Mingaila Rastenis: “Nesu angelėlis su sparnais“. Autorės nuotr.
Mingaila Rastenis: “Nesu angelėlis su sparnais“. Autorės nuotr.

 

Prisirišęs prie namų, kartais pagaunantis save moralizuojantį, sakantis komplimentus moterims, vilkinčioms sukneles, melancholiškas, užduodantis sau klausimą „Kodėl?“, neobjektyvus mokiniams, rūkantis. Tai tik keli žodžiai, piešiantys mokytojo lituanisto, vienintelio rajone šios srities eksperto, poeto, juodupėno Mingailos Rastenio portretą. Tam, kad su juo pasikalbėtumei apie poeziją, literatūrą, mokyklą, šeimą ar mirtį, nereikia išskirtinių pastangų –  jis nėra susikūręs tikro ar tariamo pjedestalo, nuo kurio, prieš kalbant,  dažnai reikia krapštyti kai kurias didžias asmenybes. „Nerašyk, kad aš labai teigiamas“, – perspėja mums išsiskiriant ir  dar kartą išsiduoda, jog yra tikras žmogus – su visom savo silpnybėm…

Apie saiką ir kūrybiškumą
Kartais, prisipažino mokytojas, per pamoką nori tiesiog spoksoti per langą. Tada griebiasi gudrybių: mokiniams irgi pasiūlo žvilgtelėti toliau, už klasės. „Juk žiūrint į tą patį liepyną ar stadioną kaskart galima pamatyti naujų dalykų“, – atvirauja mokytojas ir pasakoja, kaip šimtatūkstantąjį kartą važiuodamas tuo pačiu keliu link Juodupės „atrado“ seniai ten stovėjusį namą. Būna, klasėje pagauna save moralizuojantį. Pajutęs kurlink suka, bando pamokslavimus nukreipti kita vaga, paversti humoru ar  alegorijomis, po kuriomis slepiasi paprasta tiesa – visur reikia jausti saiką ir išlikti kūrybingu.
Be svarbios priežasties jis niekada nevėluoja į pamoką, to paties tikisi ir iš vaikų. Klausiamas, kodėl tapo mokytoju, rašinio herojus sako, jog norėjo būti panašus į tuos žmones, kurie mokė jį patį Utenos 1-oje vidurinėje mokykloje. Baigęs pedagoginį,  M.Rastenis buvo tikras, jog nenorėtų dirbti niekur kitur, tik mokykloj, nors kurso draugai ieškojosi darbo vietų Tautosakos institute ar dar kur nors, bet sostinėje. Jis atvažiavo arčiau tėviškės. Atliekant praktiką Pandėlyje, tuometinis Rokiškio  švietimo skyriaus vedėjas Antanas Matukas pradėjo jį kalbinti –  reikia vyro lituanisto naujai pastatytoje 3-ioje vidurinėje Rokiškyje. Tačiau Juodupės vidurinės direktorius  Petras Marcijonas pasirūpino, kad jaunas lituanistas atsidurtų Juodupėje. Po metų darbo tas pats jaunas mokytojas pageidavo grįžti į Uteną, tačiau Juodupėje pasilikęs dar metams čia užsibuvo ilgam  ir mokytojauja jau 36–erius metus.  
Ir žmoną – bendrakursę Ireną  – užkampin atsivežė. Jaunų pedagogų šeima pirmiausia gavo dviejų kambarių butą, o gimus sūnums Šarūnui ir Mantui persikėlė į didesnį, kur susilaukė trečios atžalos – Martyno.

Pervertina mokinį
Savo srities autoritetas, mokinių mylimas, mokytoju iš didžiosios raidės tituluojamas M.Rastenis nemano esąs geriausias lituanistas. „Turiu patirties, bet nesipuikuoju“, – prisipažįsta, o  klausiamas, ar per  šitiek metų  jam nenusibodo taisyti  sąsiuvinių,  nemeluoja, jog greičiausia būtų sunkiau, jeigu sąsiuvinių krūvoje nerastų 2–3 darbų, kuriuos perskaitęs aikteli: „Pavyko!” Žinoma, nesulaukęs jokio  rezultato, neretai išgyvena akimirkas, kad „jo darbas tuščias“. Tačiau būna, jog ir tinginio pasiekimais pasidžiaugia, tas „nors šiek tiek pasislinko pirmyn“. Tie pasiekimai, šypsosi mokytojas, – atsvara nuoboduliui. Kaip bebūtų, su mokiniais jis nesipyksta, stengiasi nesudaryti konfliktinių situacijų. Geriau jau palinki jiems tiesių koridorių ar geros dienos. „Aš neapsimetinėju prieš vaikus, nesistengiu rodyti, kad pats esu angelėlis su sparnais“, – pedagoginėmis paslaptimis dalijasi pašnekovas. Tarkim, jis žino, kad rūkyti yra blogai, ir kad traukdamas dūmą yra ne koks pavyzdys švietimo įstaigoje, tačiau, sako, esąs silpnavalis. Ir budėjimų, valdžios numatytų, nemėgsta. Tai, jo galva, – tikrai beprasmybė.  Be to, pasisako ir apie  dar vieną neigiamą, mokykloj netinkamą savybę. „Pervertinu mokinį. Vos pastebėjęs pažangą, rašau geresnį pažymį, nei yra vertas“, – išduoda mokytojas. Tiesa, išleisdamas į egzaminus negabų mokinį visuomet perspėja, jog šis egzamino gali ir neišlaikyti. „Tačiau man dar nebuvo, kad po egzamino kažkas būtų nepatenkintas“, – sako literatūros mokytojas.  Per pertraukas jis stengiasi daugiau laiko praleisti savo kabinete. Su savo mintimis mažai landžioja po viršininkų kabinetus ar mokytojų kambarį. Mat kolektyvas Juodupėje „supermoteriškas“. „Jos gal nori moteriškai pasišnekėti?..“ –  filosofiškai nusiteikęs pašnekovas, tačiau, antra vertus, jis jau pastebėjo, kad kelių mokyklos vyrų moterys jau ir nebepastebi…

Bijo mirties
Kaip ir kiekvienas savo srities profesionalas jis irgi turi „arkliuką“. Tai – Salomėja Nėris. Iš kabineto į kabinetą nešasi jos portretą. Kalbėdamas susimąsto – kodėl?  Jo žodžiais, tai  nepaprastai stipri, graži asmenybė, talentinga poetė, o kartu ir moteriškai trapi. Sąjūdžio laikais jos kūryba atsidūrė literatūros užribyje, o šiandien  M.Rastenis  dėkingas amžinatilsį kunigui Ričardui Mikutavičiui ir  literatūros profesorei Viktorijai Daujotytei už tai, kad poetė buvo reabilituota.
Apie literatūrą su M.Rasteniu, aišku, galime kalbėtis, be galo. Justinas Marcinkevičius  jam patinka, Lauros Sintijos Černiauskaitės paskutines knygas perskaitė, siūlys vaikams. Jurga Ivanauskaite, Mingailos žodžiais, susižavėta kaip stipriu žmogumi tuomet,  kai ji atsistojo tarp būties ir nebūties. „O mes visi išskystam, kai susiduriam su  rimtesne liga“, – reziumuoja mokytojas Mingaila ir prisipažįsta: jam baisi išėjimo riba, jis bijo mirties. Gal  nuo tada,  kai 1982–aisiais laidojo staiga mirusį brolį?  Prieš devynerius metus labai bijojo ir  savo 50 metų jubiliejaus, po kurio lyg ir labiau kankina klausimas, kas gi po to?  „Gal nebūtų baisu, jei tikrai žinotum, kad yra kitoks gyvenimas“, – prisipažįsta pašnekovas. Po tėvo mirties jis pajuto, kaip praranda tvirtumo jausmą, nejaučia svarbios atspirties ir su metais vis labiau pasigenda išėjusių artimų žmonių – senelių, tetų.

Naktimis eilės nekankina
Tačiau  rašinio herojaus poezija yra skirta gyvenimui. Tai išduoda eilių pavadinimai. „Gyvenimui aš meile gyvenu“ – taip vadinosi pirmasis eilių rinkinys, o antrasis – „Viduvasaris“. Mokytojas turi eilių ir trečiajai knygelei, tačiau „tai brangu“ ir kartais susimąsto, ar tikrai jų reikia. „Ar tai tik savęs realizavimas – savo minčių, jausmų, kurie veržiasi? Tegu kiti apie tai sprendžia. Jei išleidi knygą, dar nereiškia, kad esi poetas“,  – svarsto mokytojas. Jo žodžiais, dabar visi susipoetinę, yra susireikšminusių, juos naktimis kažkas kankina. Paties M.Rastenio eilės gimsta natūraliai, tačiau jei šalia nėra artimųjų, jam „nesirašo“. Jis neseniai buvo  Druskininkuose: ten jam nesinorėjo nei skaityti, nei rašyti.  „Maniau, parašysiu, sukursiu ką nors, bet toli vaikai, žmona, ir nesiseka“, – atvirauja herojus.

Namų žmogus
Namuose jis kitoks nei mokykloje. „Esu moralistas, bjaurus,  pykstu, jei šviesos neišjungia… Tiesa, bandau įrodyti, kad toks nesu“, – neslepia mokytojas. Net vinies įkalti nemoka, ir apskritai buitis jį žudo, buto remontai apskritai užmuša ir paverčia bambekliu, kuriam atrodo, jog viskas ir taip tvarkoj. Tik žmonos pastangomis važiuojama pirkti įvairių  statybinių medžiagų ar kviečiamas meistras. Tuo tarpu vyrui geriau žiūrėti televizorių ar  skaityti spaudą.
„Jis raudos, kad vaikai toli, jam rūpi knygos, kryžiažodžiai. Gali be galo žiūrėti politines laidas ir  po kelis kartus per dieną skambina vaikams. Mes apsikeitę vaidmenimis: jis pas mums – mama, o aš  – tėvas“, – paprašyta keliais žodžiais apibūdinti savo vyrą  su meile ir šiokia tokia doze ironijos pasakoja Irena Rastenienė, kurią vyras iki šiol vadina savo gyvenimo saule. Ir prisimena, jog pamilo tokią, kokia ji ir dabar: vikri, šneki, mėgstanti humorą, traukianti savo kūrybiškumu. Gal todėl stiprybės mokytojas semiasi namuose? Net Druskininkuose jis reikiamo laiko neišbuvo, dėl to ir sūnūs, atvažiavę jo aplankyti, barėsi. „Be namų mane apima liguista nuotaika. Gal kas atsitiks Irenai, gal mamytei Utenoj, gal man tiesos  nesako…“ –  taip žmoniškai ir šiltai apie meilę, žmones ir tiesiog gyvenimą kalba gimtosios kalbos mokytojas Mingaila Rastenis.

Reda Milaknienė

Rokmelsta
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments