Rokiškio oro uostą bandoma prikelti antrajam gyvenimui. Pastatą įsigijęs verslininkas norėtų čia įrengti viešbutį, kavinę ar poilsio namus. Tačiau darbai atkeliami vėlesniam laikui: vis atsiranda nenumatytų kliūčių.
Į sostinę lėktuvu
Vyresnio amžiaus rokiškėnai dar prisimena keliones lėktuvu iš Rokiškio į Vilnių. Rokiškis – vienas nedaugelio mažesniųjų Lietuvos miestų, kuriame nuo 1961-ųjų veikė oro uostas. Maždaug iki 1975-ųjų tęsėsi jo klestėjimo metai. Tris kartus per dieną į Vilnių ir atgal skraidė AN-2 tipo lėktuvai, keleivių ir lakūnų vadinami „kukurūznikais“. Bilietas į vieną pusę kainavo 4 rublius, skrydis trukdavo 45 min. Kadangi kelionė buvo pigi ir trumpa, dalis keleivių – studentai, pramonės įmonių dirbantieji, specialistai, ypač sūrininkai, keliantys kvalifikaciją – ryte iš Rokiškio skrisdavo į Vilnių, o vakare grįždavo atgal. Skrendančius lėktuvus aptarnavo septyni oro uosto darbuotojai. Dirbo ir meteorologas, nuolat informuojantis lakūnus apie oro sąlygas. Keleiviai laiką leisdavo jaukioje laukiamojoje salėje, išalkusieji užkąsdavo bufete. Šalia uosto buvo įrengta autobusų stovėjimo aikštelė.
Maždaug nuo 1985-ųjų skrydžiai iš Rokiškio į Vilnių retėjo. Brangstant degalams, didėjo bilietų kainos, o tai po truputį atbaidė keleivius. Oro uosto veikla tapo nepelninga. Jo paskirtis keitėsi – čionykščių specialistų užduotis beliko stebėti ir fiksuoti praskrendančius lėktuvus. Apie 2000 m. iš oro uosto išgabenta tiems laikams moderni navigacinė aparatūra. Tai reiškė oro uosto egzistavimo pabaigą. Keletą metų jame dar buvo galima išgirsti lėktuvų motorų gausmą. Rokiškio skraidymo mėgėjai, susibūrę į klubą, turėjo galimybę skraidyti iš Biržų aeroklubo nuomotais orlaiviais.
Nenumatytos kliūtys
Daugiau nei prieš metus buvusio aerouosto pastatą įsigijo rokiškėnas verslininkas Valentinas Trumpa. Jis sakė neįsivaizdavęs, jog rekonstruoti baigiantį griūti didžiulį namą teks įveikti tiek daug kliūčių. „Kol kas negalime pasakyti, ką rengsime aerouoste: planavome barą arba kavinę, gal net viešbutį. Dar sunkiau kalbėti apie pastato rekonstrukcijos pradžią ir pabaigą. Labai lėtais tempais sekasi tvarkyti dokumentus“, – mums vaikštinėjant po baigiantį griūtį pastatą pasakojo V.Trumpa. Anot jo, paaugliai nudraskė vieno priestato stogą. Lietus beregint suardė konstrukcijas, įgriuvo gegnės. Toks pat likimas laukia ir pagrindinės pastato dalies: smarkiau palijus, vanduo veržiasi į namo vidų. Senajame aerouoste nebėra langų, durų. Savininkas sakė, jog ilgapirščiai iš pastato išnešė viską, ką tik įmanoma paimti. Anot V.Trumpos, jis nebeužkala langų, neberakina durų. Tai beprasmiškas darbas: sutvarkius vėl viskas išspardoma, išplėšiama, suniokojama.
Pastatą atnaujinti, jį pritaikyti turizmui ar kitokiai veiklai verslininkas tikisi gauti Europos Sąjungos paramą. Jis susitarė su firma, turinčia patirties rengiant projektus, tačiau nepavyksta surinkti būtinų dokumentų. Verslininko žemė ribojasi su šalia oro uosto esančia rezistentų kapaviete. V.Trumpos žodžiais, pradėjęs rengti detalųjį teritorijos planą, jis privalo nustatyti laisvės kovotojų, žuvusių 1944-1946 metais kapavietės sanitarinę apsaugos zoną. Priešingu atveju, nebus patvirtintas detalusis planas, o be jo neįmanoma pradėti pastato rekonstrukcijos.
„Turiu žinių, jog žuvusiųjų rezistentų atminimui pagerbti buvo pastatytas paminklas, tačiau šioje vietoje nėra palaidotų žmonių“, – pasakojo V.Trumpa.
Kitaip kalba rezistencijos dalyvis Vytautas Jonas Petrauskas, išdrožęs medžio skulptūrą rezistencijos aukų atminimui. Jo duomenimis, prie strategiškai svarbaus objekto – oro uosto – karo metais buvo iškasti bunkeriai. Į juos mesdavo per tardymus smarkiai sumuštus rezistentus. Bunkeriuose yra žmonių palaikų, tačiau niekas nežino tikslaus čia užkastųjų skaičiaus.
Dalia Zibolienė
