Irmanto Tarvydžio neįtikėtinos verslo sėkmės istorija: nuo nulio pradėtas, o šiandien dešimtimis milijonų skaičiuojamas apyvartos verslas, naujam gyvenimui prikeltas pasaulyje garsios grafų Tyzenhauzų giminės Petriošiškio palivarkas su įspūdingu parku, graži šeima ir dideli ateities planai. „Mokykloje bendraamžiai svajojo tapti kosmonautais, o aš, kaimo vaikas, – kolūkio pirmininku“, – mokyklines svajones prisiminęs šypsojosi 44-erių verslininkas I.Tarvydis.
Metalo nerinko…
Šiemet 15 metų veiklos jubiliejų švęsiančios bendrovės “Ivabaltė” savininkas p. Irmantas šypteli paklaustas apie pirmąją investiciją į nuosavą verslą. Jis ne kartą girdėjo pasakojimus apie tai, kaip su broliu Raimondu prieš porą dešimtmečių rinko, pardavinėjo metalą ir už gautus pinigus nusipirko pirmąjį traktorių, populiariai vadinamą “pupsiku”. “Iš tikrųjų buvo ne taip. Baigęs Žemės ūkio akademiją, porą metų dirbau inžinieriumi Kamajų kolūkyje.
Nebuvo labai sunku sutaupyti 300 dolerių, tiek kainavo baltarusiškas traktorius T 25. Nusipirkę vėliau jį pardavėme, o gautus pinigus vėl investavome. Taip ir prasidėjo traktorių verslas”, – apie verslo pradžią pasakojo p. Irmantas.
1989 m. jis su broliu ir dar vienu partneriu įsteigė uždarąją akcinę bendrovę “Meteka”. Tačiau brolių keliai netrukus išsiskyrė. “Mūsų požiūriai į veiklos planus šiek tiek nesutapo. Aš norėjau kuo sparčiau plėsti verslą, nors nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje tokie žingsniai buvo gana rizikingi. Dabar drąsiai galiu pasakyti, jog rizika pasiteisino”, – sakė p. Irmantas.
Šiuo metu “Ivabaltės” bendrovė žemdirbiams žinoma kaip “Fendt”, “Rabe”, “Rauch”, “Dammann”, “Welger”, “Lely” žemės ūkio technikos atstovė Baltijos šalyse ir Baltarusijoje.
Sraigtelis užsisuko
Veiklos pradžioje prekiauta rusiškais “Vladimir”, vėliau “Belarus” traktoriais. “Prieš 15 metų buvo tokios technikos poreikis. Besikuriantys ūkiai buvo neturtingi, sklypai nedideli. Tačiau po penkerių metų situacija keitėsi iš esmės. Nebuvo iš ko rinktis: arba taikytis prie paklausos, arba žlugti. Buvo aišku, kad prakutusiems žemdirbiams reikia kokybiškos, našios ir patikimos technikos, kurią mums galėjo pasiūlyti Vakarų gamintojai”, – pasakojo p. Irmantas.
Žemės ūkio technikos pardavimų versle užsirekomendavusiai “Ivabaltei” patikėta Baltijos šalyse atstovauti kompanijai “Fendt” – vienai žymiausių vokiškos žemės ūkio technikos gamintojų, priklausančių JAV korporacijai “AGCO”. Prieš dvylika metų “Ivabaltės” bendrovė Lietuvos žemės ūkio universitete vykusioje parodoje “Lietuvos agropanorama” pristatė pirmuosius modernius “Fendt” traktorius, kurie kokybe ir našumu sudomino mūsų ir Latvijos bei Estijos ūkininkus, žemės ūkio bendroves. Tiesa, “Fendt” gamyklos atstovai tuomet suabejojo, ar dar tik besivystantys ūkiai įpirks brangią techniką. “Jie abejojo, o mes tikėjome savo darbu ir parduodamu produktu”, – apie rizikingą verslo pradžią pasakojo p. Irmantas.
Pasak jo, šiuo metu sudėtingesnė pardavimų situacija tik Latvijoje, kuri itin skaudžiai išgyvena krizę. Nuolat plečiantis “Ivabaltės” apyvartai, per paskutiniuosius penkerius metus 50 žmonių kolektyvas padvigubėjo. I.Tarvydžio teigimu, prekiaujant žemės ūkio technika, labai svarbu užtikrinti gerą jos servisą ir aptarnavimą ir mūsų šalyje, ir kaimyninėse valstybėse.
“Savo klientams siūlome rinktis ne kainą, o kokybę”, – toks p. Tarvydžio verslo devizas.
Nuo pat pirmųjų “Ivabaltės” gyvavimo metų bendrovės veikla pelninga. Derlingiausi metai “Ivabaltei” buvo 2008-ieji: apyvarta pasiekė 116 mln. litų.
Dvare – ir gyvenimas, ir darbas
“Kuo aš, kaime augęs vaikas, galėjau svajoti tapti? Aišku, kad kolūkio pirmininku”, – šmaikštavo p. Irmantas. Nuo mažens įpratintas prie ūkio darbų, neturėjęs laiko ir galimybių lankyti meno ar sporto būrelių, verslininkas dėl to nesikremta. Jį traukė technika ir tikslieji mokslai. Gal tai paveldėta iš senelio, apylinkėse garsaus kalvio, ir motinos, matematikos mokytojos? “Kai reikėjo rinktis specialybę, turėjau du variantus: medicina arba žemės ūkio specialybių studijos. Mat tuo metu šie studentai būdavo atleidžiami nuo armijos”, – juokėsi p. Irmantas.
Baigęs mokslus ir susikūręs asmeninį gyvenimą bei verslą p. Irmantas su žmona Asta tapo dvarininkais. Tiesa, p. Irmantas apleistą Petriošiškio dvarvietę prie Petriošiškio ežero įsigijo būdamas studentas, dar nevedęs.
Į skoningai ir prabangiai įrengtą dvarelį, kurio kompleksą sudaro svečių namai, gyvenamasis šeimos namas, klėtis ir kiti ūkiniai statiniai, p. Irmantas svetimos akies nelinkęs įsileisti. Tėvai Janina ir Antanas tris sūnus išmokė ne tik darbštumo, bet ir kuklumo – nepadoru didžiuotis prieš kitus. O didžiuotis p. Irmantas tikrai turi kuo: preciziškai tvarkoma aplinka, į ežerą atsiveriančiu vaizdu, senu parku, iš tolo raudonais stogais švytinčia balta dvaro sodyba, vasarą pražystančia gėlynais.
Sodybos akcentas – akmuo ir iš metalo iškaltos laukinės žąsys, tarytumei parskrendančios iš ežero ir nutupiančios kieme, ant pastatų durų, stogų. Tai ne verslininko išgalvota pretenzija, o šio dvaro istorijos dalis. Mat grafai Tyzenhauzai buvo žinomi ornitologai, o Konstantinas Tyzenhauzas garsėjo paukščių kolekcija.
Atkurti autentišką garsios grafų Tyzenhauzų, vėliau – Pšezdzieckių giminės palivarko vaizdą p. Irmantas stengėsi pagal išlikusius fragmentus. “Norėjau išlaikyti buvusį vaizdą. Tačiau dabar medžiagos kitokios, taip pat pakeistas erdvių planavimas ir kieme, ir statiniuose”, – pasakojo įžymiosTyzenhauzų giminės rūmo dabartinis šeimininkas. Palivarko pagrindiniame pastate išliko grindų ąžuolo parketo, kuris perkeltas į klėtį. Vedžiodamas po aplinką p. Irmantas šypsojosi, jog grafai gal ir nenusiviltų, išvydę jų buvusį palivarką bei parką.
Architektūra ir prabanga dvarą primena “Ivabaltės” administracinis pastatas priešais Rokiškio geležinkelio stotį. Ponas Irmantas šypsosi paklaustas, ar tai buvo ambicija ne tik gyventi, bet ir dirbti dvare? “Tai klasicistinio stiliaus pastatas, projektuotas ir statytas taip, kad turėtų išliekamąją vertę. Nenorėjau dabar madingų, bet istorijos prasme menkaverčių stiklinių ar metalinių pastatų”, – dėstė verslininkas. Be to, statant administracinį pastatą, jo stilius derintas prie geležinkelio stoties fragmentų.
Poilsis greta mobiliojo telefono
Kada milijoninės apyvartos bendrovės savininkas ilsisi, ar jį mato namuose šeima? “Nuo pavasario iki rudens laisvas būnu sekmadieniais. Galiu pamiegoti iki 7 ar 8 val. ryto. Tačiau telefono niekada neišjungiu, nes nežinia, kada klientams ar darbuotojams gali prireikti pagalbos”, – sako p. Irmantas.
Be to, verslininkas plačiai įsijungęs į visuomeninę veiklą: jis yra Kamajų kaimo bendruomenės pirmininkas, Rotary klubo narys.
Su žmona Asta, įgijusia doktorantės laipsnį, Lietuvos žemės ūkio universitete dirbančia lektore, auginantis tris dukras p. Irmantas neslepia, jog šeimai neatiduoda savęs tiek, kiek norėtų. “Kasmet su šeima keliaujame. Aplankėme egzotiškąją Meksiką, Dominykos Respubliką, daugybę kitų valstybių. Šią žiemą pirmą kartą aš stojau ant kalnų slidžių. Iš pradžių Anykščiuose, paskui Latvijoje. Tai buvo vaikų idėja, tik gaila, kad žiema taip greitai baigėsi”, – nuotrupas pasakojo apie asmeninį gyvenimą atvirauti nelinkęs p. Irmantas.
Žmona Asta su keturiolikmete dukra Monika, skinančia laurus sportinių šokių konkursuose Lietuvoje ir gerų įvertinimų sulaukiančia Europoje, bei antrus metus skaičiuojančia Viktorija gyvena Kaune. Jos į Petriošiškį atvyksta savaitgaliais. Su tėvu Petriošiškyje antrus metus gyvena trylikametė Gabija. Savaitgaliais po dvarą šurmuliuoja svečiai.
Tačiau taip sustyguotas gyvenimas Petriošiškyje gali pasikeisti: p. Irmantas kuria planus bendrovės centrą perkelti prie Kėdainių, kad verslo partneriams būtų patogesnis susisiekimas ir kad šeima būtų kartu. Anot p. Irmanto, turint verslą, asmeninis gyvenimas ir darbas tampa tarsi vienu kūnu, į kurį tenka gerai įsiklausyti.
Aldona Minkevičienė
