Ritos ir Deimanto Vėtų ūkis
Ritos ir Deimanto Vėtų ūkis

 

„Kaime gyvenantis žmogus niekada nemirs nuo bado. Reikia tik netingėti“, – sako šių metų konkurso „Metų ūkis“ lyderiai, ūkininkai Rita ir Deimantas Vėtos iš Maineivų kaimo (Juodupės sen.). Prieš dešimtmetį šeimos ūkio pamatus pradėję nuo viščiukų, šiuo metu sutuoktiniai didžiuojasi moderniu pieno ūkiu: iš tolo šviečiančia nauja ferma ir mėšlide, beveik pusšimčio galvijų banda ir gausesnėmis ūkio pajamomis, gaunamomis pardavus pieną. Žinoma, ir geriausio ūkio titulu, kurio šeima, sako, nesitikėjusi. 

 

 

„Ne už gražias akis“
 „Seniūnija įkalbėjo dalyvauti „Metų ūkio 2010“ konkurse. Tikrai nesitikėjome, jog mūsų ūkis galėtų būti pripažintas lyderiu, nes rajone yra kur kas daugiau pasiekusių kolegų“, – kuklinosi Deimantas Vėta. Anot jo, konkurso komisija šį titulą jiems skyrė ne už gražias akis: greičiausia taip aukštai įvertintos jų šeimos  pastangos  modernizuoti ūkį, kuriame daug metų buvo dirbama vien rankomis.
Prieš metus Vėtų ūkyje ėmė augti nauja ferma, į kurią galvijai buvo suginti tik prieš šalčius. „Nebenoriu net prisiminti, kaip pernai, vėlų rudenį, melždavau lauke karves, mat dėl nebaigtų statybų neturėjome kur nakčiai suginti bandos. Užklupus pirmiesiems šalčiams prie kibiro prišaldavo drabužių rankovės“, – iš įveiktų sunkumų juokėsi R.Vėtienė. Šiuo metu ūkininkavimas Vėtų ūkyje  pasikeitė iš esmės: karvės guli ant gultų, mėšlas, išvalomas automatizuotai, patenka į modernią mėšlidę, įrengtą šalia fermos. Vėtų ūkyje – 45 galvijai, iš jų  – 28 melžiamos karvės, per parą duodančios apie 500 kg pieno. Sutuoktiniai fermą statė savo lėšomis, kauptomis kelerius metus, mat nebenorėjo „lįsti į bankus“.
Tiesa,  pirmas blynas buvo šiek tiek prisvilęs: per didžiausius praėjusios žiemos šalčius naujoje fermoje, girdyklose,  užšaldavo vanduo. Teko sukti galvą, kaip pertvarkyti vandens tiekimo sistemą. Ūkininkai neramiai laukia ir ateinančios žiemos, kurią sinoptikai prognozuoja itin šaltą. „Galvijams šilumos pakanka, tačiau vėl gali kilti problemų dėl girdyklų. Fermoje reikės dėti lubas ir taip sumažinti patalpos erdvę“, – svarstė p. Deimantas.

 

Svetimų nesamdo
Ūkininkai, dirbantys šešias dešimtis hektarų žemės, ūkio plėsti neketina. Esą būtų neracionalu didinti bandą, nes nėra daugiau pievų. Be to, tektų samdyti svetimus žmones, kuriems reikėtų mokėti algas. „Pas mus – šeimyninė ranga: dirbame tiek, kiek patys galime įveikti. Kai mums reikia kur nors išvykti, ūkyje puikiai tvarkosi dukros“, – pasakojo 3 dukras auginantys Vėtos. Didžiausios pagalbininkės – keturiolikmetė Viktorija ir dviem metais vyresnė Karolina. Vyriausioji dukra Justė šiemet tapo studente, todėl nuo šiol namuose ji – tik viešnia. 
„Niekada nenorėjau dirbti kaime. Turėjau neblogai apmokamą siuvėjos darbą buvusiame buitinių paslaugų kombinate, o vyras dirbo statybose. Apsigyvenę Maineivose, nusipirkome viščiukų, nes tik tiek turėjome santaupų“, – apie sudėtingą bendro gyvenimo pradžią kalbėjo p. Rita. Vėliau, pasak moters, ūkio ratas įsisuko: kaip kaime gyvensime be karvės, kiaulės, paukščių pulko? Kai viena po kitos gimė dukros, šeima apsisprendė rimtai ūkininkauti. „Įklimpome  kaip muselės į išrūgas“, – šypsojosi p. Rita,  po dešimties ūkininkavimo metų nebeįsivaizduojanti šeimos gyvenimo „ant asfalto“.

 

Prireikė ir traktoriaus, ir automobilio
Bendro gyvenimo pradžioje sutuoktiniai negalėjo net pasvajoti apie traktorių. Pasak p. Ritos, vyras ūkio darbus sugebėdavo nudirbti pats: šakėmis sunešdavo iš laukų šieną, arkliu suardavo daržus.  Ji rankomis melždavo aštuoniais karves, o pieno bidonus iš ganyklos į namus sugabendavo dviračiu.
Nusipirkti pirmąjį traktorių paskatino bankas, kai šeima į jį kreipėsi dėl paskolos pieno ūkio plėtrai. „Prašėme 10 tūkst. litų, tačiau tiek nedavė. Esą nėra jokių garantijų, jog paskolą grąžinsime, nes neturime net traktoriaus, kurį užstatytume bankui. Tada ir pagalvojau, kad mums tikrai reikia traktoriaus“, – pirmą ūkio mechanizavimo etapą prisiminė p. Rita. Netrukus kieme atsirado šeimos automobilis, ėmė daugėti žemės ūkio padargų.
Moteris neslėpė, jog dėl kiekvieno tokio pirkinio vyrą tekdavo įkalbinėti. Mat užsispyręs sutuoktinis tvirtindavo galįs daugelį darbų nudirbti be technikos.

Šeimą užgriuvusi bėda – rimtai sunegalavo Deimantas – pakeitė  ūkininkavimo ritmą. Jie kūrė planus, kaip palengvinti pieno ūkio darbus, kad kuo mažiau tektų dirbti rankomis. Prireikė ne vienerių metų šioms svajonėms įgyvendinti. „Dabar mes kaip ponai: karves melžia aparatai, pašarai dalijami ir mėšlas išvalomas mechanizuotai, pieną iš ūkio išsiveža pienvežis“, – iš esmės patobulėjusius ūkininkavimo ypatumus dėstė p. Deimantas.  

 

Kaimo žmogui badas negresia
Ūkininko Deimanto filosofija paprasta: kaimo žmogui badas negresia. Aišku, jeigu netingėsi dirbti. „Jei negali nusipirkti karvės, pradėk nuo krepšio bulvių, ežios  svogūnų, uogų krūmo ir pulkelio viščiukų. Taip darėme mes“, – svarstė ūkininkas, kartu su žmona Rita  ūkį sukūręs nuo nulio.
Sutuoktiniai, kruopščiai skaičiuojantys pajamas ir išlaidas, tikisi išleisti į mokslus visas tris dukras, kad joms gyvenimo pradžia būtų lengvesnė. „Grįžti vaikams į mūsų ūkį nėra galimybių, nes kelioms šeimoms ūkininkauti turime per mažai žemės. Nuosavos tėra 14 ha, kitą nuomojamės iš valstybės, kurią turėsime išsipirkti“, – apie ateitį svarstė p. Rita. Šeimos planuose – suremontuoti namus, nes iki šiol visos ūkio pajamos dėtos tik į ūkio plėtrą. Prie medžio darbų linkęs Deimantas norėtų būstą ir aplinką išgražinti savo rankomis, jei tik pakaks sveikatos. „Teks pasitempti, nes „Metų ūkio“ titulas įpareigoja puoselėti aplinką, kad nebūtų gėda prieš kitus kolegas“, – šypsojosi šeimos galva, jau nužiūrėjęs, ant kurios kambario sienos kabins svarbiausią dešimties metų ūkininkavimo pripažinimą. Pernai „Metų ūkio“ konkurse Ritos ir Deimanto Vėtų ūkis užėmė antrą vietą Juodupės seniūnijoje.

Aldona Minkevičienė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: