Algis Kazulėnas
Algis Kazulėnas

Ukrainoje jau kariaujama. Pas mus dar ne. Ukrainoje liejasi kraujas. Pas mus dar ne. Ar sulauksime tokio likimo ir mes? Tai priklauso tik nuo mūsų pačių. Mūsų stiprybės ir susitelkimo. Kito kelio nėra. NATO ar Europos Sąjunga mums gali tik padėti, patarti, paremti, o priešo jėgą tektų atremti patiems, ir svarbiausia – kelias pirmąsias dienas. Tik matydami mūsų ryžtą, kovą ir visuotinę gynybą, į pagalbą ateitų kiti. O kad toks scenarijus neįvyktų, reikia sukurti tokią struktūrą, atgrasymo sistemą, kad priešas turėtų gerai pagalvoti, ar verta pulti, ar nebus per didelės pačių puolančiųjų aukos bei praradimai.

Kiek mes turime laiko, niekas nežino. Tačiau brangi kiekviena diena, savaitė ar mėnuo. Valdžios vyrai ir moterys tai ima suvokti vis geriau. Tam skiriamos papildomos lėšos ir resursai. Jeigu norime išsaugoti nepriklausomybę ir laisvę, turime stiprinti kariuomenę ir negailėti jai savo sunkiai uždirbtų pinigų. Kitaip teks, norime ar nenorime, pakęsti ir „penėti“ okupacinę armiją, kurios išlaikymas kainuos šimteriopai brangiau. Tam pagrįsti turime istorinių įvykių, kurie mena mūsų pergales ir pralaimėjimus.

1918 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, artimiausi mūsų kaimynai nelabai tuo apsidžiaugė. Ir lenkai, ir rusai turėjo savų planų bei tikslų. Vieni siekė atkurti abiejų tautų valstybę, kiti – susigrąžinti mus į savo imperinį, šįkart raudonąjį, glėbį. Tada mūsų jauna valstybė vis tik sugebėjo rasti savyje jėgų ir paskelbė, jog kviečia visus vyrus stoti ginti savos nepriklausomybės, savų namų ir žemių. Savanorių kariuomenė atliko tai, kas jai ir priklausė: atsilaikė prieš gerokai stipresnius priešus, drąsiai stojo į negailestingą kovą. Po dvidešimties ir daugiau metų turėjome galimybę išauginti ir išauklėti jaunąją kartą, sukurti ekonominę, socialinę ir materialinę gerovę, tapti šiuolaikiška bei europietiška valstybe.

Visiškai kitaip pasielgėme vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1940-aisiais metais. Tada neišdrįsome, kaip suomiai, pasipriešinti, nors ir simboliškai, sovietinei jėgai. Nuolankiai priėmėme ultimatumą, ir ne vieną, tikėdamiesi taip išvengti karo, aukų, sugriovimų. O svarbiausia, tikėjomės taip išsaugoti nepriklausomybę, valstybingumą, nors ir apkarpytą bei suvaržytą. Deja, svajonėms išsipildyti nebuvo lemta. Ne tik neišvengėme karo, aukų, sugriovimų, bet ir dešimtmečiams patekome į kruviniausio režimo rankas, išnykome iš žemėlapių ir laisvų žmonių sąmonės. Tą gėdą bandė nuplauti 1941-ųjų Birželio sukilėliai ir pokario partizanai, bet buvo per vėlu.

Kariuomenė stipri tiek, kiek stipri visuomenė. Jeigu valstybėje įsivyrauja požiūris, jog kariuomenė nereikalinga, per daug „suvalgo“ pinigų, nieko jinai neapgins, lauk priešų plojimų ir padėkų. Tokia tendencija ilgą laiką vyravo ne tik pas mus, bet ir daugelyje europiečių protų. Visi buvo įtikėję amžinai besitęsiančia taika, naujų santykių tarp Rytų ir Vakarų stiprėjimu, visuotinio materialinio jausmo įsivyravimu. Iš rožinio sapno pabudino Putino veiksmai Ukrainos rytuose bei Kryme. Pirmieji, kurie prasiblaivė ir suprato situacijos sudėtingumą, buvome mes, latviai, estai, lenkai. Tolimesni vakariečiai dar sunkiai blaivosi, niekaip nenori suvokti, kad tiek dešimtmečių nerūpestingai gyvenus, svarbiausiais klausimais visuomenėje tapus gėjų santykių įforminimams, šeimos sąvokų kūrimams, kiaulių bei vištų laisvalaikio formų paieškoms, teks grįžti į realų gyvenimą ir užsiimti rimtesniais, išlikimą lemiančiais reikalais. Net ir keleivinio lėktuvo numušimas netapo požiūrio ir sąmonės pakeitimo faktoriumi. Tenka dėkoti… Putinui, kad jis, visai to nenorėdamas, sutelkė ir suvienijo ne tik valdžią, poziciją bei opoziciją, bet ir mūsų visuomenę. Žmonės vis labiau susimąsto ir ima suprasti, kad norint išsaugoti valstybingumą, demokratiją, vakarietiškas vertybes, reikia ne tik besąlygiškai reikalauti visų įmanomų teisių bei privilegijų, bet ir kartais atlikti vienokią ar kitokią pareigą, labdarą ar savanorystės aktą.

Turime sukurti, ir kuo greičiau, tokią atgrasymo sistemą, kuri pasiteisintų didžiausio pavojaus metu. O tai yra pats sunkiausias darbas. Juk turi pasikeisti mūsų, kaip bendruomenės ir visuomenės narių, požiūris bei poelgis į daugelį dalykų – kariuomenę, valdžią, valstybę, kaimyną, į patį save. Tik tada galime tikėtis, kad pavyks atlaikyti brukamą propagandą, šmeižtą, šantažą per dažniausiai papirktą valdininką, politiką ar žurnalistą. Priešas nesnaudžia, jis mato, kurie stiprūs ir nepalaužiami, o kurie svyruoja bei neapsisprendžia iki galo.

Su lapkričio 23-iąja, Lietuvos kariuomenės diena! 

Algis Kazulėnas

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments