Šį rudenį rajono gyventojų sodai nelūžta nuo obuolių, tačiau žiemą šių vaisių užteks visiems. Darbymetį pradedantys rajono obuolių augintojai džiaugiasi: derlius užderėjo gausus, vaisių kokybė – puiki.
Šalutinis verslas
Soduose įsibėgėja darbymetis: jau baigiami skinti rudeninių veislių obuoliai, netrukus prasidės žieminių vaisių nuėmimas.
Rajono sodininkai, turintys didelius obelų plotus, derliumi nesiskundžia: obuolių užderėjo gausiai, gera ir jų kokybė.
Paliepio kaimo (Kazliškio sen.) ūkininko Mindaugo Petkevičiaus verslinis sodas – vienas didžiausių rajone: jis užima 10 ha.
„Sodininkystė – šalutinis mūsų ūkio verslas. Prižiūrime seną, sovietmečiu sodintą sodą. Čia yra nuo seno pamėgtų ir naujuose soduose nebeveisiamų dryžuotųjų, pepinų, antaninių ir kitų veislų obelų. Per kelerius metus išgenėjome apleistus vaismedžius, įveisėme kriaušių, trešnių. Tačiau pastarosios derliaus dar neduoda“, – dėstė p. Petkevičius.
Šiemet šio ūkininko sodo derlius šiek tiek mažesnis nei pernai.
Nuostolinga
Ūkininkas Alis Vėjelis, savo sodyboje Palūšnių kaime (Rokiškio kaim. sen.) įveisęs beveik hektaro sodą, neketina plėsti šio verslo: obuoliai superkami pigiai, o prekiauti jais turguje ūkininkas neturi laiko.
„Derlius neblogas, tačiau visi vaisiai tebėra ant medžių. Kol nebaigiau kulti rapsų, negaliu pradėti skinti obuolių“, – dėstė p. Vėjelis.
Anot ūkininko, sodo priežiūrai reikia daug pinigų, darbo ir laiko, o žieminių veislių obuolių kilogramą supirkėjai tenuperka už 14–20 ct. Tokia kaina nuostolinga. „Galbūt mažinsiu vaismedžių: auginti grūdines kultūras – paprasčiau ir pelningiau“, – sakė p. Vėjelis.
Kainos
Šiemet neblogas obuolių derlius užderėjo ir Skemų kaimo (Rokiškio kaim. sen.) sodininko Vido Savicko ūkyje: jo vaismedžiai užima beveik 4 ha. Didžiąją derliaus dalį sodininkas parduoda turguose.
Obuolių derliumi giriasi ir kitų šalies regionų sodininkai: gausiai obuolių užderėjo Joniškio, Pasvalio, Anykščių, Kėdainių rajonų soduose, šių vaisių turtinga ir Žemaitija bei Dzūkija.
Sodų šeimininkai neplanuoja obuolių kainos šuolio: kilogramas vaisių, jų manymu, kainuos iki 20 ct brangiau nei pernai.
Didieji versliniai šalies sodai derlių numatę parduoti prekybos centruose, o mūsų rajono sodininkai naudosis išbandyta metodika – obuolius gabens į miesto ir miestelių turgavietes, dalį šių vaisių pagal užsakymus išsigabens įmonės, iš žemesnės kokybės derliaus bus gaminamos obuolių sultys, jų pageidauja vaikų ugdymo įstaigos ir kiti nuolatiniai klientai.
Saugyklos pildosi
Ilgalaukių kaime (Kazliškio sen.) įkurto bene perspektyviausio rajono verslinio sodo, užimančio 5 ha, šeimininkas rokiškėnas Virgilijus Bulovas pirmąjį obuolių derlių jau nugabeno į saugyklą. Pirmieji suskinti „Auksio“ veislės obuoliai. Jie švelnaus skonio, žmonių bene labiausiai mėgstami ir anksčiausiai skinami. Šį rudenį „Auksio“ derlius Bulovų sode ypač gausus: iš 20 a priskinta 6 t.
„Taip gausiai šie obuoliai užderėjo pirmą kartą per daugelį metų“, – džiaugėsi sodininkas. Nuo vaisių svyra ir kitų veislių obelų šakos: „Šampinjono“, „Rubino“, „Alvos“.
Kol dauguma derliaus tebėra sode, sodininkas neskuba girtis pelnu. Jo aritmetika paprasta: didelis vaisių kiekis kelia konkurenciją, o ši muša kainas.
Problemų nestigo
Bulovai savo sodą plečia kasmet. Tą darys šį rudenį ir ateinantį pavasarį: lysvėse jau suakiuoti obelaičių sodinukai, netrukus jie iškeliaus į sodui paruoštą dirvą.
Šiuo metu p. Bulovų sode – 7 tūkst. įvairių veislių obelaičių. Tarp jų – ir labai jautrių gamtai bei ligoms, ir labai atsparių.
Prieš porą metų šiame ūkyje buvo pasodinta 20 lietuviškų antaninių obuolių vaismedžių. Šiemet jie davė pirmąjį derlių. Ar ši kepiniams, obuolių sūriams labai tinkanti rūšis – duoklė senajam lietuviškam sodui? Patyręs sodininkas p. Virgilijus sakė šią veislę pasirinkęs ne dėl sentimentų, o dėl klientų: jie pageidauja pačių įvairiausių skonių obuolių, tarp jų – ir antaninių…
Šį rudenį pirmąjį derlių duos ir rauplėms bei kitoms ligoms ypač atsparios čekiškos veislės „Rajka“ obelys.
„Mokslas nestovi vietoje: sukuriama vis naujų, ligoms atsparių vaismedžių, jų nebereikia purkšti chemikalais“, – sakė p. Virgilijus.
Mokslo naujoves ūkyje pritaiko Bulovų sūnus Marius. Jis – diplomuotas Aleksandro Stulginskio universiteto sodininkystės ir apželdinimo specialistas, o po pusantrų metų įgis ir augalinio maisto žaliavų saugos ir kokybės magistro laipsnį. Taigi sūnaus žinios tėvų ūkyje labai praverčia.
Vaikinas skatina vaismedžių įvairovę, pritaria tėvų planams veisti juodųjų serbentų plantaciją. Į sodą jis neįleis tik daržo aviečių, mat jos – vaismedžiams kenksmingų ligų platintojos.
„Kartais su tėvu pasiginčijame, kaip genėti vaismedžius, kaip prižiūrėti tarpueilius. Būna visko: kartais praktika nusileidžia mokslui, kartais mokslas ima viršų“, – dėstė jaunasis sodininkas.
Jei koks eksperimentas nepasiteisina, Bulovai nelabai sielvartauja. Štai praėjusią žiemą iššalo kone visos „Elizos“ veislės obelys, iš kurių tikėtasi gero derliaus: „Elizos“ vaisiai ypač gražūs ir skanūs.
„Teks atsodinti tuščius plotus. Gamta dažnai iškrečia eibių: sodininkams tenka gintis nuo vapsvų, pelių, kiškių, šalčių“, – šmaikštavo p. Virgilijus.
Lyg vaškiniai
Obuoliai, kasomis kabantys ant Bulovų sodo obelų, – lyg vaškiniai: kone vienodo dydžio, spalvų ir pavydėtinai sveiki.
„Šiuos vaisius valgome mes patys, daug metų jais gardžiavosi miesto vaikų darželių auklėtiniai. Purškiame sodą kiek įmanoma mažiau, tačiau visiškai chemijos atsisakyti neįmanoma: augalus apniks ligos ir kenkėjai“, – dėstė p. Virgilijus.
Vedžiodamas po sodą sodininkas parodė nemažai pažeistų vaisių: vienus pakenkė rauplės, kitus – vasaros kruša, dar kitus užpuolė vapsvos. „Jeigu obuolius puola parazitai, vadinasi, valgyti juos galima“, – humoro nestokojo patyręs sodininkas.
Bulovų šeima obuoliais prekiauja turguje. Kartais sodininkai sulaukia pirkėjų replikų: esą blizgantys vaisiai nupurkšti nuo ligų ir kenkėjų.
„Tokiems kritikams pasiūlau į maišelį įdėti rauplės pažeistų vaisių, kurie ne taip stipriai blizga. Tačiau jie purto galvą ir reikalauja tik sveikų obuolių“, – sodo šeimininkas pasakojo bendravimo su klientais vingrybes.
Iš vienos kišenės į kitą
Sodo naudą Svetlana ir Virgilijus Bulovai suskaičiuos pavasarį, kai vaisių saugykla ištuštės. Pavyduoliams, manantiems, jog šis verslas – lengvas, sodininkai turi paprastą patarimą: užveisti bent hektarą sodo ir kelerius metus laukti iš jo pajamų.
„Pirmasis sodo hektaras mums kainavo apie 30 tūkst. litų. Kitus plotus apsodinome pigiau, nes patys prisiauginome sodinukų“, – sakė p. Svetlana. Pinigai ima byrėti tik nuo lapkričio, kai prasideda prekyba obuoliais. Iki tol – vien išlaidos sodo priežiūrai, apsaugai, dėžėms, saugyklai, kurui. Kiekvieną šios vasaros savaitę teko šienauti tarpueilių žolę, o ir dabar, jau įsibėgėjus darbymečiui, teks ne kartą būti šienpjoviais.
V.Bulovas sodininkystės pradžioje „atsikando“ žemės ūkio verslo projekto finansinės paramos, todėl dabar visokių priemonių bijo kaip velnias kryžiaus… “Mano sodo projekto vertė buvo 15 tūkst. litų, tačiau dokumentuose nesutapo pinigų suma: stigo 2 ct. Dėl šios klaidos į Panevėžį važiavau ne kartą“, – juokėsi keistą remiamojo praktiką patyręs p. Bulovas.
Tiesa, sodininkas gauna valstybės paramą: už deklaruotą sodą jam mokamos tiesioginės išmokos ir skiriama pigesnio dyzelino – 240 l hektarui.
Bulovų sūnus Marius neįsivaizduoja perspektyvaus verslo be paramos projektų.
Sodo neatstotų net milijonas?
Vienoje rajono įmonėje dirbantys sutuoktiniai sako, kad juos įsukusi sodininkystė nebepaleidžia: vaismedžiai jiems – lyg kūdikiai, reikalaujantys nuolatinės priežiūros bei meilės.
„Jei laimėčiau milijoną, tą pačią dieną sodą perduočiau sūnui“, – pasvajojo p. Virgilijus. Tačiau žmona Svetlana iškart pridūrė: „Jau po trijų dienų Virgilijus stovėtų prie obelų: be sodo jis – kaip nesavas…“
Aldona MINKEVIČIENĖ
