Spaudos
Spaudos

Medis Aukštaitijos namų interjere: ar jis, džiuginęs valstiečio širdį, skatinęs kurti ir puošti kuklią buitį, buvo svetimas aukštajai dvarų kultūrai? Rokiškio krašto muziejaus specialistai teigia: medis tiko ir dvaro menei, ir žemdirbio trobelei.

 

Mokėjo prisijaukinti

„Medis – įnoringas svečias dvarų interjere. Įdomu tai, jog Rokiškio dvaro šeimininkai grafai Tyzenhauzai, o vėliau Pšezdzieckiai medžio „nebrokavo“. Tačiau interjere jį naudojo su išties aristokratišku skoniu ir nuovoka“, – sakė Krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė. Anot pašnekovės, Rokiškis buvo laikomas provincija. Tad ir jo interjerui tiko medžiagos, kurios monumentalius klasicistinio stiliaus rūmus „traukė“ arčiau gamtos.

„Medis turi įdomią savybę: interjere jis dera praktiškai su visomis statybinėmis medžiagomis. Medžio šiltumas, natūralumas, solidus paprastumas ir lengvumas yra atsvara marmurui, akmeniui, mūrui“, – sakė pašnekovė.

Dvaro interjere gausu medžio detalių: durys, sienų apvadai, langų papuošimai, durų staktos, paveikslų ir veidrodžių rėmai, menės kolonų pagrindai, laiptų turėklai, lubų karnizai, baldai… Į akis krinta esminis dvaro interjero bruožas – viskas solidu, kurta ir pagaminta preciziškai, iš aukščiausios kokybės ąžuolo. „Grafai žinojo pinigų kainą: jų nešvaistė niekučiams, nepraktiškiems, neskoningiems daiktams. Kiekvienas baldas, interjero detalė buvo įsigyti negailint pinigų. Mat tik prasčiokas perka pigius daiktus. Tačiau brangus pirkinys turėjo tarnauti ne metus ar dešimtmetį, bet džiuginti ištisas kartas. Ir grafų vaikai, užaugę aristokratiškoje aplinkoje, buvo mokomi tinkamai rinktis ir vertinti daiktus. Todėl preciziškai sukurti interjerai tiko kelioms kartoms“, – aiškino muziejininkė.

 

Turi savo paskirtį

Kiekvienas daiktas turi būti ne tik puošmena, derėti prie jau esančių daiktų, bet ir turėti savo paskirtį, būti naudojamas – toks interjero kūrimo principas buvo būdingas ne tik kukliai valstiečio buičiai, bet ir Lietuvos dvarų kultūrai. Rokiškio dvaro interjeras kurtas pagal principą „nieko nereikalingo“. Čia maža blizgių auksuotų, bronzos detalių, vyrauja solidžios žemės spalvos, griežtos linijos, kurias ir švelnina medžio detalės.

Dvarininkų išlavintą skonį galima pajusti dar nė neįžengus pro paradines rūmų duris. Jos – solidaus tamsaus ąžuolo, viršus – puslankiu užapvalintas tam, kad derėtų prie puošnių lipdinių. Durys puoštos raižytu kvadrato raštu.

Dvaro prieangyje į akis krinta didžiulis veidrodis puošniuose mediniuose rėmuose, nors to meto dvarų interjerui buvo būdingi veidrodžiai prašmatniais ir blizgiais bronziniais rėmeliais. Tokie būtų puikiai tikę, tačiau Pšezdzieckiai nesipuikavo išorine prabanga. „Kuklus, solidus ir tuo pačiu reto grožio veidrodis byloja apie dvaro šeimininkų skonį ir aristokratizmą“, – sakė O. Mackevičienė.

 

Interjeras atspindi visuomenės virsmą

XIX a. pabaiga – XX a. pradžia žymėjo didelį virsmą visuomenėje. Sparčiai augo ir turtėjo taip vadinamoji buržuazija, vidurinioji klasė. Tuo laiku bronza, krištolas, auksavimas jau nebebuvo išskirtinė dvarų privilegija. Rūmai, brangiausios jų puošmenos tapo įkandami ir turtingiausiems pirkliams. Šie iš valstietijos kilę žmonės savo turtus mėgo demonstruoti paprasčiausiu būdu – gausiomis ir blizgiomis interjero detalėmis. Senoji aristokratija, siekdama išlaikyti savo svorį visuomenėje, elgėsi atvirkščiai: interjeruose demonstravo išlavintą skonį ir, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, kuklią prabangą.

Jai Rokiškio dvarininkai negailėjo pinigų. Jie galėjo užsisakyti patikusį daiktą bet kurioje Europos valstybėje. Pagal jų atsiųstus brėžinius baldus ar kitas puošmenas gamino garsiausių meistrų dirbtuvės. Tačiau garsiais vardais grafai nesipuikavo: jų inventoriuose neišliko ne tik baldų, veidrodžių, laikrodžių, paveiklslų rėmų gamintojų vardai, bet ir kilmės šalys. Nors istorijai tie žmonės liko bevardžiai, jie sugebėjo į Rokiškį atnešti europietiškosios kultūros dvasią.

 

Kai rėmai gražesni už paveikslus…

Naujoji turtuolių karta galėjo varžytis su aristokratais tik interjero detalių gausa. Tačiau išskirtinio grožio puošmenos, paveldimos iš kartos į kartą, jiems buvo neprieinamos. Rokiškio dvaro menės sienas puošė Leonardo da Vinčio, Rembranto, kitų garsių dailininkų darbai. Tokiems šedevrams – tik aukščiausios kokybės rėmai. „Paveikslai be rėmų – tarsi Anglijos karalienė be skrybėlės“, – sakė O. Mackevičienė. Pašnekovės teigimu, puošnius medinius barokinio stiliaus rėmus, dabintus bronza ir lipdiniais, savo dailės kolekcijos darbams grafai užsakinėjo Vakarų Europoje. Žinoma, patys gražiausi, vertingiausi kūriniai pradingo istorijos audrose. Tačiau ir likę paveikslai žavi muziejaus lankytojus, juose juntamas aristokratiškosios kultūros dvelksmas. „Senųjų meistrų darbams būdingas tamsus koloritas, todėl jiems reikalingas puošnus įrėminimas. Ne veltui mūsų turistai dažnai sako: „Rėmai gražesni už paveikslus“, – pasakojo pašnekovė. Ir pridūrė, kad naujausieji XIX a. pabaigos – XX a. pradžios paveikslai rėminami jau kitaip. Kadangi jiems būdingas šviesus koloritas, spalvingas siužetas, dailės kūrinių rėmeliai buvo parinkti kitokie: kuklūs, santūrūs, lakoniški.

Medis – puiki puošmena ne tik nuostabiausiems paveikslams, bet ir skulptūroms, senovinėms vazoms. Jų postamentus grafai užsakė pagaminti iš aukščiausios kokybės dažyto ąžuolo. Tokie pat ąžuoliniai postamentai laiko ir klasicistines dvaro menės kolonas. Stilistinę vienovę pabrėžia ir solidi raižyta ąžuolinė židinio apdaila. Ji puikiai dera prie preciziškai sukurtų menės lubų karnizų. Stilistinę vienovę išlaiko ir menės laiptai, vedantys į antrąjį rūmų aukštą. „Juk dvarininkai galėjo juos užsakyti marmurinius, laiptų turėklus – iš kalto metalo, padabinti ekstravagantiškais raštais tam, kad galėtų prabanga pasididžiuoti prieš savo svečius. O jie pasirinko kuklius, nepriekaištingai ištekintus ąžuolinius“, – sakė muziejininkė.

 

Valgomasis – tautinio atgimimo atspindys

Tikras šedevras, vienintelis toks šalyje – medžiu išdabintas rūmų valgomasis. Jame ąžuolinio stalo raštai atkartoja kitų kambarių durų, langų apvadų ornamentiką. Valgomasis atspindi ir XIX a. visuomenėje vyravusias Tautinio atgimimo, lietuvybės nuotaikas. Tačiau jų dvelksmas subtilus, puikiai derantis prie aristokratiškos aplinkos. Durų, langų apvaduose – senajai indoeuropiečių kultūrai ir lietuvių tautiniam menui būdingi simboliai: svastikos, tulpės, segmentinės saulutės.  „Suskaičiavome dešimtis svastikų, mažesnių ir didesnių lietuviškųjų saulučių“, – pasakojo O. Mackevičienė.

 

Ir darbui, ir poilsiui

Medžio apdailos gausu ir kituose dvaro kambariuose. Juose išlaikoma klasicistinė stilistika. Štai visos gyvenamųjų kambarių durys puoštos graikiškuoju meandro ornamentu. Medis šildo, suteikia jaukumo patiems intymiausiems rūmų kambariams. Štai grafienės buduare – šviesi medinė sienų apdaila, puikiai deranti prie puošnių Liudviko XVI stiliaus baldų.

Grafo darbo kabinete – sunkūs, solidūs ąžuolo baldai, drožinėtos kėdės, primenančios viduramžių valdovų sostą. Greta jų – modernybės dvelksmas: puošnus ir solidus laikrodis.

 

Ir žaislai, ir papuošalai

Dvaro menėje, kambariuose nepamatysime medinių statulų, liaudies meno pavyzdžių, nors grafai vertino tautinę kūrybą. „Juk grafas Pšezdzieckis netgi užsakė dailininkui nupiešti ir taip įamžinti lietuviškuosius kryžius. Tačiau dvaro aplinkoje toks menas nederėjo: jis turėjo savo vietą, laiką ir paskirtį“, – sakė O. Mackevičienė.

Nors grafų kurtoje Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje – išskirtinio grožio medinės statulos ir drožiniai, tokių dvaro rūmuose nebuvo. „Inventoriuose neužfiksuota nė viena medinė statulėlė“, – sakė istorikė. Iki mūsų laikų neišliko ir smulkios medinės interjero puošmenos, kokių, be abejonės, dvaro rūmuose būta: puošnios raižytos skrynios daiktams sudėti, papuošalų dėželės.

Užtat dvaro auklė išsaugojo išskirtinį jaunųjų grafaičių papuošalą: nuostabaus darbo medinius karolius. „Šios šeimos moterys dabinosi šilkais, nėriniais, auksu ir perlais. Tačiau jų baltų kaklų grožį atskleidė ir preciziškai ištekinti Karelijos beržo karoliai“, – pasakojo O. Mackevičienė.

Nors grafų atžaloms buvo perkami patys moderniausi, gražiausi žaislai, išlikusiose nuotraukose jie užfiksuoti žaidžiantys mediniais bumerangais.

 

Kaip išsaugoti šį grožį?

Nors medis – šilta, nesunkiai prieinama statybinė ir interjero apdailos medžiaga, ji turi ir trūkumų – yra neilgaamžė, jautri klimato pokyčiams, neatspari kenkėjams. „Išsaugoti šį dvaro rūmų grožį ateities kartoms – sudėtingas uždavinys. Medinės rūmų puošmenos kruopščiai konservuojamos ir prižiūrimos“, – sakė istorikė.

Lina Dūdaitė

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie