Projekto rėmėjo logotipas
Projekto rėmėjo logotipas

Tęsiame garsių šeimų, valdžiusių Onuškį, istoriją ir jų valdymo metų reikšmę mūsų kraštui. Didingą Rajeckių, Chominskių ir Komarų praeitį iki šiol tebesaugo ir liudija stilingiausio Lietuvos dvaro įspūdingi griuvėsiai,  primenantys Graikijos akropolį.

Ėjo iš rankų į rankas
Rašėme, jog įtakinga Lietuvos didikų Astikų giminė Onuškį (Hanušiškius) ir jo dvarą valdė daugiau kaip šimtą metų – nuo 1499 iki 1609 (A. Minkevičienė, „Didikai Astikai: nuo Gedimino sapno iki vaidų dėl žemių ir meilės dramų“, GR, 2014 02 15.). Po jų Onuškio kraštas atiteko naujiems didikams – iš Lenkijos kilusiems bajorams Duninams – Rajeckiams. Ši giminė gavo daugelį dvarų šiaurinėje šalies dalyje,  anksčiau valdytų Astikų.
Istorijos tyrinėtojai, remdamiesi Panemunio dvaro inventoriaus aprašais, daro prielaidą, kad naujasis Hanušiškių dvaro savininkas buvo Hektoras Rajeckis. Tačiau šias valdas jis perdavė savo broliui Gedeonui. Pastarasis Hanušiškius valdė iki mirties. Jo valdymo metai kraštui buvo labai neramūs, paženklinti ir karų su svetimšaliais.
Pagal išlikusius dokumentus, 1625 m. užklupo  švedų kariuomenė, užėmusi Gedeono valdomą Čedasų dvarą ir kitas didiko valdas, už kurias narsiai  kovėsi  Rajeckio vadovaujamas kariuomenės dalinys. Tų pačių metų rudenį, sulaukus kitų Lietuvos didikų pagalbos, Gedeonui pavyko iš švedų atsiimti savo žemes ir turtus. Bet 1655 m. į Lietuvą įsiveržė maskvėnų kariuomenė. Jos įgula įsitvirtino Čedasų pilyje.
Okupacijos nelaimės stipriai paveikė ir netoliese esančius  Hanušiškius. Istorijos dokumentai liudija, kad  dvare neliko nė vienos sodybos, nepatyrusios atėjūnų plėšimų.
Gedeono ekonominis traktatas –
ir dabarčiai aktualių patarimų kraitė
Hanušiškių valdytojas Gedeonas Rajeckis istorijos tyrinėtojams – ypatinga asmenybė. Teigiama, kad jis buvo vienas įdomiausių valdytojų visoje Onuškio dvaro istorijoje. Aptiktas jo parašytas ekonominis traktatas „Patyrimo patikrinti ekonominiai stebėjimai“ (XIX a. pirmoji pusė), kuriame išdėstyti stebėjimai bei patarimai gali būti naudingi ir mūsų gyvenime. Traktate svarstoma, kaip reikėtų tvarkyti žemės ūkį, kad jis duotų naudos, nurodomi palankiausi sėjos terminai, daug patarimų, kaip prižiūrėti daržus, sodus, tvenkinius, bitynus. Traktate patarimų nestokojama ir valdymo temomis: aptariama, kaip turėtų dirbti dvarų administratoriai bei tarnautojai, kokie turi būti jų santykiai su valstiečiais. Traktato autorius nurodė, jog visus išdėstytus patarimus jis pirmiausia  aptarė ir patikrino su  dvariškiais bei valstiečiais ir rėmėsi jų patyrimu.
Istorikai teigia, jog traktatas – vienas pirmųjų rašytinių liaudies meteorologijos šaltinių. Taigi jis aktualus gali būti ir šių dienų meteorologams, pavyzdžiui,  spėjantiems, ar ankstyvas pavasaris neiškrės nemalonių išdaigų ir nesugrąžins žiemos.
Traktate užrašytas pusšimtis oro spėjimų. Prognozes pagal traktatą gali pasitikrinti ne tik ūkininkai, bet ir namų šeimininkės. Jei avys smarkiai atrajoja, jų žarnose girdėti gurgimas, o jautis orą šnervėmis gaudo, uosto ir prieš plauką laižosi, – lauk lietaus. Prieš lietų kruopos prie puodo labiau prisvyla. Jei prieš saulėlydį dangus raudonas tarsi degantis debesis – artėja stiprus vėjas, o gerą orą žada ryškiai šviečiantis mėnulis ir žvaigždės. Gerus ir derlingus metus žada paukščiai, jeigu jie, palikdami miškuose įprastas vietas, būriais žaidžia kaimo laukuose ir dirvose. Šv. Vincento dieną ryškiai šviečianti saulė žada derlingus metus ir visko gausumą, o jei birželį Šv. Jono Krikštytojo diena lietinga, metais bus blogi bitėms.
Su oro permainomis, vaismedžių žydėjimu, mėnulio fazėmis Gedeonas Rajeckis sieja  sėjos darbų laiką. Ūkių šeimininkus jis ragino vos sniegui nutirpus nevėluoti su plūgu į laukus. Traktate nurodoma, kad javus, išskyrus žirnius, patariama sėti prieš mėnulio pilnatį, bet dirva neturėtų būti šlapia. Avižas geriausia sėti birželio pradžioje prieš Dangun žengimo šventę. Nepatariama sėti miežių į šviežiai mėšlu patręštą dirvą. Nurodoma, jog miežius reikėtų sėti, kai rugiuose pasirodys pilnos varpos.
Vienas svarbių traktato dalių  – nurodymai,  kaip tvarkyti medelyną. Patariama  laukinių vaismedžių daigus sodinti eilėmis sodo kampe, kurį gerai apšviečia saulė ir kur anksti nutirpsta sniegas. O kitą pavasarį augalus būtina paskiepyt kultūrine šakele, sudūrimo vietą siūlo patepti vašku, derva ir apvynioti beržo tošele taip, kad iš viršaus nebūtų užspausta, o iš apačios syvai maitintų augmenį.
Sodininkas privalo turėti ežias, į kurias rudenį sodintų įvairių vaisių sėklas, tarp kurių jis mini abrikosus, trešnes, vengriškas slyvas.
Traktato pabaigoje – nurodymai dvarų administratoriams ir kitiems pareigūnams, kaip tvarkyti dvaro gyvenamąsias patalpas, prižiūrėti dvarininko turtą, ko reikalauti iš tarnų ir kaip privalu elgtis su valstiečiais. Teigiama, kad reikia būti teisingiems su kaimynais, saugoti savuosius nuo skriaudų, o „valstiečius laikyti reikiamoje baimėje ir paklusnybėje“.
Pagal išlikusį Hanušiškių dvaro inventorių, traktate surašyti nurodymų buvo paisoma ilgus metus.

Dvare – vėl nauji veidai
Sekinančių karų paženklintas Gedeonas Rajeckis mirė 1654 m. Hanušiškių dvaras atiteko jo sūnui Jurgiui Zigmantui Dunitui – Rajeckiui.  Šis vedė Eufroziniją Mlečkaitę, kuri, mirus vyrui, tapo valdų savininke. Archyvuose aptiktas  1699 m. jos  pasirašytas dokumentas, kuriuo skiriama žemė ir valstiečiai Hanušiškių klebonui.
Yra ir liudijimas, kad 1674 m. Zigmanto ir Eufrozinijos Rajeckių rūpesčiu buvo pastatyta Hanušiškių bažnyčia. Dvaro savininkė paskyrė bažnyčiai tris tūkstančius auksinių.
XVIII a. Hanušiškių dvarą įsigijo Chominskių giminė. Tačiau tikslių žinių, kada ir dėl ko taip įvyko, istorikai  nežino. Jie remiasi Vilniaus vyskupijos dokumentų byloje esančiu įrašu, jog 1755 m. Hanušiškių bažnyčią parėmė Benediktas ir Zofija Ancutaitė Chominskiai. Hanušiškius valdęs Benediktas Chominskis vėliau dvarą, smarkiai praskolintą,  paliko sūnui Konstantinui.
Naujieji valdytojai Ona ir Konstantinas Chominskiai 1734 m. pastatė medinę Hanušiškių bažnyčią. Jų valdymo laikotarpiu šalia vietovardžio  Hanušiškiai vis dažniau minimas naujas pavadinimas Anušiškiai. Dvaro inventoriuje surašyti Hanušiškių dvarui priklausę kaimai, kuriuose gyveno baudžiauninkai, žemionys ir jau pradėję šiame krašte kurtis sentikiai. Iš viso 1775 m. Chominskiams priklausė 63 valstiečių ir trys bajorų sodybos. Inventoriuje aprašytas ne tik dvaro ūkis, bet ir išaugusio Hanušiškių miestelio gyventojai. Stebina tai, kad išvardinti  šeimų nariai, nurodytas jų amžius ir lytis, taip pat kaimų gyventojai, jų mokesčių dvarui bei iždui dydis.

Komarų laikotarpiu – dvaro klestėjimas ir pražūtis
Apie 1801 m. Hanušiškių valdos ir dvaras parduoti naujiems savininkams  – įtakingiems ir turtingiems Komarams. Komarai – viena garsiausių viso Panevėžio krašto bajorų giminių. Pirmą kartą Komarų pavardė paminėta  1481 m. Giminės pradininkas Komaras dabartinėje Ukrainoje, netoli Užgorodo, buvo įkūręs  Komargradą. Vienas palikuonių persikėlė į Lietuvą ir nuo jo mūsų valstybėje paplito Komarų giminė, stipriai įtakojusi ir Rokiškio krašto gyvenimą. Šios garsios ir turtingos giminės šakos atstovai buvo Onuškio, Čedasų ir Panemunio dvarų valdytojai, bažnyčių fundatoriai ir rėmėjai.
Didžiausias Komarų pėdsakas paliktas Onuškio (tada dar Hanušiškių) krašte. Juozapo Komaro tėvas Antanas Hanušiškius netrukus užrašė sūnui Juozapui. Jo valdymo metų dvaro reviziniame sąraše 1811 m. surašyti 327 valstiečiai. Nurodyta, kad 52 baudžiauninkai surašymo metu buvo pabėgę arba jau sugrįžę, o 24 jaunuoliai atiduoti į rekrūtus.

Pastatė reto grožio, bet skaudaus likimo rūmus
Remiantis išlikusių dokumentų įrašais, 1830–1840 m. pagal tuomet garsaus architekto Lauryno Cezario Aniechinio projektą Hanušiškių dvare buvo pastatyti didingi vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai, įrengtas parkas.  Dvare klestėjo didikų gyvenimas, teigiamai veikęs ir miestelio plėtrą, švietimą, kultūrą.
Juozapas Komaras mirė 1847 m. Jam mirus  Hanušiškių, Čedasų ir Panemunio dvarai atiteko sūnui Teofiliui. O šis mirė 1861 m., kaip buvo panaikinta baudžiava. Tada Hanušiškių dvaras atiteko jo sūnui Vladislovui, kuriam mirus dvarą ir jo žemes pasidalijo palikuonys. Taip Hanušiškių šeimininku tapo Vladislovo sūnus Vitoldas Teofilis Ignotas Komaras. Už palikimą jis motinai Marijai Komarienei  turėjo išmokėti kompensaciją – 42 tūkst. rublių bei po 30 tūkst. rublių seserims: grafienei Rachelei Eugenijai Jonui Nepomukui Roniker, Irenai Gabrielai Juzefai Komaraitei ir Marijai Zofijai Lucijai Nezabitauskienei. Tokios didelės išlaidos bei paveldėtos skolos dvarui tapo pražūtingos – savininkui teko parceliuoti žemę. 1919 m. Vitoldas Teofilis Ignotas mirė, bet skolų našta nedingo. Todėl žemių parceliaciją turėjo tęsti jo našlė Marija Adomina Komarienė su mažamete dukra Marija Vitolda Diana Komaraite paveldėjusi vyro turtą. Tiesa, tada Hanušiškiai jau oficialiai vadinti Onuškiu. Vėliau vedybų keliu dvaras atiteko Krasickiams, o 1922 m. dvaro žemės išparceliuotos žemės reformos metu. Skaudi lemtis ištiko ir rūmus – jie sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą, liko tik kolonos ir mūro sienos.  

Rūmai tebemasina istorijomis
Beveik prieš šimtmetį sudegę rūmai iki šiol stebina savo tvirtybe ir grožiu. Deja, jau griuvėsių. Tačiau dvaro kolonos ir apgriuvusios rūmo sienos menininkų vadinamos pačiais gražiausiais griuvėsiai Lietuvoje, arba  Lietuvos akropoliu. Prie nykstančios kultūros vertybės, saugomos valstybės, daug dažniau nei kultūros objektų prievaizdai atvyksta tapytojai,  fotografai, istorijos ir kultūros studentai. Nė vienas važiuojantis pro reto grožio dvaro rūmą stabteli, pozuoja fotografijai, braido po įspūdingo dydžio parką su retų rūšių medžiais ir dideliais tvenkiniais. Nors parko teritorija,  kaip ir rūmo griuvėsiai, merdi, bet visa esybe tebeliudija čia klestėjusių garsiausių Lietuvos didikų istorijas.
Garbingą krašto ir dvaro praeitis kruopščiai saugo ir vietos žmonės, iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimus apie  buvusius dvaro šeimininkus. Žinoma, daugiausia prisiminimų – apie Komarų valdymo metus.  O tų istorijų – tikrų ir apipintų legendomis – galybė.
Ar tiesa, kad nuo dvaro iki Komaro kapavietės, esančios už kelių šimtų metrų, po žeme išraustas tunelis, grįstas akmenimis? Vietiniai neabejoja, jog tai – ne pramanas. Mat ne vienas jų prieš daugel metų tuo tuneliu bandė pasiekti Komaro kapavietę. Tik bėda, kad vos už kelių dešimčių metrų tunelis buvo užtvertas išvirtusių akmenų. Viena onuškietė pasakojo prieš kelis dešimtmečius rūmų viduje  po žemėmis atsikasusi tikrą lobį – Komaraitės auksines šukas. Kiti gi pasakojo po griuvėsiais aptikę paauksuotų, sidabrinių indų ar jų šukių, raudonmedžio baldų puošnių detalių, prabangiai sumeistrautų ūkinių reikmenų.
Nors kasmet lieka vis mažiau amžininkų, menančių tarnystės dvare metus ir ponų gyvenimo detales, Komarų iš Onuškio žmonių atminties laikas neištrins. Daugybė vietos gyventojų  prisiminimų surinko ir užrašė kaimo kultūros darbuotoja Elena Blažienė, įsteigusi etnografinį muziejų, tarp kurio eksponatų yra ir bylojančių Komarų gyvenimą.

Komaro kapas vilioja lobiais
Tačiau iki šiol didžiausia paslaptimi tebėra atokiau nuo miestelio dunksantis Komaro kapas, apjuostas aukšta akmenų tvora. Ant kapavietės pastatytas masyvus ir aukštas plieno monumentas – kryžius. Pasklidus kalboms, kad po tuo monumentu gali būti ne tik palaikai, bet ir didžiulė slėptuvė,  nuo žmogaus akies sauganti Komarų auksą ir kitas dvaro vertybes, ši vieta tapo lobių ieškotojų taikiniu. Sovietmečiu prie Komaro kapo patamsiais beldėsi ne tik vietiniai, bet ir kapų kasinėtojai iš Šiaulių, kitų miestų. Ar jie rado lobių, niekas nežino. Žinoma tik tiek, kad ne vienas jų pateko į teisėsaugos nemalonę.

Dvaro šeimininkų atmintį įamžino
Kalbinti onuškiečiai, apie dvaro šeimininkus Komarus girdėję ne iš knygų, o iš rūmuose tarnavusių savo tėvų, senelių ar kitų kaimiečių, didžiuojasi garbinga krašto praeitimi ir buvusiems valdytojams atsidėkoja įamžindami  jų atmintį. Miestelio pagrindinė gatvė pavadinta Komaro gatve. Nors kaimui buvo siūloma šiai gatvei suteikti Rokiškio vardą, vietiniai nesutiko. Praėjusią vasarą miestelio centre palei Komaro gatvę esantis nugyventas mūrinis pastatas atgijo – išdaužytų langų ertmes papuošė lakštai su Onuškį valdžiusių didikų giminių herbais ir giminių valdymo metų chronologija.  

Kas laukia Lietuvos akropolio?
Koks likimas laukia buvusio bene stilingiausio Lietuvos dvaro, tiksliau – jo griuvėsių? 2003–iaisiais Vyriausybės nutarimu buvo patvirtinta „Dvarų paveldo išsaugojimo programa“. Ji numatė atlikti dvarų paveldo tyrimą, buvo užsibrėžta parengti dvarų apskaitos, saugojimo, panaudojimo ir pritaikymo verslui bei kaimo restruktūrizavimui priemones. Tačiau viskas liko už dvarų išsaugojimą atsakingos Kultūros ministerijos stalčiuose.
Baigiantis nykti dvaras 2010 m. lapkrityje teismo pripažintas bešeimininkiu ir perduotas rūpintis savivaldybei. O 2013 m. gegužę rajono tarybos sprendimu įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą. Kai tik bus suformuotas žemės sklypas, dvaras taps aukciono preke. Tačiau kas pirks baigiantį nykti pusės tūkstančio kvadratinių metrų rūmą, iš kurio didybės telikusios didingos kolonos, laikančios karūną, ir apgriuvusios sienos?
Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė, puikai žinanti šio dvaro istoriją, sako, jog atstatyti autentišką rūmą – Sizifo darbas, pareikalausiantis daugybės milijonų. O nugriauti kultūros paveldo objekto niekas neleis. Idealu būtų, kad naujieji dvaro šeimininkai didingus griuvėsius užkonservuotų ir juos bei ne mažiau didingą, tik apleistą parką su tvenkiniais ir vertingais medžiais paverstų menininkų oaze bei  dvarų istorija sergančių turistų traukos objektu. Tada vėl atgimtų kadaise buvusi  dvaro didybė ir jo reikšmė mūsų kraštui bei žmonėms.
XIX a. Onuškio dvarą valdė Komarai, ukrainiečių kilmės didikai
 Antanas Komaras (1801–1802 m.)
 Juozapas Komaras (1802–1847 m.)
 Teofilis Komaras (1847–1861 m.)
 Vladislavas Komaras (1861–1896 m.)
 Vitoldas Komaras (1896–1919 m.)
 Marija Adomina Komarienė (1919–1940 m.)
 Marija Vitolda Diana Komaraitė (1919–1940 m.)

Rengiant tekstą naudota Rokiškio krašto muziejaus ir leidinio „Lietuvos valsčiai. Juodupė. Onuškis“ I d. medžiaga.

Aldona Minkevičienė

aparatas
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments