Pa­ki­li­mo ta­kas pa­va­di­ni­mu „Res­pub­li­ka” (2 da­lis)

Ką tik bu­vu­sios pil­nos gy­vybės ka­vinės ir par­duo­tuvės užsi­merkė ir nu­ti­lo. Po dešim­tos mies­te lie­ka tik au­to­mo­bi­liai, rit­min­gai ju­dan­tys to­mis pačio­mis kryp­ti­mis (vi­si var­dai pa­si­rink­ti at­si­tik­ti­nai, bet koks su­ta­pi­mas su tik­ro­ve – at­si­tik­ti­nis -aut past.)…

MONIKA dešinę ranką per­ke­lia nuo vai­ro ant pa­varų svir­ties. Ko­ja leng­vai spus­te­li ak­se­le­ra­to­rių ir au­to­mo­bi­lis ju­da pa­grin­dinės gatvės link – ten, kur švie­siau. Ką tik bu­vu­sios pil­nos gy­vybės ka­vinės ir par­duo­tuvės užsi­merkė ir nu­ti­lo. Gal todėl Mo­ni­kos au­to­mo­bi­ly­je gro­ja mu­zi­ka – gal šiek tiek per gar­siai, tačiau nie­kam ne­truk­do. Po dešim­tos mies­te lie­ka tik au­to­mo­bi­liai, rit­min­gai ju­dan­tys to­mis pačio­mis kryp­ti­mis. Mo­ni­kos akis pa­trau­kia trys pažįsta­mos raidės ir tiek pat skaičių. Ji nu­sišyp­so ir pa­ro­do posūkį į dešinę, o Vi­lius pri­mažina greitį.

VILIUS pa­pras­tai lai­ko­si ato­kiau nuo pa­grin­dinės gatvės ir tų trijų ke­tu­rių vietų, kur su­sto­ja vi­si. Jam rei­kia pa­ties judėji­mo, be­si­keičiančių ir ga­liau­siai pa­si­kar­to­jančių vaizdų. Ir ne­svar­bu, ar jis vie­nas, ar kažkas su juo. Mažai kas žino, tačiau vy­ro sme­ge­ny­se yra “nie­ko ne­veik­ti” zo­na, ku­rios taip trūksta mo­te­rims. Kai au­to­mo­bi­lis, re­gis, pats sa­vai­me ar­do tirštą nak­ties tamsą, Vi­lius ne­gal­vo­ja nie­ko. Jam tie­siog ge­ra, ra­mu ir ma­lo­nu žino­ti, jog čia vis­kas taip pat kaip ir praėjusį sa­vait­galį. Tačiau Mo­ni­kos šyp­se­na pa­bu­di­na jį iš ma­lo­naus snau­du­lio ir pri­verčia pa­keis­ti pla­nus. Jis žino, jog ji važiuos jam iš pas­kos. O ta­da au­to­mo­bi­liai su­stos šalia de­ga­linės ir ne­pa­ste­bi­mai flir­tuos, kol jų šei­mi­nin­kai į po­pie­ri­nius puo­de­lius pils kavą, ku­rios naktį ger­ti ne­reikėtų. Bet naktį ji daug ska­niau kve­pia…

“Gim­ta­sis…” stebėjo, kaip ro­kiškėnai leidžia laiką naktį. Vi­dur­naktį prie Pir­minės as­mens svei­ka­tos priežiūros cen­tro, Ro­kiškio ežero bei Ne­pri­klau­so­mybės aikštėje bu­vo ne­mažai mašinų… Da­lis ro­kiškėnų at­si­pa­lai­da­vi­mo vietų li­ko neįamžin­tos, nes jau­ni­mas šne­kučia­vo­si – kai ku­rie net neišlip­da­mi iš au­to­mo­bi­lių – ne­apšvies­to­se aikštelėse.

Daugiau šeštadienio GR

Ie­va LUKOŠIŪNAITĖ, Norbertas BYČKOVSKIS