Projekto rėmėjo logotipas
Projekto rėmėjo logotipas

„Nieko daugiau nemoku daryti ir nieko nedariau, tik audžiau ir audžiau juostas“, – sako juostų karalienė, Rokiškio krašto garbės pilietė ir apskritai žavinga asmenybė Palmira Damijonaitienė, seniai peržengusi ribą ir iš tautodailininkės tapusi profesionale. „Audėjos kūryba išskirtinė visiškai originalių ornamentų gausa, toli lenkiančia kitų juostų audėjų interpretacinį polėkį“, – apie jos kūrybą rašo jos kūrybą tyrinėjęs humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Tumėnas. Jis nepamiršta priminti, kad „P. Damijonaitienės  meninės pasaulėjautos šaknys – Rokiškio krašto Aukštaitijos kaimo kultūroje“…

Viena iš stotelių
Pernai juostų audėja šventė 80-metį ir ta proga gimtinėje surengė savo kūrybos parodą. Rokiškio krašto muziejus buvo viena iš daugelio kūrybinių kelionių stotelių. Mat P. Damijonaitienė yra tokio lygio menininkė, kuri iš tikrųjų žinoma visame pasaulyje, o jo galingieji  savo kolekcijose turi net ne po vieną audėjos kūrinį.
Kraštietės juostos dovanotos popiežiui Jonui Pauliui II, Indirai Gandi, Michailui Gorbačiovui, Dalai Lamai, Lietuvos Respublikos prezidentams Algirdui Mykolui Brazauskui, Valdui Adamkui, Rolandui Paksui, Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui, kitoms garsenybėms. Žinomos audėjos juostomis buvo apjuosti net Amerikos prezidentai  Ričardas Niksonas, Ronaldas Reiganas, Džordžas Bušas, kurio tėvas yra lankęs P. Damijonaitienės parodą JAV, nes bendraudavo su lietuviais, gyveno šalia ir net mokėjo keli lietuviškus žodžius.

Ne tik Rokiškio
garbės pilietė
2000-aisiais ir 2003-iaisiais Rokiškio krašto muziejuje irgi vyko audėjos personalinės parodos. Po jų autorė per 200 juostų padovanojo Rokiškiui, dalis jų nuolat eksponuojamos renovuotame dvaro kumetyne šalia žinomo medžio skulptoriaus Sauliaus Lampicko drožinių.
2004-aisiais autorei suteiktas Rokiškio krašto garbės pilietės vardas. O po paskutinės parodos Los Andžele (JAV) mūsų kraštietei buvo suteiktas ir šio miesto garbės pilietės vardas. Juostų yra ir San Francisko pasauliniame audimo muziejuje. JAV jos juostos eksponuotos šešis kartus. Be to, audėja surengė daugybę parodų Lietuvoje ir užsienyje – Indijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje, kur ji savo juostomis reprezentavo lietuvių liaudies meną.
„Garsindama gilias lietuvių kultūros tradicijas juostų audimo srityje, P. Damijonaitienė visada galvodavo apie šiuolaikinį gyvybingumą ir pritaikymą. Norėdama pasiekti stipresnės įtaigos, autorė sugeba padidinti formatą įprastos ornamento detalės ir simbolio. Savo ilgalaikiame kūrybiniame kelyje audėjai pavyko išvengti monotoniško kopijavimo ir tiražavimo“, – teigia Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas.

Pašaukimas
Tiesa, iki šių įvertinimų, gražių žodžių, titulų ir įspūdingų kelionių nueitas ilgas ir kantrus menininkės kelias.   
P. Damijonaitienė 1933–iaisiais gimė Kaireliuose, Rokiškio rajone. Pirmąją juostą ji išaudė būdama 23-ejų metų, pamokyta vienuolės. „Pradėjau austi tada, kai nieko kito daryti negalėjau – lovoje prisirišusi. Kaip pradėti, parodė kartu su manimi besigydžiusi vienuolė. Tik parodė. Paskui jau pati vargau, kol išmokau. Ir audžiu. Kai išaudžiau pirmą kaklaraištį, pajutau: tai mano pašaukimas“, – „Gimtajam Rokiškiui“ yra sakiusi audėja.
Pirmoji P. Damijonaitienės juostų paroda įvyko 1968 metais Vilniuje. „Lankytojų dėmesį  patraukė bandymas atkurti įvairių Lietuvos etnografinių kraštų juostas bei jų audimo būdus. Tačiau jaunosios menininkės netenkino pirmieji darbai, ji jautė jų trūkumus. Todėl su dar didesniu atkaklumu ėmė tobulinti techniką, ieškoti naujų meninės išraiškos priemonių. Ji pasiryžo suprasti juostų audimo paslaptis, su mokslininkės atidumu ištyrė senuosius audinius, susipažino su archeologinių radinių duomenimis, nagrinėjo etnografų ir muziejininkų surinktą medžiagą, išmoko visus Lietuvoje naudotus audimo būdus“, – rašo Bernardas Šaknys.
„O žiūrovai stebėjosi gausybe, kokybe, spalvų įvairumu. Čia žalios juostų spalvos primena žaliuojančius miškus, samanas, mėlynos – jūrą, geltonos – šviesią saulę. Spalvos taip suderintos, kad negali atsigrožėti, atsigėrėti. Žiūrovai tiesiog akimis gėrė neregėtą grožį. Ėjo keletą kartų pasižiūrėti į jos meno kūrinius per tas kelias trumpas parodos savaites“, – apie vieną iš vėlesnių parodų, skirtą Vasario 16-ajai, rašė Snieguolė Zalatorė. 

Tikras smūgis
Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja M. Mieliauskienė pasakojo apie vieną autorės parodų septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tuomet jai – tautodailininkei – pirmajai buvo leista eksponuoti savo kūrybą  tuometiniuose Parodų rūmuose, prieinamuose tik profesionalams. „Tai buvo ne kelios  plonos juostelės, o tikras smūgis – juostų dydžio, spalvų gausumo, grožio. Ji sumušė ir lankytojų rekordą – parodą aplankė apie 3000 žmonių. Ji savo juostomis užėmė visus Parodų rūmus“, – sakė M. Mieliauskienė.

Svarbiausia – atrasti save
Kai susitikome Rokiškyje gruodžio mėnesį prieš Kalėdas, audėja šypsojosi ir kartojo jau anksčiau iš jos lūpų girdėtą išmintį: „Laimė sudaryta ne iš pinigų ir net ne iš meilės.“ Audėjos žodžiais, gyvenime svarbiausia – atrasti save.
Tai buvo jos trečioji paroda gimtinėje. Pristatydama P. Damijonaitienės  kūrybą gausiai susirinkusiems rokiškėnams ir svečiams, M. Mieliauskienė turėjo gerai pasirengti, kad padarytų tai trumpai. Mat  Palmiros gyvenime ir kūryboje visko daug: ne tik darbo, bet ir spalvingiausių susitikimų, vyro Petro besąlygiško palaikymo ir meilės. Iškentėta ir skaudi onkologinė diagnozė bei nuosprendis: „Negalėsi austi.“

Žinios kaip legendos
P. Damijonaitienės gyvenimo kai kurie faktai kažkam gali pasirodyti  panašūs į legendas. Tarkim, nesuskaičiuojami kūrėjos susitikimai su pasaulio didžiaisiais – popiežiumi, įvairių šalių ministrais ar prezidentais, garsiomis aktorėmis, profesoriais, dvasininkais ir kitais. Ne šiaip atsitiktiniai. Į juos Palmirą, be abejonės, vedė talentas,  charizma ir reiklumas sau, išsiliejęs į kūrybą. Tų susitikimų, įspūdžių, pasakojimų tiek, kad svarbiausio neįmanoma atrinkti – visa ta neeilinė patirtis formavo menininkę ir asmenybę.   
Štai audėjos kūrybos tyrinėtojas V. Tumėnas knygoje „Palmira Damijonaitienė“ rašo: „Įdomu ir tai, kad pačioje savo, kaip valstybės vadovo, karjeros pradžioje Michailas Gorbačiovas, vykdamas savo pirmojon kelionėn į Vakarų Europą, į susitikimą su Prancūzijos prezidentu Fransua Miteranu, nusprendė dovanų vežti, audėjos žodžiais, ne kokį Rusijos auksą, bet lietuvių meno dirbinį. Matyt todėl, kad buvo matęs L. Brežnevui padovanotą neeilinę keturių su puse metrų ilgio mano austą juostą. Gorbačiovas per Lionginą Šepetį man užsakė panašią įspūdingų „išmierų“ juostą išausti Miteranui.“ Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, įrodančių šios menininkės beribį talentą, atvirumą pasauliui, mokėjimą bendrauti ir rezultatą – visiems reikia Palmiros juostų.

Mama augo Rokiškio dvare
Atskiro straipsnio verta audėjos šeimos linija, ryšiai su Rokiškio grafais, be abejo, formavusiais tam tikras tradicijas, požiūrį į aplinką ir save. Šįkart paminėsime tik tai, kad  Palmiros prosenelis – vienas šv. Mato bažnyčios statytojų, o jos mama Viktorija Vaškevičienė (gyvenusi iki 105-erių metų) nuo 7 iki 14 metų augo Rokiškio dvare. Jos pareigos būdavo kviesti grafus pietų.  
P. Damijonaitienės mamos senelis – Pranas Navikas – archyvuose minimas ne tik kaip bažnyčios statytojas, bet ir  kaip anų laikų medžio meistras. „Laimė, Pranas Navikas, Viktorijos senelis, Rokiškio bažnyčios meistras, buvo toks garbus, kad grafų Tyzenhauzų duktė Pšezdzieckienė pasiėmė Viktoriją ir seserį, išaugino iki keturiolikos metų, įvilko į pirmąją ilgą panelės suknią ir išleido į Taliną. Viktorija iš grafų išmoko gražaus elgesio, puikių manierų, kilnumo ir dvasios grožio“, – viename straipsnių apie P. Damijonaitienės ilgaamžę mamą rašė Juozas Skomskis.
Tūkstantį kartų sakė,
jog yra laiminga
Jaunystėje P. Damijonaitienė Vilniuje bendravo ir draugavo su ne viena įžymybe – dailininkais, literatais, skulptoriais, teatralais, tekstilininkais ir kitais sovietmečio intelektualais, kurių pamokos, akivaizdu, buvo naudingos. Mūsų laikraščiui ši žavi moteris yra pasakojusi ir pikantiškesnių  dalykų – tarkim tai, kad „krito į akį“ garsiajam Lionginui Šepkai. Šis net išdrožė Palmiros statulėlę. Deja, ją pavogė.  
Įdomu ir tai, kad ilgą laiką, svajodami apie garsiosios audėjos parodą Rokiškyje, mūsų  muziejininkai net neįtarė, kad ji – kraštietė. O Palmira yra pasakojusi, jog kažkada labai ir nesiilgėjo gimtinės, nes ją „itin šiltai priėmė Vilnius“, kur gyvena nuo 1959-ųjų. „Turiu dėkoti dideliam būriui mane ten supusių žmonių, taip pat ir kraštiečių. Naudojaus ir mokėjau pasisavinti jų gėrį. Tūkstantį kartų sakiau, kad esu laimingas žmogus“, – viename interviu mūsų laikraščiui pasakojo kraštietė.  

Obeliai – gražiausias pasaulyje miestelis
Tačiau šiandien gimtinė jai – svarbiausia. Knygoje apie audėją V. Tumėnas cituoja menininkę, kuri teigia, kad gimtasis Obelių miestelis yra pats gražiausias pasaulio miestelis, o Rokiškio krašte, kur gyvendama ji susidomėjo audimo raštais, „išvaikščioti visi gimtųjų apylinkių kaimai“. „Turėjau daug draugių, tai visas kaimas domėjosi juostomis, kai aš audžiau“, – V. Tumėnas vėl cituoja garsiąją audėją.  
Žiemą viešėdama Rokiškyje ji sakė, kad rengti parodą Paryžiuje lengviau ir mažiau streso nei gimtinėje ir prisipažino, kad paroda Obeliuose – jos svajonė.

Užsispyrimas nugalėjo    
Per susitikimą žiemą Krašto muziejuje buvo prisiminti ir nelengvi išbandymai – kai užklupusios ligos neleido austi. Tačiau prigimtinis Palmiros užsispyrimas nugalėjo. „Man visą gyvenimą atidavė mano vyras. Inžinierius elektronikas, neišmanantis apie audimą, pagamino audimo stakles. Kai man prasidėjo alergija nuo dažymo, vyras sakė: „Tu pilk dažus, aš dažysiu.“ O kai atėjo baisiausia valanda – gydytojai paskelbė išvadą, kad negalėsiu dirbti, vyras ištarė: „Aš būsiu tavo rankos. Tu man rodysi, o aš ausiu“, – „Gimtajam…“ yra pasakojusi žymioji audėja. Jos mama ėmėsi sukti siūlus, padėjo ir profesionalūs dailininkai: profesorius Vytautas Bačėnas patarė, kaip austi raides, jo žmona – kaip derinti spalvas, profesorius Juozas Balčikonis vis drąsino. Vieni parodas rengė, kiti – siūlų ieškojo. „Visi padėjo, tad man beliko tik dirbti ir dirbti“, – sakė P. Damijonaitienė.  
Net ir po operacijos, dar su siūlėmis kūne, ji sėdo prie staklių. „Ir audžiau su tokiu azartu, tokiu pakilimu – įprasti tempai buvo viršyti penkis kartus. Audžiau, piešiau raštus, dažiau siūlus – anais laikais juk nebuvo norimų spalvų. Pasakiau sau: jokio dejavimo, jokių nuolaidų sau, jokio pesimizmo… Sulaukiau pripažinimo, keliavau po visą pasaulį, rengiau parodas – pamiršdavau, kad sergu“, – interviu Virginijai Genienei 2004-aisiais sakė P. Damijonaitienė.
Į klausimą, kiekgi juostų yra išaudusi, parodos autorė per susitikimą su rokiškėnais žiemą nesiryžo atsakyti. Kartu su vyru prisiminė labai senus laikus. „Giriuosi, kad savo juostomis Lietuvą jau apjuosčiau, o jis ir juokias: „Duok Dieve, kad iki Giedraičių“, – šypsojosi audėja.   

Gražiausios dar neišaudė
V. Tumėnas knygoje „Palmira Damijonaitienė“ apibendrina: „Jos kūryba įrodo, kad tradicijomis grįsta menininko veikla gali plėtotis ir moderniame pasaulyje, tenkinti estetinius ir kultūrinius – simbolinius bei socialinius visuomenės poreikius, efektyviai prisidėti telkiant pasaulio lietuvių bendruomenes, dalyvauti kultūros reiškinių globalizacijos vyksme. Audėjos kūryba išskirtinė visiškai originalių ornamentų gausa, toli lenkiančia kitų juostų audėjų interpretacinį polėkį.“
M. Mieliauskienė papildo mokslų daktarą sakydama, jog į kiekvieną juostą audėja įdeda savo širdies dalelę, ieško raštų simbolikos, nori žinoti kiekvieno ženklo reikšmę. Šiandien, būdama pripažinta, vis kartoja, jog „gražiausios juostos dar nėra išaudusi“ ir „kopia į viršūnę“.   
Anot  M. Mieliauskienės, P. Damijonaitienė išskirtinė ne tik audžiamais raštais, kurie nesikartoja, bet ir kaip žmogus – geras, šiltas, besirūpinantis kitais ir Rokiškio muziejininkų, jei yra proga, neužmirštantis paklausti: gal  gali kuo padėti.

Reda Milaknienė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: