose buvo įrengti 1944 m. rudenį Antazavės šile.
Istorikas A. Dručkus buvo tarp pirmųjų laisvės kovotojų. Jis, vos septyniolikmetis vaikinas, metus praleido Obelių apylinkėse veikusiame Balio Vaičėno būryje. Pašnekovui teko dalyvauti karinėse operacijose, vykdyti pavojingas užduotis, žiemoti sausakimšame bunkeryje, dalijantis paskutine duonos kriaukšlele ir lašinių bryzeliu su kovos draugais.
Kas pastūmėjo A. Dručkų jungtis prie laisvės kovotojų? „Norėjau atkeršyti už žuvusį brolį“, – pasakojo garbaus amžiaus istorikas. O kodėl jam, vos metus išbuvusiam B. Vaičėno būryje, šis vadas liepė grįžti į legalų gyvenimą? „Iki pilnametystės man buvo likę vos trys mėnesiai, buvau jauniausias būrio partizanas, – atsiduso muziejininkas. – Mūsų vadas B. Vaičėnas, tarpukario Lietuvos karininkas, buvo puikus toliaregis vadas. Jis man pasakė, jog kerštas nėra garbinga kovos priemonė. Jo galima imtis tik tuomet, kai nebelieka kitos išeities. Vadas sakė, kad laisvėje būsiu naudingesnis. Dabar manau, kad jis buvo teisus. Prisipažinsiu, buvau karštakošis, nebijojau rizikuoti. Kuo sudėtingesnė užduotis, tuo labiau veržiausi ją įvykdyti. Štai iš sovietinės armijos apsupties sugebėjau išvesti partizanus slaugiusią seselę.“

Nuo pirmojo rąsto
Per metus, praleistus B. Vaičėno būryje, A. Dručkus patyrė daugumą partizanų gyvenimo išbandymų. Jis savo akimis matė, kaip nuo pirmojo rąsto buvo statomi Obelių šilo bunkeriai, talkino atkuriant pagrindinę įtvirtintą stovyklą Lapių kalnelyje.
Anot pašnekovo, pirmosios įtvirtintos stovyklos buvo statomos jau 1944 m. rudenį. Miškuose žiemoti ruošėsi daug vyrų: vieni būriai ateidavo į Obelių šilą, kiti išeidavo. Istorikas pasakojo, kad įtvirtintą stovyklą laisvės kovotojai įrengdavo per kelias dienas. Vietą jai rinkdavo itin atsakingai. Ji turėjo būti atoki, kad neužklystų atsitiktiniai grybautojai ir uogautojai. Netgi tankus miškas ar išvirtę medžiai, nesunkiai įveikiami pavieniams asmenims, yra kliūtis kariuomenei ir jos technikai. Dar patogesnė užtvara nuo priešų – pelkė. Tokia ir supa Obelių šilo Lapių kalnelį. Strateginį pranašumą stovyklai teikė ir kalnelis: prie jo priešai galėjo priartėti tik slėniu, taigi partizanų šauliai turėjo aukščio pranašumą. Dar vienas būtinas stovyklavietės elementas – vandens šaltinis.
Tačiau savo saugumo laisvės kovotojai nepatikėdavo vien tik gamtai. Stovyklą paprastai supdavo ir įtvirtinimai: sargybinių slėptuvės bei apkasai su įrengtomis įtvirtintomis kulkosvaidininkų bei šaulių pozicijomis, tarpusavyje sujungtomis pakankamai giliais grioviais. Jais laisvės kovotojai galėjo nesunkiai persigrupuoti ar saugiai pakeisti žuvusį ar sužeistą kovos draugą.
Obelių šilo pirmoji sargybinio slėptuvė – prie pat nedidelio miško keliuko. Ji buvo užmaskuota po žemėmis taip, kad praeiviai nepastebėtų pasislėpusio sargo. Slėptuvės mediniai sutvirtinimai jau sugriuvę.
Stovyklos apkasams rengti laisvės kovotojai taip pat naudojo medinius sutvirtinimus. Pasinaudojo ir gamtos privalumais: antai viena ugnies pozicija įrengta prie pat didžiulės pušies. Jos šaknys atstojo pozicijos sutvirtinimus ir neleido žemėms byrėti į poziciją. Iki šiol aiškiai matyti bent septyni ugnies taškai, skirti kulkosvaidininkams (B. Vaičėno būrys turėjo 8 kulkosvaidžius). Juose tilpo po du šaulius. Gerai matyti ir šias pozicijas jungiantis griovys.

Per keletą dienų
Pasak A. Dručkaus, įtvirtintą stovyklą partizanai įrengdavo per kelias dienas. 1944-1945 m. mūsų rajono miškuose buvo palyginti saugu, sovietinė armija bei valdžios aktyvistai retai kišdavo į juos nosį, bijodami gausių laisvės kovotojų pajėgų. Vis dėlto pastarieji vengdavo statybos darbais patraukti aplinkinių dėmesį, todėl sukosi spėriai. Darbas buvo pamaininis: viena partizanų grupelė kasdavo bunkerį, kita jam sutvirtinti kirsdavo medieną. O jos paruošti reikdavo nemažai. Mat bunkeris turėjo būti tvirtas. „Jo lubos turėdavo neįlūžti net užvažiavus kariuomenės automobiliui“, – aiškino A. Dručkus. Norint, kad lubos atlaikytų milžinišką svorį, reikdavo itin kruopščiai sujungti rąstus, o didesniuose bunkeriuose būdavo statomos netgi papildomos atramos.
Ar tarp laisvės kovotojų buvo statybininko ar dailidės patirties turinčių žmonių, žinojusių, kaip tinkamai sujungti rąstus, kad šie atlaikytų didžiulį žemės ir sniego spaudimą? „Ne. Gal kituose būriuose ir buvo tokių specialistų, bet mes jų neturėjome. Statėme vadovaudamiesi sveiku ūkišku protu“, – aiškino A. Dručkus.
Kas projektuodavo bunkerius? „Jokių brėžinių ir projektų niekas nebraižė. Tiesiog nebuvo tam laiko“, – sakė istorikas.

Svarbiausia – tvirtai sujungti
Anot pašnekovo, bunkeriai turėjo nemažai strateginių ypatumų. Pirmiausia, įėjimas į juos ir koridorius niekada nebūdavo tiesus. Mat atsidūręs tiesiai prieš gyvenamąjį kambarį, priešas kovotojus išguldytų automato serija ar įmestų granatą. Todėl įėjimas į bunkerį būdavo zigzago formos, primenantis įėjimus į Egipto faraonų piramides. Tokio koridoriaus įrengimas kainuodavo daugiau laiko, pastangų ir medienos, tačiau partizanai saugumui užtikrinti to negailėjo.
Bunkerio-įtvirtintos stovyklos koridorius vesdavo į didįjį kambarį, arba kareivines. Jame gyveno dauguma partizanų. Pagrindiniai šio kambario baldai buvo rąstų narai. Ankštose patalpose jie buvo rengiami dviem ar netgi trimis eilėmis. Jei likdavo vietos, vyrai sumeistraudavo dar ir mažą stalelį. Dar vienas svarbus šio kambario elementas – ventiliacijos angos. Mat tuomet, kai kareivinėse grūsdavosi pora dešimčių vyrų, kai jie virdavo maistą, degindavo lempeles, buvo būtinas aprūpinimas šviežiu oru. „Sunkiausia būdavo tą angą užmaskuoti. Ypač išradingi bunkerių statytojai įsigudrindavo ją įrengti net išpuvusiame medyje“, – pasakojo A. Dručkus.
Prie kareivinių paprastai būdavo rengiamas ir kambarėlis štabo vadams. Jame buvo saugomi būrio dokumentai ir ginklai. Kambarėlyje būdavo slaptavietės dokumentams, darbo vieta vadui. Žiemojimo bunkeriuose būdavo įrengiami dar ir sandėliukai maistui, tualetas. Jame turėjo tilpti ir tupykla, ir smėlio krūva, kurią partizanai naudojo kvapui maskuoti.
Dar vienas būtinas bunkerio elementas – atsarginis išėjimas, tunelis. „Jei priešas užpultų stovyklą, vienas kovotojas gintų įėjimą į slaptavietę ir tokiu būdu laimėtų laiko kitiems partizanams pasitraukti slaptuoju tuneliu“, – pasakojo muziejininkas.
Tokių bunkerių-įtvirtintų stovyklaviečių partizanai įrengdavo ne vieną. Antai ir Obelių šile, anot A. Dručkaus, buvo bent trys tokie bunkeriai.
Atkurtasis Lapių kalnelio bunkeris nėra tipinis. Jame tėra vienas kambarys – kareivinės. Anot pašnekovo, 1945 m. vasarą, kai čia stovyklavo gausios B. Vaičėno būrio pajėgos, dauguma partizanų gyveno palapinėse. Čia pat, ant Lapių kalnelio, jie sumeistravo didelį medinį stalą, prie kurio rengė bendrus pietus. O bunkeryje dirbo štabo vadai, čia vakarais vyrai grojo armonika. Nebuvo reikalo rengti ir tualetą, maisto sandėliukus. Visa tai buvo įrengta kaimyniniame bunkeryje. Jis iki mūsų dienų neišliko – buvo apleistas ir užvirto.

Atkūrė dėl kautynių
Kodėl pasirinkta atkurti netipinį Lapių kalnelio bunkerį? Mat prie jo vyko garsiosios Obelių šilo kautynės: B. Vaičėno būrys pasipriešino gausesnėms sovietinės kariuomenės pajėgoms. 1945 m. liepos 13 d. su sovietinės kariuomenės būriu bei aplinkinių miestelių stribais kovėsi apie 40 partizanų. Jie sėkmingai atmušė priešo atakas ir šiam teko skubiai kviestis pastiprinimą iš Daugpilio (Latvija). Kol šis atvyko, laisvės kovotojai sėkmingai pasitraukė į Dusetų miškus. Sovietinė armija prarado šešis karius, iš jų – du leitenantus. O partizanų gretose, nors sovietinio būrio ataskaita byloja apie šešis žuvusius, tebuvo trys sužeisti. O ir šie – nesunkiai.
Obelių šilo mūšis, anot istoriko A. Dručkaus, buvo itin svarbus tolesnei laisvės kovų raidai. „Jis iš esmės pakeitė partizaninės kovos strategiją. Laisvės kovotojai įsitikino: jie pajėgūs atremti sovietinių būrių atakas. Tačiau ilgesnius mūšius laimėti neturi galimybių ir priemonių: sovietinės armijos būriai nesunkiai gali sulaukti pastiprinimo, o partizanai negali jiems priešintis dėl šovinių ir kitų kovinių išteklių stokos“, – sakė pašnekovas. 
Šis mūšis pakeitė ir bunkerių statybos tendencijas. Tapo akivaizdu, kad rengti didesnes įtvirtintas stovyklas nebėra prasmės. Todėl laisvės kovotojai ėmė skaidytis į mažesnius, sunkiau pastebimus būrius.

Buities detalės
Koks buvo gyvenimas partizaniniame bunkeryje? A. Dručkaus atmintyje įsirėžusios lemtingosios 1944-1945 m. žiemos detalės. „Įdomu, už kokį atlygį žmogus sutiktų tokiomis sąlygomis, kokiomis gyveno partizanai, praleisti jame mėnesį? Dabartiniai kalėjimai, palyginti su bunkeriais, atrodytų tarsi sanatorijos“, – sakė laisvės kovotojas.
Mažoje, ankštoje bunkerio kareivinių patalpoje grūdosi 18 vyrukų. Po galva – tik mažas glėbelis šieno, o nugarą spaudė kieti narų rąstai. Net čiužinio nebuvo. Visą žiemą į bunkerį smelkėsi drėgmė. O kur dar 18 vyrų prakaito, neplautų kojų ir autų tvaikas… Juk progą nusiprausti vyrai gaudavo tik tuomet, jeigu juos priglaudęs ūkininkas surizikuodavo iškūrenti pirtį. Menkutę bunkerio patalpą apšviesdavo tik primusinė lempelė arba vadinamoji „kaptilka“ – iš konservų skardinės ir dagčio sumeistrauta aliejinė žvakė. Valgydavo vyrai tik kartą, per pietus. Įprastinis davinys – džiovintos duonos riekė, lašinių bryzas. Jei pasisekdavo nušauti stirną ar šerną, tuomet kurdavo žibalinę lempelę arba žibalinę viryklę ir ant jos virdavo nušautą grobį.
Ilgas ramybės valandas vyrai leisdavo prie pačių sumeistrautų šaškių ar šachmatų, lošdavo kortomis ar drožinėjo dovanas mylimosioms. „Jauni vyrai svajojo ir mylėjo. Jie laukdavo žinelės iš merginų, atminimui joms siuntė dovanas“, – pasakojo A. Dručkus. Tačiau šviesias svajones ir viltis netrukus užgoždavo mintys apie artėjančius sovietinės kariuomenės būrius. „Niekada nežinojome, kada prieš save išvysime priešo automato vamzdį“, – sakė A. Dručkus.

 

Lina DŪDAITĖ

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: