Spaudos
Spaudos

Pabaiga. Pradžia 2013-10-19

Medis – universali interjero medžiaga. Jis savas ir ištaigingų dvarų menėse, šildantis marmurą, bronzą, porcelianą. Medis – ir valstiečio pirkelėje mielas svečias, kukliais raštais puošęs skurdžią jo buitį. Nuo sunkių darbų sugrubę artojo pirštai įmantriais vingiais dailino šventųjų paveikslų rėmus, ažūriniais raštais puošė plačius suolus, rankšluostines, pakabas. O mylimo bernužio ar vyro rankomis išdailintose skrynelėse iš kartos į kartą perduotas kuklus turtas: mergautiniai žiedeliai ir karoliai, auksiniai pinigėliai, laikrodėliai. Kas bepasakys, kiek šviesių svajų, neišsipildžiusių vilčių slepia šie vingrūs į užmarštį nuėjusių meistrų medžio raštai…

 

Kukliomis priemonėmis kūrė grožį

Anot Rokiškio krašto muziejaus istorikių Onutės Mackevičienės ir Giedrės Spundzevičienės, lietuvio valstiečio baudžiauninko buitis buvo labai skurdi. Todėl ir jo namuose nebuvo prabangos daiktų, puošmenų ir pagražinimų. Alinantis darbas nuo aušros iki sutemų ir kukli buitis atsispindėjo Rokiškio krašto sodybų interjere. Kiekvienas daiktas jose buvo funkcionalus, skirtas tarnauti net kelioms kartoms. Dėl kuklių išteklių ir baldai, rakandai buvo kuklūs, sumeistrauti iš labiausiai prieinamų, nebrangių medžiagų: molio, medžio. Todėl XIX a. pradžia datuojamų interjero detalių iki mūsų dienų beveik neišliko.

Todėl ir Rokiškio krašto muziejaus saugyklose dauguma valstietiškosios sodybos medinių interjero puošmenų – XIX a. pabaigos, XX a. pradžios. Svarbiausiu ekonominiu postūmiu ir akstinu puošti namus tapo 1861 m. panaikinta baudžiava. Užteko vos poros dešimtmečių, kad darbštūs aukštaičiai ūkininkai sukauptų pakankamai papildomų lėšų, kurias galėtų skirti savo buičiai gražinti. „Interjero puošybos pradžia galime laikyti XIX a. vidurį. O dauguma eksponatų mus pasiekė jau iš šio amžiaus pabaigos“, – sakė G. Spundzevičienė.

Kitas ryškus valstietiškosios buities kaitos, jos turtėjimo ir gražėjimo etapas siejamas su nepriklausomos šalies gimimu. Po Pirmojo pasaulinio karo ir suirutės jauna Lietuvos valstybė vos per du dešimtmečius sukūrė savą pramonę, kultūrą, mokslą, meną. Stiprėjanti šalies ir namų ūkių ekonomika, besiformuojanti miesto kultūra skatino valstiečius kurti erdvesnius namus, didesnį dėmesį skirti jų puošybai. Šiuos pokyčius atspindi ir Rokiškio krašto muziejuje saugomi aukštaitiškieji mediniai baldai, interjero detalės.

 

Taupumas ir racionalumas

Tačiau ir laimingesniais, šviesesniais ekonomikos augimo laikais tautos sąmonėje išliko iš skurdžios baudžiavinės buities paveldėtas taupus ir racionalus požiūris į daiktus. Kiekvienas indas, baldas, skrynelė ar pakaba turėjo tarnauti ilgus metus ir perduotas ateinančiai kartai. Tokį aukštaičių požiūrį puikiai atspindi keista interjero puošmena: dėželės laikrodžiams. Kam jam reikalinga speciali dėželė? Juk laikrodį ir be jos galima statyti ant stalo ar lentynos. O pro jos stiklelį tik labai akylas galėjo įžiūrėti prietaiso rodomas valandas.

Be laikrodžio nebeįsivaizduojame savo gyvenimo. O dar XIX a. pradžioje laikrodis buvo gana retas ir pakankamai brangus valstiečio buities atributas, pirktas ne tiek dėl baimės pavėluoti į susitikimą ar pramiegoti darbą, o dėl noro pasipuikuoti prabangia preke prieš kaimynus ir giminaičius. Todėl jis buvo ypač saugomas, kad, Dieve gink, nenukristų, nesudužtų ar jo stikliukas nesusibraižytų. Nagingi kaimų meistrai laikrodžiams laikyti netgi konstravo specialias dėželes. Iš pradžių jos buvo gana primityvios, vėliau jų dizainas ir puošyba vis sudėtingėjo ir gražėjo. Kai kurios jų šiek tiek primena to meto dvaruose populiarius sieninius ar pastatomus laikrodžius, kurie iki pat tarpukario buvo ne valstiečio kišenei…

Pati seniausia dėželė, saugoma Rokiškio krašto muziejuje, spėjama, pagaminta XIX a. viduryje. Ji ganėtinai primityvi ir grubokai išdrožta. Tam, kad būtų matyti, kiek valandų rodo laikrodis, durelėse – skritulio formos išpjova, ji įstiklinta.

XIX a. pabaigos laikrodžių dėželės – kur kas dailesnės ir puošnesnės: dažytos, padabintos subtiliais drožiniais, tekintais bokšteliais, dažytos. Iki tikrosios prabangos trūko tiek nedaug – tik truputį dailesnio detalių nušlifavimo, lakavimo.

 

Dvarų įkvėpti

Muziejaus saugykloje yra valstiečio troboje gana retas atributas – dvaro tualetinį stalelį imituojantis drožinėtas veidrodžio rėmelis su stalčiuku. Taigi nors pirmieji lietuvių poetai šlovino natūralų moters grožį, noras puoštis ir gražintis aukštaitėms buvo nesvetimas. Akivaizdu, kad toks dailus, galima sakyti, prabangus daiktas priklausė gana turtingo ūkininko dukrai ar žmonai. Kas beatspės, kas buvo slepiama veidrodžio stalčiukuose? Gal kuklūs papuošalai? O gal pirmoji kosmetika: talkas, pudra ar veido skaistalai?

Iš dvarų paveldėtas ir noras gražinti buitį paveikslais. Dailininkų piešiniai net itin turtingiems valstiečiams buvo neįkandama prabanga. Šventųjų paveikslai šalies kaimuose ėmė plisti tik atsiradus fotografijai ir galimybei juos masiškai tiražuoti. Netgi tokie primityvūs, galima sakyti, kičiniai darbai buvo itin svarbūs ir vertinami. Tą liudija ir pastangos puošti, gražinti jų rėmelius. Neretai jie turi didesnę meninę ir išliekamąją vertę nei patys paveikslai. Rokiškio krašto muziejuje saugomi ir keli XIX a. pabaigos drožinėti rėmeliai. Jie buvo puošiami geometriniais raštais, religiniais motyvais, pavyzdžiui, miniatiūriniais kryželiais.

Atsirandant daugiau laisvų lėšų, valstiečiai ėmė pirkti ir juvelyrinius dirbinius: karolius, žiedelius, auskarus, seges. Jiems laikyti meistrai drožinėjo dailias medines dėželes. Tam, kad vagiui būtų sunkiau aptikti ir pasisavinti brangų turtą, nagingi kūrėjai sugalvodavo gana sudėtingus atidarymo mechanizmus.

Turtėjant visuomenei, kur kas didesnis dėmesys imtas skirti ir baldams. Juos kurdami nagingi Aukštaitijos meistrai įkvėpimo sėmėsi taip pat iš krašto dvarų interjerų. Spintos, komodos buvo puošiamos kruopščiai raižytomis barokinio ar klasicistinio stiliaus detalėmis, dailinamos durelės. Muziejaus saugyklose yra gana kuklios puošybos, tačiau išmaniai ir nagingai sumeistrautų bei papuoštų kėdžių, lentynėlių, rankšluostinių. Komodos, etažerės gražintos dailiais liaudiškais motyvais: gėlėmis, arkliukais. Tokia – ir garsaus meistro Paunksnio drožinėta etažerė.

 

Išstūmė fabrikuose gaminti

Vis dėlto šis liaudies dailės ir inžinerijos „aukso amžius“ ilgai netruko. XX a. pradžia Europoje – masinės gamybos ir masinio vartojimo laikmečio pradžia. Pamažu ir iš aukštaičio buities talentingų bei išradingų stalių darbus išstūmė fabrikuose gaminti, todėl gerokai pigesni baldai, interjero puošmenos. „Gaila, kad taip atsitiko… Dabar senųjų meistrų vienetinius darbus galima pamatyti tik muziejų saugyklose“, – sakė muziejininkė G. Spundzevičienė.

Lina Dūdaitė

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie