Sofijos Tyzenhauzaitės portretas. Jos bruožai išlikę tik portretuose ir amžininkų aprašymuose.
Sofijos Tyzenhauzaitės portretas. Jos bruožai išlikę tik portretuose ir amžininkų aprašymuose.

 

Lygiai prieš metus, miesto gimtadienio šventės proga aikštėje prie Krašto muziejaus buvo vaidintas spektaklis „Grafaitė Sofija“ apie Rokiškio dvaro statytojo dukrą. Ne vienam, akylai sekusiam siužetą, kilo klausimas, kaip su Rokiškiu sietina persona, prieš kurią lenkėsi Prancūzijos imperatorius Napoleonas, o josios santykiai su  Rusijos caru Aleksandru „buvo peržengę visas ribas“. Negana to, ji  darė didžiulę įtaką kultūrai bei politikai, buvo  pirmoji prancūziškai rašiusi istorinės Lietuvos moteris. Šįmet, prieš 511-ąjį miesto gimtadienį muziejininkai pateikė sensaciją – Rokiškio grafo Ignoto dukra tuokėsi ne Prancūzijoje, Lenkijoje ar galų gale Vilniuje,  kaip iki šiol manyta, o tuomet dar medinėje Rokiškio šv. Mato bažnyčioje. Bažnyčios knygose rasti tai įrodantys dokumentai…

Domisi ne tik lietuviai
Kodėl Tyzenhauzai vis daugiau tyrinėjami? Anot muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Onutės Mackevičienės, ne vienas šios giminės atstovas Lietuvos kultūrai darė didžiulę įtaką, apskritai jie buvo gabūs rašymui. Sofija, anot istorikės, išskirtina ne tik grožiu –  nuolaidžiais pečiais, grakščiu kaklu, garbanomis ir mąsliomis akimis, bet ir protu. Šiandien jau žinoma, kad ji parašė dešimt romanų, kuriems būdinga lengva kalba, juose daug tikrų faktų. Kartu ji ir labiausia apipinta gandais moteris, pagarsėjusi ryšiais ir puotomis, kurias „Kare ir taikoje“ aprašė pats Levas Tolstojus. Iš  Karšto muziejuje saugomos prancūziškos korespondencijos  muziejininkai užpernai atskleidė tikslią S.Tyzenhauzaitės mirties datą – 1878 m. gegužės 21 d. Ji mirė sulaukusi 87–erių, manoma, Nicoje. Taigi užpernai sukako 130 metų nuo jos mirties, ir tai istorijos tyrinėtojams buvo dar viena proga išsamiau patyrinėti  šios moters biografiją. Ja domisi ir lenkų mokslininkai, kurie, apsilankę Krašto muziejuje, siūlė neabejoti, jog muziejuje saugomas portretas tikrai yra S.Tyzenhauzaitės. Be to, anot p. Mackevičienės, muziejuje esantis marmurinis biustas taip pat tikriausia yra josios atvaizdas.
 
Apie šaknis ir ryšius
Sofijos Tyzenhauzaitės tėvas buvo Rokiškio dvaro statytojas Ignotas Tyzenhauzas (1760–1822). Jis vedė Mariją Pšezdzeckytę, susilaukė keturių vaikų – dviejų dukrų ir dviejų sūnų: Konstantinas buvo žinomas to meto mokslininkas ornitologas, Rudolfas – karo mokslų specialistas, Sofija, kaip minėta, rašytoja, o Aleksandra – dailininkė.  Kalbant apie ryšius su caru Aleksandu istoriniai šaltiniai skelbia, kad 1812 m. pavasarį Taujėnų dvare (Ukmergės r.) lankėsi Rusijos caras. Tuomet Sofijai buvo 22–eji, ir ji taip pat dalyvavo minėtoje puotoje. Carui buvo 35–eri. Yra duomenų, jog caras Aleksandras, pamatęs Sofiją, ja susižavėjo, o užsimezgusi draugystė truko 13 metų. „Jų ryšiai buvo peržengę ribas“, – teigia istorikai. Tačiau Sofijos sūnus Aleksandras turėjo vyro, už kurio ji buvo ištekėjusi, pavardę. O ištekėjo Sofija 28–erių, būdama jau subrendusi. Vyrą išsirinko gerokai vyresnį, išsiskyrusį Platelių dvaro savininką Oktavijų Šuazelį–Gufjė. Tokį, kuris daugelio nuomone, tikrai nevertas gražiosios Sofijos, mat greitai užsidegantis ir ūmus. Šeima, kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose,  dažnai bardavosi, tačiau Šuazeliai-Gufjė išgyveno 24 metus ir po vestuvių Sofija susitikėjo su Aleksandru jau savo vyro draugijoje.  „Ji buvo moteris, kuri nekentė apribojimų, laužė visuomenės normas“, – sakė p. Mackevičienė.  

Rado sensacingą dokumentą
Apie S.Tyzenhauzaitės gyvenimą Rokiškio dvare iki šiol faktai pateikiami labai chaotiškai, tai daugiau versijos. Neva ji čia važiuodavo pailsėti nuo karo baisumų arba gyvendama tėvonijoje organizuodavo vestuves. “ Ir be Rokiškio grafai turėjo kur gyventi. Negalima sakyti, jog jie gyveno čia nuolat“, – prieš metus sakė p. Mackevičienė. 
Tačiau šiandien minėtos žinios gerokai koreguotinos. Mat istorikė, Šv. Mato bažnyčiai leidus naudotis archyvais, visiškai to nesitikėdama rado nuo laiko pageltusį, sensacingą dokumentą. Anot istorikės, jis – įrodymas, jog Rokiškis – tėvonija – Sofijai  buvo svarbesnis, nei manyta iki šiol.
Jos tuoktuvių su Šuazeliu–Gufjė data, užrašyta knygoje, – 1818 m. vasario 3 d. Dokumentas surašytas lotynų kalba. Aiškiai matomi visi besituokiančiųjų titulai, antspaudai, parašai. Anot p. Mackevičienės, iš parašo, ko gero, tikrai galima atpažinti charakterį. Oktavijaus parašas – kampuotas, staigus, o žmonos –  apgalvotas, kaligrafiškai tikslus. Įdomumo dėlei pridursime, jog tuoktuvių liudininkai buvo trys vyrai: Salų dvaro statytojas Ignotas Morikonis, generolas Jozefas Vavžeckis ir karininkas Ksaveras Danilevičius.

Gal ir caras čia lankėsi?
Šis unikalus, kelius tolesniems tyrinėjimams atveriantis dokumentas rastas knygoje, kurioje užfiksuotos 1777–1834 m. Rokiškio bažnyčioje sudarytos santuokos. Kaip per gaisrus ir kitus kataklizmus galėjo išlikti šios knygos? Istorikė O.Mackevičienė pirmiausia dėkoja bažnyčiai, kuri leidžia naudotis archyvu moksliniams tikslams ir kuri apskritai yra institucija, išsaugojusi kultūrai labai daug duomenų. O knygos, p. Mackevičienės teigimu, išliko, nes jos galėjo būti saugomos  klebonijoje ar kituose bažnyčiai priklausančiuose pastatuose. Priminsime, jog  per 1863 m. sukilimą Rokiškio bažnyčia sudegė. Taigi aišku ir tai, jog  gražuolė Sofija tuokėsi medinėje, tuomet dar negarsioje bažnyčioje. Tai rodo, jog svarbiausi jos gyvenimo įvykiai buvo sietini su Rokiškiu. „Todėl visai gali būti, kad ir Rusijos caras Aleksandras čia lankėsi“, – sakė p. Mackevičienė.

Ne provincija
S.Tyzenhauzaitės knygos išverstos į lenkų, vokiečių, anglų kalbas. Lietuvių kalba 2004 m. pasirodė jos knyga „Reminiscencijos“, o 2006 m. – “Halina Oginskytė, arba švedai Lenkijoje“. Net prancūzai istorikai, anot p. Mackevičienės, stebisi, kad Sofija – iš gilios provincijos. „Tačiau S.Tyzenhauzaitė jau tuomet įrodė, jog Lietuva nėra provincija,“ – sakė istorikė. Ji neabejoja: ateityje bus rasta daugiau įdomių, su šia neeiline asmenybe susijusių faktų.   Kai kuriuos jų knygoje “Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ užfiksavo ir S.Tyzenhauzaitės dukterėčia Gabrielė Giunterytė-Puzinienė.

 

Reda Milaknienė

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie