Projekto rėmėjo logotipas
Projekto rėmėjo logotipas

Kraštietis Juozas Tūbelis – politikas, padėjęs pamatus nepriklausomos Lietuvos ekonomikai. Jo nuopelnai valstybei lyginami su Lietuvos prezidento Antano Smetonos nuopelnais, tačiau kraštietis prisimenamas kur kas rečiau, nes liko prezidento šešėlyje. Mūsų dienų valstybininkai iš savo pirmtako galėtų pasimokyti taupumo, gebėjimo gyventi pagal išgales. Prieš mėnesį amžinybėn iškeliavo jo vienintelė dukra Marija Rima Tūbelytė-Kuhlmanienė. Jos palaikus iš Amerikos planuojama atvežti į Lietuvą.

Traukdamiesi į Vakarus prigriebė tik portsigarą
Pažintį su rokiškėnu, kūrusiu nepriklausomą Lietuvą, J. Tūbeliu pradėjome Rokiškyje, jo vardo progimnazijos muziejuje. Istorijos mokytoja Zita Baraišienė, rodydama eksponatus, prasitaria, jog čia sukaupta daug informacijos, straipsnių iš įvairių leidinių apie žymųjį mūsų kraštietį kopijų, tačiau nėra jo asmeninių ar šeimos narių daiktų. Mat šeima 1940 m. iš namo Kaune traukdamasi į Vakarus nespėjo pasiimti nei šaukšto, nei kepurės, tik tauraus metalo portsigarą, kurį pardavę pirko duonos.
J. Tūbelis gimė 1882 m. balandžio 18 d. Panemunėlio valsčiuje darbščių ūkininkų Juozo Tūbelio ir Barboros Stašytės-Tūbelienės šeimoje. Jo darbštus ir taupus tėvas nusipirko nugyventą Augustinavos palivarką, jį atstatė, sutvarkė. Šeimos galva buvęs labai verslus: paveldėjęs 20 ha žemės, per keletą metų sugebėjo padidinti iki 56 ha, o vėliau įsigijo dar 200 ha. Šeima buvo gausi: vyriausias Juozas augo su seserimis Ona, Viktorija, Emilija ir broliu Lionginu.

Vaikystė prabėgo pamaldžiausioje Lietuvos parapijoje
Anot istorijos mokytojos Z. Baraišienės, Tūbeliai gyveno vienoje pamaldžiausių Lietuvoje – Panemunėlio parapijoje. Šeima negailėjo aukų Šv. Juozapo Globos bažnyčios statybai. Vyriausiąją atžalą – Juozą pakrikštijo parapijos klebonas Jonas Katelė (1831-1908). Draudžiamuoju lietuviškos spaudos laikotarpiu didelės įtakos paaugliui turėjo vietos knygnešiai. 1901 m. gimtinėje Ilgalaukiuose klojime jis su broliu ir seserimi vaidino plačiai išgarsėjusioje Antano Vilkutaičio-Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“.
1893 m. J. Tūbelis išvyko mokytis į Mintaujos gimnaziją. Joje tuo metu mokėsi daugelis būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės, kultūros ir visuomenės veikėjų, o lietuviams teko susiremti dėl lietuvybės išsaugojimo. Visų mokinių akivaizdoje J. Tūbelis buvo verčiamas skaityti maldą rusiškai. Kadangi jis griežtai atsisakė tai daryti, buvo pašalintas iš gimnazijos, o protestuodami  prieš tokią savivalę, gimnaziją paliko dar apie 50 mokinių. Be to, maištininkui buvo užvertos Rygos ir Peterburgo gimnazijų durys. Tačiau tai nepakeitė paauglio vertybių, neprivertė jo išsižadėti savo pažiūrų.

Blaškėsi tarp praktiškumo
ir pašaukino
Pasakodama apie J. Tūbelio siekį mokytis, pedagogė Z. Baraišienė tikina, jog rinkdamasis gyvenimo kelią, jis blaškėsi tarp praktiškumo ir pašaukino. Mat 1902 m. baigęs gimnaziją Liepojoje (Latvija),  įstojo į Varšuvos (Lenkija) universiteto Medicinos fakultetą, tačiau jame mokėsi vos vienerius metus. Priimti galutinį sprendimą jam padėjo Vikentijaus Veresajevo knyga „Gydytojo užrašai“, kurią perskaitęs suvokė, kiek blogo žmonėms gali padaryti savo profesijos nemylintys gydytojai. Nutraukęs medicinos studijas, jis ėmėsi širdžiai malonesnės veiklos – iš skurdo vaduoti Lietuvos ūkininkus. Norėdamas tapti kuo geresniu jų patarėju, Rygos (Latvija) universitete studijavo agronomiją.
Po mokslų J. Tūbelis vienerius metus dirbo mokytoju Rygos mokyklose, o 1909 m. gavo darbą Kauno žemėtvarkos komisijoje – Raseinių, Šiaulių kraštuose skirstė kaimus į vienkiemius, dalijo bendro naudojimo žemes. Pirmuosius J. Tūbelio  darbo metus bene daugiausiai tyrinėjęs Vilniaus universiteto mokslininkas Vladas Terleckas straipsnyje „Gaspadoriškas“ Juozas Tūbelis“ rašo, jog 1918 m. vasario 16 d., paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, J. Tūbelis buvo tarp tų žmonių, kurie padėjo politinius ir ekonominius valstybės pamatus. Jau pirmojoje A. Voldemaro Vyriausybėje jis užėmė  Žemės ūkio ir valstybės turtų ministro postą. Seimų laikotarpiu J. Tūbelis, kaip ir kiti tautininkai, neteko valdžios postų, o pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos kibo į ūkinę – pradėjo steigti kooperatyvus.

Salose klestėjo kooperatyvas „Dirva“
1920-1927 m. jo iniciatyva Lietuvoje susikūrė stambūs kooperatyvai „Lietūkis“, suvienijęs žemės ūkio organizacijas, „Maistas“ – mėsos perdirbimo įmones ir „Pienocentras“ – pieno perdirbimo bendroves. Kooperatyvus finansiškai rėmė valstybė, todėl į juos susivienijusios bendrovės galėjo plėtoti pažangias žemdirbystės technologijas, naujus ūkininkavimo metodus, kurti modernią maisto perdirbimo pramonę. J. Tūbelis buvo pirmas Lietuvoje agronomas, kuris važinėjo po kaimus ir skaitė paskaitas žemės ūkio klausimais.
J. Tūbelio muziejaus įkūrėjai, padedami Rokiškio krašto muziejaus istorikų, surinko informaciją apie kooperacijos vystymąsi Rokiškio rajone. 1931 m. Salose (Kamajų sen.) susikūrė vienas geriausių Lietuvoje mažų miestelių kooperatyvų „Dirva“. Iš jo padalinių išsiskyrė pieninė, kuriai vadovavo Antanas Kandroška, vaikų rašytojos Aldonos Kandroškaitės tėvas. Paramą Salų kooperatyvui suteikė durpynas, prižiūrimas J. Balaišio.
1925 m. Lietuvos ūkininkų sąjunga, palaikoma J. Tūbelio, Pandėlyje pastatė didžiausią tuo metu Pabaltijo pieninę. Tai paskatino vietos ūkininkus auginti dar daugiau karvių, o žaliavos statytojų skaičius padidėjo iki 1,5 tūkst. Pandėliečiai įsteigė kooperatinę gamybos bendrovę „Plyta“, įrengė durpių kasimo įmonę, daug smulkių krautuvėlių, amatininkų dirbtuvių. Pandėlyje veikė du malūnai, lentpjūvė, verpykla, milo vėlykla. O buvusiame Pandėlio dvaro „bravore“ įsikūrė akcinė bendrovė „Žalgiris“.  1919 m. Duokiškyje įsteigtas kooperatyvas „Laimė“. Po kelerių metų šio kooperatyvo valdybos iniciatyva buvo pastatytas malūnas.  
Mūsų kraštiečiui rūpėjo padėti gimtojo krašto žmonėms. Jo rūpesčiu buvo nutiesti keliai Rokiškis–Panevėžys per Skapiškį, Rokiškis–Čedasai per Steponis, nuolat kursavo autobusas iš Kauno į Rokiškį per Uteną.  

Ilgiausiai poste išsilaikęs
Vyriausybės vadovas
1927 m. J. Tūbelis tapo Lietuvos finansų ministru, o po dvejų metų stojo prie Vyriausybės vadovo vairo. Įdomu tai, kad nė vienas politikas tarpukaryje šiuose postuose neišsilaikė taip ilgai, kaip mūsų kraštietis: Finansų ministerijai jis vadovavo 11, o Vyriausybei – 8,5 metų. Istorikai 1929-1938 m. vadina Tūbelio era, kurios metu Lietuva žengė didžiulį pažangos žingsnį visose gyvenimo srityse.
Remdamasis J. Tūbelio biografų darbais, V. Terleckas daro išvadą, kad „ekonominio ir finansinio išsimokslinimo neturėjusio Vyriausybės ir finansų galvos politika buvo grindžiama „gaspadoriška“ nuojauta ir patirtimi“. O ekonomistas ir istorikas J. Rudokas mano, jog „šių dienų mūsų valstybininkai galėtų pasimokyti iš J. Tūbelio dar daug ko: visų pirma taupumo, kurį jis paveldėjo iš savo tėvo, ypač valstybės valdymo išlaidų srityje, sugebėjimo gyventi pagal gaunamas pajamas, smarkiai ribojant paskolas užsienyje – nebent perspektyvioms investicijoms, sugebėjimo sukaupti valstybės iždo rezervą sunkmečiui, mokėjimo riboti valstybės importą ir plėsti eksportą“.
Jo valdymo laikotarpiu Lietuvoje pradėti auginti cukriniai runkeliai, o jiems perdirbti pastatyti Marijampolės ir Pavenčių cukraus fabrikai.

Draudė medinius šaukštus
keisti metaliniais  
J. Tūbelio biografai atkreipia dėmesį į Vyriausybės vadovo konservatyvumą, taupumą, reikalavimą  išleisti ne daugiau nei uždirbama. Amžininkai prisimena, kad J. Tūbelis pabrėždavo, jog 77 kartus pasvėrus, ar būtina skolintis, reikia tik 78-ąjį kartą priimti sprendimą, realiai įvertinus kredito grąžinimo galimybes. Įdomu tai, kad J. Tūbelio prieš daugelį metų taikytos valstybės lėšų taupymo priemonės aktualios ir šiandien: buvo siūloma atleisti valstybės tarnautojus, išdirbusius 25 metus ir turinčius teisę gauti pensiją, nebemokėti priedų už viršytą norminį darbą, sumažinti užsienio komandiruočių skaičių, peržiūrėti, ar valstybės įstaigos nekartoja viena kitos funkcijų.
Mokslininkas V. Terleckas nurodo, jog prekybos su užsieniu politikoje J. Tūbelis siūlė mažinti importą. Kaimo žmonėms, nebenorintiems valgyti mediniais šaukštais, o pageidaujantiems metalinių, jis atsakydavo: „Iš kur Lietuva metalinių šaukštų gaus? Viską reikia importuoti.“

Ekonomistas ir istorikas J. Rudokas, išsamiai tyrinėjęs šio visuomenės veikėjo gyvenimą, rašė, jog Lietuvos prezidentas A. Smetona su ministru pirmininku aptardavo visus svarbius valstybės valdymo klausimus, jie visiškai pasitikėjo vienas kitu. Prezidentas savo įpėdiniu matęs aštuoneriais metais jaunesnį J. Tūbelį, tačiau staigi pastarojo mirtis 1939 m. rugsėjo 30 d. sujaukė planus.
J. Tūbelio reikšmę valstybės valdyme turbūt tiksliausiai charakterizuoja prezidento A. Smetonos žodžiai per jo laidotuves Ramybės parke Kaune: „Kito tokio draugo, koks Juozas man buvo, aš neturiu. Jis man ne tik draugas, bet ir artimiausias asmuo valstybės darbe ir mano gyvenime.“ Šie prezidento žodžiai cituojami daugumoje straipsnių apie J. Tūbelio veiklą.

Lietuva – svainių kraštas?
Prezidento ir ministro pirmininko santykiai buvo išskirtiniai ir tuo, jog abu buvo vedę seseris Chodakauskaites. Pikti liežuviai tarpukario Lietuvą vadino svainių kraštu, o istorikas J. Rudokas straipsnyje „Juozas Tūbelis – tarpukario Lietuvos Ministras pirmininkas“ rašo, jog „dėl to būta negražių šnekų, net dainelių. Liaudyje buvo įtarimų, kad jų valdžia nedora, bet dabar istorikai tą kategoriškai neigia. Prezidentas pasirinko J. Tūbelį premjeru visai ne dėl šeimyninių ar juo labiau kažkokių savanaudiškų motyvų, o dėl jo kvalifikacijos – ekonomisto, administratoriaus, praktiško žmogaus. Ypač A. Smetonai patiko jo darbas organizuojant kooperaciją, nes jos išplėtojimas rodo aukštesnį kultūros laipsnį“.
Santuoka gyvenimo tempo
nesulėtino
Jadvygos ir Juozo Tūbelių šeima buvo viena geriausiai Lietuvos visuomenei žinomų šeimų.
Sutuoktiniai susipažino prezidento A. Smetonos namuose Vilniuje. Šeimos istoriją tyrinėjusi humanitarinių mokslų daktarė Ingrida Jakubavičienė rašo, jog „privačią Vilniaus V. Prozorovienės gimnaziją baigusi aukso medaliu, aštuoniolikmetė Jadvyga turėjo didelių ambicijų, troško pamatyti pasaulio ir siekti aukštojo mokslo. Būdama 26-erių išlaikė Peterburgo universiteto valstybinius egzaminus ir tapo pirmąja lietuve dėstytoja Peterburgo moterų universitete. Greta studijų ji keletą metų dirbo lietuvių laikraščio „Lietuvos balsas“ redakcijoje žurnaliste. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, ji įsteigė Lietuvos informacijos biurus Berne ir Paryžiuje, kurių tikslas buvo skleisti pasauliui žinias apie naują valstybę. Šiame darbe jai pravertė puikus rusų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbų mokėjimas. Misijai pasibaigus, ji grįžo į Lietuvą ir būdama 28-erių nutarė atsidėti šeimos kūrimui“.
1919 m. vasario 7 d. Jadvyga ir Juozas Tūbeliai susituokė. Šios žymių žmonių vestuvės domino visuomenę. Santuoka nesulėtino gyvenimo tempo: kai vyras buvo pasinėręs į ūkinę veiklą –  kooperatyvų kūrimą, jo žmona dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje Informacijos departamento direktore.
1923 m. lapkričio 5 d. gimusi pirmagimė Marytė suteikė džiaugsmo ir rūpesčių: dėl gimdymo traumos buvo iš dalies paralyžiuoti mergaitės petukai, todėl mamai teko atidėti darbus ir rūpintis jos sveikata. 1934 m. šeima persikraustė į naują, skoningai, bet neištaigingai įrengtą namą Kaune. Mergaitė dėl traumos negalėjo pakelti rankų, tačiau sugebėjo prisitaikyti prie negalios. Marytę mokė į namus ateinanti mokytoja.

Duktė – dailininkė ir rašytoja
Su motina emigravusi į Vakarus M. R. Tūbelytė Niujorke studijavo meno istoriją, įgijo magistro laipsnį. Sukūrusi šeimą su vokiečių kilmės inžinieriumi Kurtu Kuhlmanu, ketvirtais santuokos metais susilaukė sūnaus Peterio. Lietuvaitė susidomėjo tapyba, surengė keliolika parodų. Ji save išbandė ir literatūroje: išleido novelių rinkinį „Įsibrovėlė“ (1986), apysaką „Amalas“ ir romaną „Svaigulys“ (1994).
Pasak istorijos mokytojos Z. Baraišienės,  atkūrus Lietuvos nepriklausomybę M. R. Tūbelytė- Kuhlmanienė  interviu „Šeimos“ žurnalui su nostalgija kalbėjo apie savo tėvą, didžiąją gyvenimo dalį atidavusį Lietuvai, tačiau visų primirštą. 1994 m. buvusios Rokiškio 4-osios vidurinės mokyklos bendruomenė nutarė rinktis kraštiečio J. Tūbelio vardą. Ši žinia ypač sujaudino dukrą. „Jūsų, mieli rokiškėnai, dėka pajutau, kad ne Kaunas, o Rokiškis yra tikroji mano gimtinė“, – rašė M. R. Tūbelytė-Kuhlmanienė  tuometiniam mokyklos direktoriui Antanui Matukui. Jo pavaduotojos Vidos Papaurėlienės iniciatyva mokykloje pradėtas kurti J. Tūbelio muziejus.  

Garsiąją giminę įamžins giraitė
1995 m. M. R. Tūbelytė- Kuhlmanienė su vyru atvyko į mokyklos muziejaus  atidarymo iškilmes, perkirpo simbolinę juostelę. Aktyviausi mokyklos mokiniai, susibūrę į visuomeninę Tūbeliečių organizaciją, domisi istorija, tarpukario Lietuvos žymiausiais veikėjais ir ypač mūsų kraštiečiu J. Tūbeliu, rūpinasi jo vardo muziejumi. Jaunieji tūbeliečiai Tindžiulių kaime nutarė pasodinti giraitę ir ją pavadinti J. Tūbelio vardu. M. R. Tūbelytė-Kuhlmanienė įsteigė piniginę premiją, kuri kasmet būdavo įteikiama abiturientams už gerus mokslo pasiekimus ir aktyvią veiklą.   
Viešėdama mokykloje M. R. Tūbelytė-Kuhlmanienė prisiminė, jog tėvas buvęs kuklus, atviras ir teisingas žmogus. Nors iš prigimties labai taupus, tačiau esant reikalui Lietuvai galėjo paaukoti paskutinį centą. Visa širdimi mylėjo ūkininkus. Iš Kauno važiuodamas į gimtąją Augustinavą, šimtą kartų sustodavo pasikalbėti su laukuose dirbančiais žmonėmis. Dukters atmintyje išliko prisiminimai apie tėvą, atvykusį jų aplankyti į Palangą. Mama tuomet mergaitei liepdavo prašyti, kad tėtis kartu su jomis paatostogautų ne tris dienas, o dvi savaites. „Jis poilsio nenori. Jis nori visą laiką dirbti Lietuvai. Mūsų tėtė ne toks kaip visi“, – tokiais žodžiais duktė stengdavosi užtarti tėvą. M. R. Tūbelytės-Kuhlmanienės  nuomone, jos tėvas nuo jaunystės kiekvieną savo gyvenimo dieną paaukojo Lietuvai.  
Daugiau nei prieš mėnesį J. Tūbelio progimnaziją pasiekė liūdna žinia: eidama 92-uosius M. R. Tūbelytė-Kuhlmanienė mirė. Jos palaikus planuojama atvežti į Lietuvą.

Panaši į Amerikoje gyvenančią giminaitę
Rokiškyje gyvena J. Tūbelio sesers Onos Tūbelytės-Baltuškienės anūkė, Jūžintų seniūnė Audronė Baltuškaitė. Vaikystėje, paauglystėje ji nežinojusi apie šeimos sąsajas su garsia gimine, tik per didesnius susiėjimus girdėdavo tetas ar dėdes minint Tūbelių pavardę. Tiesa, tuomet apie titulus, pareigas ar  nuopelnus valstybei niekas neužsimindavo. Moksleiviškų vasaros atostogų dienas A. Baltuškaitė leisdavo Panevėžyje pas tėvo Felikso Baltuškos seserį Genovaitę Piliponienę. Jos namuose ant sienos kabojo kelios ministro pirmininko šeimos nuotraukos. Teta Genutė Audronei vis sakydavo: „Tu labai panaši į Marytę.“ Tik vėliau ji suprato paveldėjusi J. Tūbelio dukters Marijos bruožų, tačiau lyginimas su nepažįstamu žmogumi kėlė pyktį. „Kokia aš Jums Marytė?“ – atšaudavusi tetai.
Beje, tai ne vienintelis panašumas. Pradėjusi bendrauti su Amerikoje gyvenančia M. Tūbelyte–Kuhlmaniene, A. Baltuškaitė labai nustebo sužinojusi, kad giminaitės sūnus Peteris, kaip ir ji, baigė fizikos mokslus.  
Apie 1962-uosius A. Baltuškaitė pamatė jos močiutės Onos Tūbelytės-Baltuškienės austą kilimėlį su užrašu „Valio, Nepriklausoma Lietuva!“ Neįsigilinusi į užrašą, ji nutarė jį pakabinti ant sienos prie savo lovos. Tėvas, suvokęs grėsmę dėl laisvės idėjų propagavimo, po kelių dienų liepė viską  nukabinti.

Genai persiduoda
Tik baigiamosiose vidurinės mokyklos klasėse A. Baltuškaitė šiek tiek sužinojo apie garsiąją giminę. Teta G. Piliponienė gaudavo iš Amerikoje gyvenusios J. Tūbelio žmonos Jadvygos siuntinius. Daugumą daiktų parduodavo, o už gautus pinigus sutvarkė jos tėvo kapą Kaune. „Tebeturiu Jadvygos atsiųstus batelius. Su jais šokau mokyklos išleistuvėse ir dar draugėms skolinau. Iki šiol nesuplyšo“, – juokiasi A. Baltuškaitė. Anot jos, iki Nepriklausomybės atkūrimo vienintelė teta Genutė nebijojo bendrauti su Amerikoje gyvenančiais giminaičiais, nes ji dirbo spaudos kioske ir neturėjo ko prarasti.
Ką reiškia būti kilus iš tokios garsios giminės? „Tikiu, kad genai persiduoda. Tūbeliai buvo labai sąžiningi, darbštūs, Lietuvai pasiaukoję žmonės, stengiuos tęsti jų tradicijas“, – sakė A. Baltuškaitė. Jos tėvų namuose buvo baldų, daiktų iš Augustinavos palivarko, tačiau jie nuseno, suplyšo, todėl  buvo išmesti. „Nedaug išsaugojome šeimos relikvijų, nes niekas nepagalvojo apie jų istorinę vertę“, –  rankomis skėsteli pašnekovė. Namuose ji dar turi didžiulį ąžuolinį veidrodį, kažkada puošusį palivarką. Ateityje jį žada dovanoti Rokiškio krašto muziejui. Rokiškėnė saugo giminaitės iš Amerikos išleistas knygas, kurias skaitydama rado Rokiškio kraštą. Ji pavaduodavo J. Tūbelio dukrą Mariją ir kiekvieną pavasarį per išleistuves geriausiems moksleiviams įteikdavo jos vardo premiją. Jos iniciatyva Joneliškių (Panemunėlio sen.) kapinėse sutvarkytas Tūbelių šeimos kapas.

Parengė Dalia ZIBOLIENĖ

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie