Spaudos
Spaudos

Iš Rokiškio krašto muziejuje sukauptų medžio dirbinių savo funkcionalumu, formų išraiškingumu ir meniškumu išsiskiria įvairūs moterų darbo įnagiai bei kasdien buityje naudoti namų apyvokos daiktai. Seniausieji iš jų pagaminti XIX a. viduryje, o vėlyvesnieji – iki XX a. 7-ojo dešimtmečio. Tai liudija susiformavusias, išsaugotas ir perduotas medžio apdirbimo tradicijas. Nagingi medžio meistrai pagamindavo viską, ko reikėjo moteriai kasdieniuose darbuose, buityje. Juk XIX a. pabaigos – XX a. vidurio buitis ir darbai, kuriuos atlikdavo moterys, reikalavo kur kas daugiau fizinės ištvermės ir įgudimo. Šiandien tie mediniai daiktai – tik muziejaus eksponatai, slepiantys autentišką pavadinimą ar išradingą praktiškumą

 

Paprasti ir praktiški įrankiai

Muziejaus fonduose saugoma ne tik tobulos formos medinių moterų darbo įrankių, bet ir paprastų, tačiau praktiškų darbo įnagių ar buities daiktų. Vienas iš jų – kakarlis. Tai ilgu kotu, lenktu galu kablys viralui verdant duonkepėje maišyti. Nors įnagis ir primityvus, tačiau įdomus jo pavadinimas.

Moterys išradingai naudojo ir kablį su šešiomis šakelėmis ir virvele pakabinimui puodynėlėms džiūti. Turime stakleles vadžioms austi. Jas sudaro medinės lentutės su skylutėmis, per kurias pervertos nytys. Sukinėjant lentutes, keičiama nyčių padėtis ir taip audžiama.

Medinės šukos, naudotos tarpukario metais, galėtų būti ekologiško gaminio pavyzdys.

 

Išsaugotos XIX a. šaudyklės

Moters kasdienę buitį lengvino ne tik praktiški, bet ir įvairiomis puošybos detalėmis dekoruoti mediniai darbo įnagiai, namų apyvokos daiktai. Kiekvienoje troboje trinksėjo audimo staklės, kurių vieną detalę – šaudyklę, tarsi laivelis peršaudavusią  per audinio metmenis, meistrai išraižydavo įvairiausiais geometriniais ornamentais ar kitaip išmoningai dekoruodavo. Muziejuje yra išsaugotų dar XIX a. vidurio (1865 m., 1883 m.) šaudyklių, papuoštų raižytais ornamentais. Yra ir 1933 m. pagaminta  šaudyklė. Jos viename šone – dvi besisveikinančios rankos, šakelės su uogomis ir žodžiai: „ Kaip sveika prie darbelio“. Kitame – paukštelis su laišku, dvi šakelės ir pagaminimo metai. Tai liudija, kad ne tik verpstes ar prieverpstes, bet ir šaudykles savo simpatijoms dovanodavo vyrai.

 

Dekoras – nuosavybės ženklas

XVIII a. atsiradęs verpimo ratelis tapo bene kiekvienos moters darbo įrankiu, naudotu iki XX a. 7-ojo dešimtmečio. Penkiasdešimtmečių karta dar mena verpiančias močiutes, raminantį ratelio dūzgimą. Meistrai, gaminę ratelius, kiekvieną jų detalę pagražindavo raižytiniu ar kitokiu ornamentu. Estetinis medžio dirbinių vaizdas išties buvo svarbus, nes puošybai naudoti ornamentai, kurti ir tobulinti ilgaamžės tradicijos, tapo neatsiejama medžio dirbinių dalimi.

Leidinyje „Etnografija: metraštis“ (autoriai Libertas Klimka, Ernestas Vasiliauskas) rašoma: „Tradiciniuose liaudies papročiuose buvo įprasta merginoms ar jaunamartėms dovanoti moteriškų darbų įnagius, išdailintus, išpuoštus raižytais ornamentais, ženklais, inicialais. Meno, plastikos kalba juk pasakoma ir tai, apie ką dar nedrįstama prabilti balsu. Kita dekoro paskirtis paprastesnė – nuosavybei atpažinti.“ Kadangi nemažai moteriškų darbų būdavo atliekama talkomis arba draugėje, tapo svarbu išskirti savąjį darbo įnagį. Ir pavieniui, ir drauge moterys eidavo skalbtis – žlugto velėti.

 

Kultuves naudojo ir skalbdamos, ir žirnius aižydamos

Pasitiesusios skalbinius ant lentos ar liepto, kultuve juos padaužydavo, kad minkštesni būtų. Kultuvė primena kiek išlenktą lentelę su rankena. Rankenos ir lentelės ilgumo ir sunkumo santykis yra toks, kad skalbėjai smagu būtų kultuvę laikyti ir atitinkama jėga velėti skalbinius. Velėti skirta kultuvė lengvesnė, grakščių formų, jos lentelė papuošta geometriniais ar augaliniais ornamentais.

Moterys kultuves naudodavo ir linų galvutėms nukulti, pupų, žirnių ankštims aižyti. Dažniausiai jas gamindavo iš juodalksnio, klevo. Padarytos iš klevo būdavo stipresnės, patvaresnės. Naudojo ir medines rinčiuotas lentas skalbiniams trinti. Šias lentas vadino rintėmis arba rumbėmis. Drabužiams apmerkti ir skalbti pasitelkdavo skobtines geldas, kurių muziejuje turime įvairiausių: tešlai minkyti, mėsai sūdyti, grūdams vėtyti, kruopoms niekoti (valyti, vėtyti), vaikams prausti. Regis, toks paprastas daiktas, o moters buityje buvo labai reikalingas ir visur pritaikytas.

 

Kiekvienuose namuose – kočėlas ir rintė

Be anksčiau minėtų moterų darbo įrankių, kiekvienuose namuose būdavo drabužiams kočioti kočėlas ir rintė. Kočėlas – apvalus medinis pagalys – dar vadinamas kočėtuve, volkaune, volku ar voleliu. Plokščia rinčiuota apačia lentelė su rankena gale arba viršuje vadinama rinte. Įprastai rintės viršus puošiamas geometriniu ar augaliniu ornamentu, pažymint padarymo metus ar autoriaus inicialus. Tokių eksponatų  muziejuje ne tik galima pamatyti, bet ir jais pasigrožėti ir net pasimokyti drabužius kočioti edukacinėje programoje „Mano prosenelių vaikystė“. Kiekviena vyresnio amžiaus moteris, manau, nepamiršo šio darbo įgūdžių ir dažniau imtų į rankas šį įrankį patalynei lyginti negu elektrinį lygintuvą. Mat kočėlas negadina audinio ir neeikvoja elektros.

Keičiantis buities sąlygoms, moterų naudoti darbo įrankiai tapo tik praeitį liudijančiais eksponatais. Galima teigti, kad XX a. viduryje jų gaminimas nutrūko. Muziejuje yra išsaugota puikių Kazimiero Paunksnio (1907-1988), buvusio  muziejaus direktoriaus, tautodailininko, drožinių, sukurtų 1968-1970 m. Ornamentuotos ir margintos tautinėmis spalvomis kultuvės, raižiniais papuošti kočėlai buvo naudojami kaip originalūs lietuviški suvenyrai. O šiandien senuosius moterų darbo įrankius – kultuves, kočėlus su rintėmis – naujam gyvenimui prikelia folklorinių ar etnografinių ansamblių instrumentalistai, sukuriantys ausiai mielą medinių instrumentų skambesį, žaismingą ritmiką. Pavyzdys – Paįstrio (Panevėžio r.) etnografinis ansamblis, kurio nariai (beveik vien moterys) muzikuoja kultuvėmis.

Giedrė SPUNDZEVIČIENĖ

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie