Spaudos
Spaudos

Ne viena dešimtis Rokiškio krašto muziejuje saugomų medžio kūrinių – be autoriaus. Mat XVIII- XIX a. kūrę meistrai ant šventojo skulptūros ar koplytstulpio dažnai nepalikdavo savo pavardės, o metams bėgant ją sužinoti tapo neįmanoma. Todėl pagal stilių ar meistrystę išlikę darbai žinomesniam autoriui priskiriami tik su tam tikra išlyga. Be to, tyrinėtojai pastebi, jog „nežinomumo sindromas“, nors visi moka rašyti, atsikartoja ir šiandien…  

 

Neturėjo supratimo užrašyti vardą

„Mažosios architektūros paminklus ir šventųjų skulptūras kūrė iš valstiečių kilę dievdirbiai. Jie neturėjo žemės, vertėsi smulkiaisiais verslais, keliaudavo iš kaimo į kaimą, kur gaudavo užsakymų. Dažnas dievdirbys nebuvo baigęs jokių mokslų. Kūrybos šaltinis buvo pačių fantazija ir bažnyčiose, maldos knygose ar kitur matytos šventųjų skulptūros. Senųjų meistrų pavardės neišliko, nes žmonės – beraščiai ar mažaraščiai – neturėjo supratimo, kad jas reiktų užrašyti“, – sakė Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė.  
Nors nemažai senųjų skulptūrų, ant kurių nėra jokio užrašo, tačiau  kai kuriuos XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje kūrusius autorius muziejininkai dar atsekė iš amžininkų anūkų, proanūkių, giminaičių  prisiminimų ar pasakojimų. „Žmonės dar galėjo pasakyti, kad „kažkieno daryta“, o darbų stilistika leido priskirti skulptūrėles konkretaus autoriaus braižui. Jei ant vieno darbo yra pavardė, o kiti, kad ir be jos, bet labai panašaus stiliaus, galima manyti, kad ir inicialais nepažymėtų kūrinių autorius yra tas pats“, – svarstė M. Miliauskienė.

 

Gali būti netikslumų

Tačiau dažniau autoriai taip ir liko bevardžiai. Ir, suprantama, daugiau tokių nežinomųjų – kūrusių  XVIII- XIX a. pradžioje. Tačiau net ir XIX a. pabaigoje –  XX a., fiksuojant kai kurias pavardes, M. Mieliauskienės manymu, gali būti netikslumų, abejonių, neatitikimų. Štai kad ir mūsų krašte kūręs Karolis Dagys. „Kai kur apie tą patį asmenį rašoma, kad jis – Jonas Lieka. Tačiau neaišku, ar tai tikrai tas pats žmogus, kodėl jam  priskiriami du vardai“, – sakė M. Mieliauskienė.  

2008 m. išleistoje knygoje „Senoji sakralinė lietuvių liaudies skulptūra Rokiškio krašto muziejuje“ minima vos keletas iš praeities mus pasiekusių dievdirbių pavardžių. Neretai jos – be vardų. Čia straipsnio apie senąją skulptūrą autorė M. Mieliauskienė sudėjo tik jų gyvenimo ir kūrybos nuotrupas, kuriose „realūs faktai persipina su prasimanymais“. Daugiausia žinių yra apie manomai 1830-aisiais Urlių kaime gimusį K. Dagį. Jis gyveno kurdamas kryžius, medinius dievukus, Švč. Mergelę Mariją. „Daug žmonių ateidavo pas senelį, prašydavo padirbti tai kryžių, tai „mūkelę“, labai daug jo dirbinių yra Anykščiuose, Laukupėnuose, Svėdasuose, Salose. Senatvėje, kada jėgų nebeturėjo, senelis drožė lazdas su šuniukų, žalčiukų, kačiukų galvomis galuose. Smetonos laikais apie jo dirbinius buvo išleista knyga su jo nuotrauka ir gyvenimo aprašymu“, – tokie apie menininką K. Dagį muziejininkų surinkti jo anūkės Veronikos prisiminimai. Nėra tiksliai žinoma šio dievdirbio mirties data. Anūkės teigimu, K. Dagys mirė 1922 m., palaidotas Jūžintuose, kur gyveno senatvėje, o šio miestelio bažnyčiai yra sukūręs prakartėlę.

 

 

Liko tik fotografijose   

Knygoje „Senoji sakralinė lietuvių liaudies skulptūra“ užfiksuota 13-a K. Dagio skulptūrų. Tačiau pašnekovė pastebi, jog toli gražu šio kūrėjo darbai ne visi išlikę. Tarkim, kryžius prie kelio Salos-Svėdasai  archyvuose užfiksuotas, tačiau muziejus teturi 1950-aisiais darytą  K. Dabriagos fotografiją bei išsaugotas šio kryžiaus detales, perduotas iš kartos į kartą – angeliukus ir papuošimus. 

Anot M. Mieliauskienės, po Antrojo pasaulinio karo muziejaus darbuotojai fiksavo meno paminklus, nors „tas dalykas“ valdžios ir nebuvo skatinamas. „Todėl didžioji dalis skulptūrų į mus žvelgia tik iš fotografijų. Jei ne jos, ši kūryba apskritai pranyktų“, – sakė pašnekovė. Ji priminė, jog sovietmečiu šventųjų įamžinti niekas akivaizdžiai nedraudė, tačiau už tokį darbą ir negyrė. Dėl to, kad per daug dėmesio skyrė liaudies menui, yra nukentėję ir buvę muziejaus direktoriai. Tarkim, Kazimieras Paunksnis net atleistas iš darbo.

 

Baudžiauninkų vaikas drožė liepos medį

Tarp tų, kurių darbai buvo fotografuojami, archyvuose amžininkai mini ir  Prano  Naviko (1855-1933)  pavardę. „Baudžiauninkų vaikas, pro Šileikių kaimą tiesiant geležinkelį Daugpilis-Šiauliai, gavo darbą: gamino kuolus bei gaires geležinkelio trasai žymėti. Ir statant Rokiškio bažnyčią Pranas dirbo įvairius darbus. Prisižiūrėjęs šventųjų skulptūrų ir, klebonui leidus, net vieną kitą parsinešęs namo, stengdavosi išdrožti panašias. Rokiškio bažnyčios klebonas ypač vertindavo jo darbą. Daugiausia jis sukūrė Kristaus ir šv. Jono Krikštytojo skulptūrų. Jas drožė tik iš liepos medžio, nes jis neskilinėja“, – rašoma amžininkų prisiminimuose. Vėliau P. Navikas ėmėsi „mūkų“ liejimo. Originalus gaudavo iš bažnyčios ir pagal juos pagamindavo formas. Taip pat gamindavo karstus bei įvairius ūkio padargus: vėtykles-arpus, javų kuliamąsias, linų mynimo mašinas. M. Mieliauskienė sakė, jog meistro statytų kryžių jau nėra išlikusių. Tik žinoma, jog  kryžius, kurį apie 1925 m. Adelė Naginskienė pas P. Naviką buvo užsakiusi savo motinai, stovėjo Rokiškio kapinėse, tačiau XXI a. pradžioje nugriuvo. Rokiškio bažnyčiai šis kūrėjas išdrožė kryžių, prisikėlusio Kristaus skulptūrą ir spintelę.

 

Bemoksliai buvo ne visi

„Ne visi meistrai buvo bemoksliai, kai kuriems teko šiek tiek pasimokyti“, – rašo M. Mieliauskienė leidinyje apie senąją sakralinę skulptūrą. Vienas tokių buvo Laurynas Masiliauskas (1884-1956). Muziejininkai surinko amžininkų atsiminimus ir atkūrė kai kuriuos šio iš Žemaitijos kilusio, bet vėliau Rokiškyje gyvenusio autoriaus biografijos ir kūrybos faktus.   

Laurynas gavo darbą dirbtuvėse, kur buvo gaminami bažnyčių  baldai. Čia jis dirbo ir mokėsi, o vakarais dar imdavosi piešimo. Taigi baigė ir staliaus, ir piešimo mokslus. Vėliau giminaitis jį pasiuntė į Vilnių tobulinti  braižybos bei piešimo įgūdžių. 1911-aisiais L. Masiliauskas vedė ir persikėlė gyventi į Rokiškį. Daug interjero įrengimo darbų atliko Čedasų bažnyčioje. Vėliau gyveno Rusijoje bei  kitur, o 1930-aisiais vėl grįžo į Rokiškį ir ėmėsi bažnyčių interjero darbų – gamino altorius, klausyklas, suolus, cimborijas, šventųjų skulptūrėles. Kamajų bažnyčios ne viena klausykla išdrožta L. Masiliausko. Jo darbas yra ir Žiobiškio bažnyčioje.

Rokiškio krašto muziejuje saugoma šio autoriaus išdrožta šv. Jono Krikštytojo skulptūra. Ji buvo koplytstulpyje, stovėjusiame prie Laukupės upelio, šalia vieškelio Rokiškis-Pandėlys. 1963 m.  muziejui ją perdavė Rokiškio bažnyčios klebonas Albertas Talačka.  

Dar kelios pavardės

Žinomos dar kelios senųjų dievdirbių pavardės. Tai Čepėnas, gyvenęs Punkiškių kaime. Muziejuje saugoma nebaigta jo Marijos su kūdikėliu skulptūra. Sipelių kaime, Panemunio valsčiuje, gyveno Jonas Tauteris. Muziejus turi jo kurtą Marijos skulptūrėlę, kuri, kaip ir daugelis eksponatų, čia pateko 1933-iaisiais. Žinoma, jog B. Kavaliauskas iš Pakriaunio kaimo apie 1880 m. piemenaudamas padarė altorėlį. Jis taip pat saugomas Krašto muziejaus kolekcijoje. Joje yra ir Kazimiero Gasiūno, gyvenusio Pandėlio valsčiuje, šv. Jono skulptūra.

 

Nežinomų autorių sindromas

M. Mieliauskienė pastebėjo, jog „nežinomų autorių sindromas“, kaip bebūtų keista, kartojasi ir šiomis dienomis. „Nors visi moka rašyt, bet ne visi ant drožinių palieka savo pavardę ir sukūrimo  metus. Taigi vėl galima sakyti, kad daug autorių – nežinomi“, – kalbėjo pašnekovė. Todėl pleneruose kuriantiems drožėjams muziejininkai visuomet primena: „Rašykite pavardę.“

M. Mieliauskienė prisiminė, kaip šalies nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, apie 1992-uosius, ji važinėjo po kapines. Mat kokiais 1990-aisiais jau buvo prasidėjęs koplytstulpių vajus, todėl norėjosi užfiksuoti kūrėjų darbus. Tačiau, kaip paaiškėjo, daugeliu atvejų niekas nežino, kas „tą ar aną“ kryžių sukūrė, prisimenama tik tai, jog „meistras iš Utenos, iš Panevėžio“.  

„Nerašydamas savo pavardės autorius nepagalvoja, jog po metų kitų taps „kažkokiu vyru iš Utenos ar Panevėžio“. O jei niekas ir nesidomi? Senovės jau neatkursi, o kas kuria šiandien, dar įmanoma sužinoti“, – svarstė M. Mieliauskienė.  

Reda Milaknienė

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie