Šiandien Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos 1949-ųjų 25-oji abiturientų karta susitinka savo klasėje. Praėjo 60 metų nuo išleistuvių vakaro…
Iki šiol brangi
Tai buvo pokario neramus laikas. To meto gimnaziją baigė 75 abiturientai: 37 berniukai ir 38 mergaitės. Šiandien jie renkasi prisiminti kartu praleistus metus. Kokia ji iki šiol mums brangi, mūsų mieloji gimnazija! Iki 1944-ųjų joje buvo labai juntama vaižgantiška dvasia, čia kiekvienas žinojo posakį: “Ieškokime gyvenime deimančiukų”, kuris mums reiškė siekį gerai mokytis, gražiai elgtis. Baigiantis karui mokykloje vokiečiai įsteigė ligoninę, ir mes tampėme savo mokyklinius suolus po Rokiškį: mokykla įsikūrė keliuose mokslui nepritaikytuose pastatuose Vytauto, Pievų gatvėse, Nepriklausomybės aikštėje.
Nebegrįžę į savo suolą
Mokykla mena skaudžius pokario įvykius: 1947 m. pabaigoje į Tomsko sritį ištremta mokytoja Agnietė Deksnytė, 1948 m. 10 metų lagerio nuteistas gimnazijos kapelionas Jonas Buliauskas, 1948 m. išvežtas mokinys Jonas Juozėnas, 1949 m. po pavasario atostogų nebegrįžo mokytis Janina Guobaitė, Vytautas Žiaugra.
Dažnai girdėdavome kalbas apie žmonių areštus, trėmimus, teismus. Kai kurie bėgo iš provincijos į didesnius miestus. Vytautas Gladutis gimnaziją baigė Kaune. Į Rokiškį jis grįžo 1949-aisiais, trumpai mokytojavo Juodupės gimnazijoje, iš čia buvo pašauktas karinėn tarnybon.
Ir tada, tais rūsčiaisiais metais, mus neįtikėtinai vienijo Vaižganto dvasia: ji mus skatino siekti aukštojo mokslo, dirbti, kurti.
Lyg nauja pažintis
1949-aisiais baigę 8 gimnazijos klases mes gavome brandos atestatą. Buvo išleistuvių vakaras. Toks pat jaunatviškas ir turbūt toks pat jautrus, kokie būna šiandien. Pasklidome po visą Lietuvą – Vilnių, Kauną, Šiaulius, Panevėžį, Plungę, Dusetas, Skapiškį. Rokiškyje mūsų liko nedaug… Vis dėlto nė vienas nepamiršome gimnazijos.
Pirmasis laidos susitikimas įvyko 1974-aisiais, po 25-erių metų. Susirinko 47 buvę bendraklasiai, jau šiek tiek žilstelėję, bet dar jauni. Šis susitikimas buvo lyg nauja mūsų pažintis. Susitikime dalyvavo buvęs gimnazijos direktorius J.Janulionis, auklėtojai P.Šinkūnas, F.Nastopkienė, mokytojai A.Keliuotis, L.Masilionienė, K.Masilionis.
Yra ir kunigas, ir žurnalistas
Mums buvo gražu sužinoti, kad mūsų bendraklasis J.Tunaitis išaugo į kunigus, vėliau tapo vyskupu. A.Vaškevičiūtė ir S.Mačiulytė apsigynė mokslų daktarės, o J.Bajoras – docento laipsnius. Tarp bendraklasių – 15 įvairių sričių inžinierių, 25 mokytojai, 12 ekonomistų buhalterių, dvi gydytojos, farmacininkė, teisininkas, žurnalistas. Po šio susitikimo mes supratome, jog po kelerių metų vėl rinksimės gimnazijoje.
Kitas susitikimas įvyko dar po 15 metų… Nuo tol suskrenda 25-oji gimnazijos laida į Rokiškį kas penkeri metai. Tiesa, pulkeliais lankėme gimnaziją jos 80-mečio ir vėlesnių jubiliejų progomis, sugrįžome į savo miestą jo 500-ąjį gimtadienį. Nepamirštame ir vieni kitų jubiliejų.
Kas ragina susitikti?
Svarstėme: “Kas lėmė tokį mielą bendravimą, kurio nekeičia bėgantys dešimtmečiai?” Gal dėl to, kad tarp mūsų buvo mielų entuziastų. Tai J.Kancevičius, išleidęs mūsų kartos metraštį, vyskupas J.Tunaitis, savo pavyzdžiu rodantis, jog susitikti su bičiuliais reikia rasti laiko. Ir dar mielos A.Diržio, K.Šešelgio, J.Mockutės, A.Varškevičiūtės ir kitų pastangos susitikti ir pabūti kartu. Jau bene visi mūsų mokytojai iškeliavo Anapilin. Susitikę paminim J.Janulionį, P.Šinkūną, A.Keliuotį, F.Nastopkienę, B.Chmelevskį, K.Jovaišą, A.Žukauską, K.Masilionį, L.Masilionienę, J.Butėną, J.Petrulį ir kitus.
O iš mūsų 75 abiturientų, kiek žinoma, mirę jau 34…
Išgyvenę pokario baisumus ir savo šalies Atgimimo džiaugsmą šiandien vėl susirinkome draugėn: gerokai aplaužyti gyvenimo audrų, žili, raukšlėtais veidais šypsomės vieni kitiems. Mes dėkingi šiai Mokslo, Šviesos ir Gerumo šventovei – J.Tumo-Vaižganto gimnazijai. Laimingi esame po 60 metų vėl čia nors trumpam sugrįžę.
Algirdas Kavaliauskas
