Projekto rėmėjo logotipas
Projekto rėmėjo logotipas

Teatro primadona, aktorė legenda, kūrėjo etalonas, į sceną kaskart ėjusi kaip paskutinį kartą. Visas jos gyvenimas tarsi dramatinio plano siužetas, pripildytas meilės ir kančios – tų dviejų tarpusavyje susisiekiančių indų, jos esybėje negalėjusių atskirai egzistuoti… Balandžio 25 d. mūsų kraštietei Monikai Mironaitei būtų sukakę 101–eri. Ką apie legendinės aktorės gyvenimą žinome mes, tėra trupiniai to, ką  apie savo žymią motiną mums gali paliudyti  teatro primadonos dukra Dagnė Jakševičiūtė…

Pirmas ir paskutinis
Man, šio rašinio autorei, prieš penkiolika metų teko reta garbė aplankyti didžiąją teatro legendą M. Mironaitę jos bute Vilniuje. Tada, prieš Rokiškio miesto 500 metų jubiliejų, „Gimtasis…“ rengė rašinių ciklą apie žymiausius kraštiečius, tarp kurių, be abejonės, buvo ir M. Mironaitė.
Dėl pokalbio tariausi telefonu. Į skambutį atsiliepusi įžymybė pasakė: „Atvažiuok, pakalbėsim, jei dar gyva būsiu.“ Kai buto duris atvėrė legendos dukra Dagnė, pamaniau, būsiu patekusi ne ten, kur turėjau: viduje – nė krislelio prabangos, kokią buvau susikūrusi savo vaizduotėje. „Ar nori manų košės? Valgyk, labai skani“, – pirmieji mane pasitikę teatro legendos žodžiai… Dieve, toks pat teatrališkai dramatiškas  balsas, tokia pat ori judesių laikysena… Nors sunkiai pasiligojusi, slegiama metų naštos, bet išlikusi didinga net ir į saulėlydį dylančiame gyvenime.
Pora valandų (tiek truko mano viešnagė) M. Mironaitė sėdėjo supamame krėsle lyg negirdėdama naršomos jos praeities. Bet vos tik kalba pasisukdavo apie aktorės  svarbiausius gyvenimo ir scenos vaidmenis, primadona atgydavo ir trumpai, bet aiškiai patikslindavo dukters prisiminimus.
 Žinia, per tokį trumpą susitikimą tegali vos prisiliesti prie legenda tapusio žmogaus gyvenimo. O kito susitikimo su teatro primadona jau nebebuvo – mažiau nei po metų M. Mironaitė iškeliavo anapilin.
Laimė, yra dukters prisiminimų apie motiną knyga „Monikos Mironaitės gyvenimo romanas“, išleista 2008 m. Knygos tekstų atvirumas vieniems leidžia didžiuotis buvus šalia legendos, kitus verčia pasijusti nejaukiai. „Mama negalėjo gyventi be meilės ir teatro, ji lig šiol meilės ir scenos kančiomis gyvena“, – tada sakė Dagnė, pasekusi garsios motinos pėdomis, todėl gerai pažįstanti aktoriaus duoną.

Kas liko Rokiškyje?  
Šykštūs prisiminimai apie M. Mironaitės gimtinę iš jos dukters Dagnės lūpų: „Motinos gimtajame name nė karto nebuvau. Ar jis dar stovi? O Rokiškyje lankiausi, bet tik kartą, su teatru apie 1980–uosius. Pamenu, ėjome į kažkokią aikštę prie bažnyčios. Dabar jau nebenuvažiuosiu daugiau, sveikata prasta, be pagalbos beveik nebepajudu.“
Pandėlio gatvėje tebestūksto medinis kelių butų namas, kuriame prieš šimtą vienerius metus gimė M. Mironaitė. Ar dabartiniai jo gyventojai žino gyveną įžymybės praeitį menančiame name?
„Čia gimiau ir užaugau, o dabar, po keturių dešimtmečių, vėl grįžau. Nieko negirdėjau, kad čia būtų gimusi tokia įžymybė“, – kraipė galvą Vytautas Černiauskas, remontuojantis M. Mironaitės gimtajame name motinos būstą. Nieko apie teatro legendos gyvenimą negalėjo papasakoti ir žmonės, svarstę, kad šeimos tokia pavarde čia lyg niekada ir nebuvo… Bet apie viską – nuo pradžių…

Universitetai – nuo lopšio
Monika – penktasis Lioni ir Petro Mironų vaikas. Prieš ją gimė keturi berniukai, todėl vienintelei mergaitei tėvai davė vardą, graikų kalboje reiškiantį „vienintelė“. Po Monikos gimė dar viena dukra, Margarita, bet ji nuo plaučių uždegimo mirė vos poros metukų. Ši netektis aktorę kankino visą gyvenimą. Mažoji Monika sesutę slapta išmaudė, o apie tai prisipažino tik po daugelio metų. Iš šešių Mironų vaikų užaugo tik trys.
Motinos tėvas Petras, garsaus mūsų kraštiečio Vlado Mirono pusbrolis, buvo veterinarijos specialistas. Kaip gabus ir išsimokslinęs gydytojas, jis buvo išsiųstas dirbti į Smolensko guberniją (Rusija). Ten jis susipažino su gydytojo vokiečio ir kilmingos švedės Feldmanų šeima. Mironas įsimylėjo jų dukrą Lioni, Maskvos konservatorijos operinio balso studentę, kuriai buvo pranašaujama didi karjera.
Jaunos šeimos gyvenimą sukrėtė Pirmasis pasaulinis karas: Mironai blaškėsi iš vienos Rusijos vietos į kitą, kol pagaliau sugrįžo į Lietuvą, į Petro gimtąsias Veseliškes (Pandėlio sen.), kur ūkininkavo jo brolis Romualdas. Likimo po Rusiją vėtytą giminaičių šeimą žadėjo paremti ir įtakingas pusbrolis V. Mironas. Neilgai trukus Mironai išsigabeno į Kauną, čia šeimos galvai buvo pasiūlytos veterinarijos departamento direktoriaus pareigos. Mironai  gavo erdvesnį butą, o vėliau ir sklypą, kuriame pasistatė dviaukštį namą.
Išsilavinusių Mironų vaikai iš pat mažumės buvo talentingi ir gabūs mokslui: broliai pradėjo labai anksti skaityti ir to mokė Moniką. O ši broliams rengdavo spektaklius. Bet sugrįžusiems iš Rusijos mokyklinio amžiaus Mironų vaikams nebuvo lengva: teko mokytis lietuviškai, nes težinojo vos kelis lietuviškus žodžius. Netrukus jie pasižymėjo mokykloje – po metų  lietuvių kalbos žinios buvo vertinamos vien penketais. Besimokydama gimnazijoje Monika savyje „atrado“ aktorę: išraiškingai skaitydavo indų epus, mėgdžiojo mylimų aktorių kūno plastiką, buvo didelė melomanė, ypač operų. Po gimnazijos sekė humanitarinės studijos universitete, o Paryžiuje studijavęs brolis Ričardas Moniką labai skatino siekti literatūros ir meno mokslų. Šią savybę aktorė išlaikė iki pat gilios senatvės.
Universitete Monika patyrė pirmąją meilę, bet jai sužydėti nebuvo lemta. Talentinga mergina buvo pakviesta į režisūros meistrų vadybos pamokas. Tai buvo lemtingas žingsnis į teatro sceną, pavergusią visą Monikos gyvenimą. Bet tarp gabios, lengvai bendraujančios, muzikalios  ir išraiškingo balso merginos gerbėjų buvo ir tokių, kurie iš Monikos tikėjosi padaryti rašytoją, nes ji kūrė poeziją, tobulai valdė meninį kalbos stilių.  
Į visuomenę merginai duris atvėrė aukšto rango dėdė V. Mironas, pas kurį Monika, tuo metu dirbusi Žemės ūkio ministerijoje ir studijavusi  universitete, kasdien pietaudavo. Dėdės bute rinkdavosi valstybės ir dvasininkijos aukšti veikėjai. Taip Monikai atsivėrė svarbių asmenų pasaulis, o su jais – susitikimai, pažintys, kelionės po užsienį.

Teatras – nuo katės
1935 m. humanitarinių mokslų studentė Monika buvo pakviesta į Marionečių teatrą, kuriame talentingai suvaidino katę. Nežmoniškos traukos teatrui kankinama mergina netilpo savo kailyje – teatro jai reikėjo labiau nei oro. Galiausiai ji ryžosi – pasiprašė įtakingo dėdės V. Mirono užtarimo ir po jo skambučių „reikalingiems asmenims“ Monikai atsivėrė Valstybės teatro durys. Iš pradžių – tik masinėse scenose, o po kelių mėnesių – ir Anos vaidmuo A. Čechovo „Vyšnių sode“. Didelį Monikos talentą iš karto pastebėjo režisierius Borisas Dauguvietis. Taip teatro scena pasisavino talentingąją Moniką ir jos daugiau nebepaleido. O gal – atvirkščiai: Monika pasiėmė sceną ir ją pavertė savo gyvenimu.
Laiškai…
Talentingą aktorę, per gyvenimą turėjusią daugybę meilės romanų, bet širdyje išlaikiusią romantiškai tragiškos meilės idealą,  kolegos vadino fatališka moterimi, donžuanu, žaviausia būtybe. M. Mironaitė savo gyvenimo kredo atskleidė poezija: „Esu – tai reiškia – myliu. Myliu – tai esu./Ir nežinau, neįžiūriu jokių kitų tiesų.“
Ji buvo draminio plano aktorė, o jos įkūnyti herojai kaskart balansavo tarp meilės ir kančios. Dukters Dagnės manymu, M. Mironaitė buvo iš tų aktorių, kurie gebėjo tobulai vaidinti meilę, nes pati ją nuolat išgyveno. Išgyveno ne buitiškai, bet aistringai, audringai, skaudžiai. Buitis ir buitiniai santykiai teatro legendai buvo nereikšmingi.  
 „Mama man buvo ir išliks scenai visą save atidavusio menininko etalonas. Ji visa esybe gyveno savo herojumi, į teatro sceną kaskart eidavo kaip paskutinį kartą, kaip į paskutinį gyvenimo mūšį“, – apie teatro legenda tapusią M. Mironaitę „Gimtajam…“ praėjusią savaitę pasakojo jos duktė Dagnė. Ar jai buvo lengva gyventi su be galo užimta garsenybe motina? Dagnė sakė, jog motinos gyvenimas jai davė daug daugiau laimės, nei galima įsivaizduoti. Tiesa, buvimo drauge ir atvirumo valandų stigo, bet – ne artumo.

Ne apie visas širdies dramas motina Dagnei pasakojo, bet meilės ir jos keliamų kančių nuo dukters dažniausiai neslėpė. Primadonos namuose liko laiškai, atskleidžiantys slapčiausias aktorės širdies kerteles, kuriuose literatės talentu išlietas džiaugsmas ir skausmas, sukeltas  mylimųjų, draugų, išdavikų ir teatro vaidmenų. „Gailiuosi, kad anksčiau nespėjau visų laiškų perskaityti. Mano motina nemokėjo atskirti gyvenimo nuo teatro. Ji ir namuose būdavo savo herojaus amplua“, – pasakojo Dagnė.
Perskaičius D. Jakševičiūtės knygą „Monikos Mironaitės gyvenimo romanas“  suvoki, koks sudėtingas, daugialypis ir didelis buvo teatro primadonos gyvenimas, kaip nepaprasta buvo gyventi šalia jos kitiems.  Kaip šį kūrinį, paviešinusį net slapčiausius M. Mironaitės laiškus ir jausmus, vertino buvusi M. Mironaitės aplinka, teatrologai, giminės? „Buvo visko. Vieni dėkojo, o kiti piktinosi, priekaištavo, kad nereikėjo paviešinti daug visuomenei iki šiol nežinomų dalykų, kad ne viskas buvę taip, kaip matė dukros akys ir širdis“, – svarstė knygos autorė, mananti, jog pasielgė teisingai. Ji jautė pareigą atiduoti duoklę – juk negalėjo po užraktu amžinai laikyti daugybę metų kauptų prisiminimų apie garsios motinos gyvenimą, jos dramatiškų aistrų, meilės ir pykčio proveržių, romantiškų pasakojimų, laiškų, slapčiausių išgyvenimų… O legendinės aktorės nuotraukos, laiškų originalai, kurių gausu, taps Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus vertybe.

Meilė ir kančia – gyvenime ir teatre
Talentingos M. Mironaitės širdį pavergė Algirdas Jakševičius – aktorius, režisierius, skulptorius, pedagogas, teatro teoretikas. Jo romantiška, bet trumpa meilė Moniką užklupo kaip žaibas ir liko vienintelė tikra per visą primadonos gyvenimą. Po metų santuokos mylimasis netikėtai mirė. Našle likusi M. Mironaitė vėliau susituokė su rašytoju Juozu Baltušiu. Ši santuoka jos gyvenime sukėlė daug komplikacijų: tuo metu garsus rašytojas dar nebuvo išsituokęs su savo dukterų motina, Monikai nelengvai sekėsi pamotės vaidmuo dviem Baltušio dukterims, aktorės į savo ratą ilgai nepriėmė visi rašytojo giminės. Be to, jautrios ir audringos sielos Monikai buvo sunku pritapti prie sovietų valdžios, skirtingai nei jos garsiam sutuoktiniui. Dvi didelės meniškos sielos – teatro primadona Monika ir literatūros klasikas J. Baltušis –  šalia vienas kito gyveno ir kūrė beveik keturis dešimtmečius. Šeiminis jų gyvenimas buvo emocingas ir dramatiškas: įtakinga pora pykosi ir taikėsi, bet sunkiausiais momentais vienas kitą palaikė.
Prasidėjus Sąjūdžiui šeimą užklupo didelis spaudimas dėl J. Baltušio aktyvios partinės veiklos, garsus rašytojas, literatūros klasikas paverstas svetimkūniu. Būta net atvirų ir itin skaudžių išpuolių prieš rašytoją ir jo šeimą. Sunkūs išgyvenimai M. Mironaitės vyrą paguldė į nepagydomos ligos patalą. J. Baltušio išėjimą aktorė priėmė labai skaudžiai, po jo mirties M. Mironaitė atviru laišku ryžosi apginti viešai niekinamą garsų rašytoją, juodintą dėl jo sovietinių pažiūrų.
Ne mažesnių kančių teatro primadona patyrė ir netekusi teatro scenos. Režisierius Jonas Vaitkus ją atleido iš teatro, nors kitus kolegas aktorius, taip pat sulaukusius pensinio amžiaus, pasiliko… M. Mironaitė numanė, jog tai galėjo būti asmeninis režisieriaus „atpildas“ jai už J. Baltušį, neleidusį J. Vaitkui režisuoti spektaklio pagal populiarų romaną „Sakmė apie Juzą“.
Likusi be teatro M. Mironaitė iki pat mirties nesusitaikė su mintimi, jog visas jos pasaulis prasideda ir baigiasi namuose. Duktė pasakojo, kad  buvę draugai senstančią ir pasiligojusią motiną vis rečiau aplankydavo, o galiausiai beateidavo vos vienas kitas, pats ištikimiausias. Kai kurių jų, teatro primadonai asistavusių iš didelės pagarbos, dėmesį aktorė priėmė kaip naują meilę ir to neslėpė. Vienas jautrios širdies primadonos drumstėjų buvo Arvydas Juozaitis, Nepriklausomybės Akto signataras, filosofas, pagal metus tikęs nebent į aktorės sūnus ar anūkus. Jis daug metų lankė ir rūpinosi teatro legenda, aktorė jį vadino švelniu Spindulėliu ir be galo išgyvendavo, jeigu jis ilgesnį laiką nepasibelsdavo į vienatvėje paskendusios primadonos duris. Net būdama aštuoniasdešimties primadona visa esybe tebetroško meilės, aistros, o šių jausmų nebepatyrusi be galo kentėjo.
Vienam savo mylimųjų, su kuriuo teko išsiskirti, nes buvo susituokusi su J. Baltušiu, aktorė rašė: „Visa užpildyta minutėm, sekundėm, tik sekundėm – švelnumo žvilgsnyje, glamonė prisiglaudžiant skruostu, šnabždesy „mažuti“… ir nepertraukiamame dėmesyje kiekvienam žodžiui, kai mes tarp žmonių… Ir to pakanka.“

Metrikos nuotrupos
Lietuvos teatro ir kino aktorė Monika Mironaitė gimė 1913 m. balandžio 25 d. Rokiškyje, Pandėlio g. 1935–1936 m. ji buvo Marionečių teatro, 1936–1940 m. Valstybės teatro, 1940–1954 m. Vilniaus valstybinio teatro, 1955–1968 m. Vilniaus valstybinio rusų dramos teatro, o nuo 1968 m. Valstybinio akademinio dramos teatro aktorė. Scenoje ji suvaidino daugiau kaip 100 vaidmenų. Jos talentas buvo įvertintas liaudies artistės vardu, aktorei įteiktos valstybinės premijos. Jos didelis talentas pasireiškė ne tik vaidyba teatre ir kine: M. Mironaitė kūrė poeziją, rašė literatūrinius laiškus, nuostabiai skaitė poetų ir rašytojų kūrinius, skambino pianinu, mokėjo daugybę liaudies dainų, grojo akordeonu, tapė. Grakščius kūno judesius, eleganciją ir išskirtinį balsą, turėjusį begalę atspalvių,  M. Mironaitė paveldėjo iš kilmingos motinos.
Ne mažiau spalvingas ir aktorės asmeninis gyvenimas. M. Mironaitė  buvo režisieriaus Algirdo Jakševičiaus žmona, su juo susilaukė dukters Dagnės. Vėliau ji tapo dailininko  Mečislovo Bulakos žmona, o paskutinė M. Mironaitės santuoka – su rašytoju Juozu Baltušiu.  
Teatro primadona  mirė 2000 m. birželio 29 d. Vilniuje, palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Paskutinė išpažintis
Teatro legendos duktė Dagnė pasakojo, jog gyvenimo saulėlydyje motina jautėsi labai skaudžiai nusivylusi viskuo: buvusiais vaidmenimis ir turėta šlove, kartodavo, jog tik kvailys galvoja, kad jis gali būti nemirtingas, kaip ir jo nuveikti darbai. Prikaustyta prie lovos ji vakarais  skaitydavo J. Baltušio „Raštų“ tomus. Paskutiniai žodžiai, mirties patale M. Mironaitės ištarti dukrai Dagnei, buvo lyg legendos paskutinė išpažintis: „Mane vadino paleistuve, o aš tik labai mylėjau.“

Rengiant straipsnį naudota D. Jakševičiūtės knygos „Monikos Mironaitės gyvenimo romanas“ medžiaga – ištraukos ir nuotraukos. D. Jakševičiūtė apgailestavo, kad nepavyko nustatyti, kas šių šeimos archyvo fotografijų autoriai.

Aldona Minkevičienė

kasyba

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie