(Tęsinys. Pradžia 2013 08 03)
Dauguma Rokiškio krašto muziejaus atkurtų instrumentų – kraštiečio drožėjo Jono Bugailiškio darbai. Menininkas senokai paliko gimtąjį Ažubalių kaimą ir įsikūrė Vilniuje. Jo dirbtuvė – Vilniaus senamiestyje, Aušros Vartų gatvėje. Joje – daugybė įvairiausių muzikos instrumentų, žaislų, skulptūrėlių, inkilų…
„Visa nuo žemės pakėliau“
Rokiškio krašto muziejaus fondų kortelėse dominuoja tautodailininko Jono Bugailiškio, kilusio iš Ažubalių kaimo, pavardė. Šis meistras atkūrė nemažą dalį muziejaus medinių instrumentų. J. Bugailiškis jau ilgą laiką gyvena Vilniuje, su Krašto muziejumi ryšių nebepalaiko.
Vilniaus senamiestyje, šalia Aušros Vartų, neįmanoma nepastebėti išpuoselėto kiemo, kuriame svečius pasitinka medinės skulptūros, o pro dirbtuvių langą žvelgia J. Bugailiškis.
Iki šiol tautodailininkas labai šiltai atsiliepia apie Rokiškį, Krašto muziejų, vardija aplinkinių kaimų pavadinimus, žinomų žmonių pavardes.
Menininko dirbtuvėse įrengtas muziejus. Jame – įvairiausi žaislai, skulptūros, rakandai, klumpių gaminimo įrankiai. „Visa nuo žemės pakėliau“, – prasitarė J. Bugailiškis. Vėliau jis paaiškino, jog vykstant melioracijai, daugybė šių daiktų kone „grioviuose mėtėsi“, tereikėjo juos surinkti. Nors menininkas savęs nevadina kolekcininku, tačiau savo svečius pirmiausia veda į muziejų.
Su medžiu – nuo mažų dienų
Dar ankstyvoje vaikystėje J. Bugailiškis prisilietė prie medžio. Mažasis Jonas stebėjo savo tėvą, kuris sūnui gamino medinius žaislus, vėliau ir pats mėgino šį tą sukurti. „Tėvas kartais mane bardavo, kad jo įrankius gadinu“, – šyptelėjo menininkas, prisiminęs savo vaikystę.
J. Bugailiškis sakė pirmiausia ėmęsis drožti religinės tematikos skulptūrėles. O kurti muzikos instrumentus apsisprendė sąmoningai. Kone prieš tris dešimtmečius viename sąskrydyje jis kalbėjosi su etnomuzikologu Evaldu Vičinu. Šis išsakė norą atgaivinti senuosius muzikos instrumentus. „Ateik į dirbtuves, pažiūrėsim“, – tąkart etnomuzikologui pažadėjo J. Bugailiškis. Tai ir buvo naujos veiklos pradžia.
Pasak pašnekovo, atgaivinti senuosius muzikos instrumentus nebuvo paprasta: teko važinėti po ekspedicijas, skaityti nuorašus, lankytis muziejuose. „Pasidalinom darbais – muzikologas Romualdas Apanavičius knygas rašė, o aš – meistravau“, – sakė medžio meistras.
Kanklių – per tūkstantį
„Nebesuskaičiuočiau, kiek kanklių pagaminau – per tūkstantį“, – šypsojosi menininkas. Anot pašnekovo, kanklių daug kam reikia – tiek muziejams, tiek privatiems kolekcininkams, tiek muzikantams. Ypač didelė šių instrumentų paklausa buvusi sovietmečio pabaigoje, kai kūrėsi įvairūs liaudies muzikos kolektyvai. Dabar, meistro teigimu, kanklių retai kam prireikia, mat visi norintieji jomis apsirūpino. Tačiau menininkas dėl to neliūdi, nes jo kūrybos laukas labai platus: J. Bugailiškis gamina medinius baldus, žaislus, dalyvauja įvairiuose projektuose. „Niekas negamino žuvies odos būgnelių, o aš tokius pagaminau“, – teigė kūrėjas.
Menininkas verčiasi iš savo amato – kiek parduoda, tiek ir užsidirba. Jo dirbtuvių sienos, lentynos nukrautos daugybe įvairiausių medžio kūrinių. „Mano dirbinius dažniau perka užsieniečiai. Ypač noriai juos įsigyja amerikiečiai. O lietuviai užeina, pažiūri…“ – teigė J. Bugailiškis.
Tačiau pataikauti pirkėjui menininkas neskuba: „Pagaminau vienokį dirbinį – nupirko. Kitą kartą pagaminau kitokį – irgi nupirko. Tad kam kartoti? O štai kai prisėdu prie didelės skulptūros, kuriu taip, kaip aš pats noriu. Tuomet pailsiu. O kai medis pabosta, imu kaltą ir gaminu saulutes“, – pasakojo menininkas. Keletas jų kabo J. Bugailiškio dirbtuvėse, greta daugybės inkilų, gyvūnų skulptūrėlių, dievukų, humoristinių rankų ir, žinoma, muzikos instrumentų.
Žavisi senąja primityviąja medžio drožėjų kūryba
Kiekvienas J. Bugailiškio darbas – jam pačiam mielas. Savo rankų prisilietimu jis stengiasi sušildyti kiekvieną gaminamą muzikos instrumentą. „Išmanau jų kūrimo technologiją, gaminu muzikos instrumentus taip, kaip reikia. Bet vis tiek prie kiekvieno akimirkai stabteliu, prisiliečiu, tikėdamasis, kad jis gerai skambės… Aišku, kai nepamirštu“, – šypsojosi kūrėjas.
Menininkas sakė besižavintis senąja primityviąja medžio drožėjų kūryba. „Kartais pagalvoju: kaip jie, seneliukai, taip paprastai, neįmantriai dirbo? O jų sukurtas daiktas toks genialus atrodo“, – neslėpė nuostabos J. Bugailiškis. Tačiau iš karto prisipažino, jog gerokai anksčiau tokiu primityvumu jis nesižavėjęs. Nepažinęs ir kraštiečio medžio drožėjo Liongino Šepkos. Tiesa, vieną jo darbą – „Sportininką“ – turi. Buvo metas, kai kolekcininkai nešė jam L. Šepkos darbus. Tačiau menininkas juos vertino atsargiai: sunku pasakyti, kurie darbai tikri, o kurie – kopijos. Mat po šio įžymaus drožėjo mirties atsirado daug kopijuotojų, o ir paties menininko braižas nebuvo tolygus, nuolat kito. „Kartais kopija būna geresnė nei originalas“, – teigė menininkas.
„Mano darbai išsibarstę visame pasaulyje“
J. Bugailiškis parodė ir būsimo parko Molėtų rajone eskizus. Miško plotą papuoš daugybė netradicinių žvėrių skulptūrų, kurių dydis sieks net tris metrus. O norintieji išvysti jau sukurtas skulptūras gali apsilankyti Trakų rajone įsikūrusioje „Angelų kalvoje“: jos skulptūrų parke – ir J. Bugailiškio darbai.
Akylesni parodų lankytojai pamena ir šio menininko sukurtas prakartėles. Tačiau medžio drožėjas J. Bugailiškis žinomas ne tik Lietuvoje. „Mano darbai išsibarstę visame pasaulyje“, – nė kiek nesididžiuodamas prasitarė pašnekovas ir netikėtai ištraukė japoniškais rašmenimis margintą knygą. Jos puslapiuose – lietuvio menininko dirbtuvės. „Kartą pas mane užklydo japonas. Jis ir turėjo šią knygelę. Paprašiau ją parodyti. Tai buvo knygelė-gidas, kuriame aprašytos Baltijos valstybių lankytinos vietos. Tarp jų paminėtos ir mano dirbtuvės. Svečias tą gidą išmainė į mano suvenyrą“, – džiaugėsi menininkas.
J. Bugailiškis gyvena Vilniaus priemiestyje, sodyboje. Joje sakė pasiilsintis tiek nuo miesto šurmulio, tiek nuo daugybės įvairiausių daiktų, sukrautų nuo dirbtuvių apatinių lentynėlių iki pat jų viršaus. Tiesa, jie nuolat keičiasi. Tačiau kai kurie jų – nepajudinami.
Menininkas sodyboje turi įrengęs namą medyje. Jame gali nakvoti net trys žmonės. Didžiuliame kleve pastatytas būstas augalui nė kiek nekenkia – į jį neįkalta nė viena vinis. O štai atrakcija – stulbinanti. „Kiekvienas vaikas svajoja apie namelį medyje, o man pasisekė šią svajonę įgyvendinti“, – rodydamas nuotraukas pasakojo J. Bugailiškis.
Medis diktuoja, ką iš jo kurti
Menininkas kuria jau per 40 metų, tačiau jo mintyse – nesibaigiantys planai. Optimistiškai jis kalba ir apie tautodailės ateitį: nė kiek nesibaimina, kad medžio drožėjai išnyks, nes jaunimas nemokės perimti šio amato paslapčių. „Medis – nėra brangi medžiaga, jos turime daug. Be to, daugelis drožinėti pradeda iš malonumo, užsiima šia veikla laisvalaikiu. O štai metalo dirbinių kūrėjams bus sunkiau“, – įsitikinęs pašnekovas. Užtat jis nesibaimina mokinių, mėgsta jaunus žmones, noriai perduoda jiems savo patirtį.
Iki šiol tautodailininką nuolat lydi klausimas: „Ką sukurti naujo?“ Žinoma, dažnai medis pats diktuoja, ką iš jo kurti. Menininkas paima jį į rankas ir jau žino, mato, koks gims darbas. Neretai šakos virsta rankomis, rankenomis… Piešti būsimų darbų eskizų J. Bugailiškis nemėgsta, jam geriau atsiduoti pačiam kūrybos procesui, leisti medžiui diktuoti…
„Ar matai ten pelėdas? Matai, kokios jų akys?“ – klausė kūrėjas. Iš tiesų, simpatiškos pelėdų skulptūrėlės stebina išraiškingomis akimis, kurias išgauti padėjo medis – ryškios žagrenio rievės.
Taip pat linksmai spindėjo ir paties menininko akys, kai jis kalbėjo apie jau sukurtus ir dar būsimus darbus. Savo dirbtuvėse J. Bugailiškis nardė kaip žuvis ir nuolat juokavo. Jis spėjo užimti ir kitus svečius: skulptūromis išpuoštas menininko kiemas viliojo turistus.
Ieva LUKOŠIŪNAITĖ
