Spaudos
Spaudos

Tęsinys. Pradžia 2013 09 14

Tęsiame pasakojimą apie mūsų krašto inžinerijos ir architektūros stebuklus – medinius malūnus. Prisiminimais ir žiniomis apie vienintelį išlikusį Rokiškio rajono medinį Lukštų malūną pasidalino jo statytojo provaikaitis, žinomas obelietis Alfredas Viktoras Gaudzė.

Reikalingas visiems
Pakapinės kaime (Juodupės sen.), kuriame stovi Lukštų malūnas, anksčiau gyveno rusai sentikiai ir vadinosi jis Sidorovka. Vieni pirmųjų čia apsigyvenusių lietuvių katalikų buvo A. V. Gaudzės prosenelis Danielius Ragelis su žmona Uršule. D. Ragelis ir pastatė pirmąjį kaimo malūną. Protėvio būta turtingo: jis ne tik valdė nemenką ūkį, bet ir skyrė lėšų Rokiškio šv. Mato bažnyčios statybai. „Todėl mano prosenelio pavardė yra šios bažnyčios aukotojų sąraše už didžiojo altoriaus“, – pasakojo A. V. Gaudzė.
Dabartinis malūnas stovi savo pirmtako vietoje. Tačiau ankstesnis statinys buvo kiek mažesnis už dabartinį, žemesniu mūriniu pamatu. Malūnas, anot pašnekovo, garsėjo visoje apylinkėje: darbo buvo tiek, kad malūnininkas net naktimis žibaliniu žibintu, vadinamu „liktarnia“, pasišviesdamas maldavo grūdus. Jų reikėjo visiems: rupūs miltai buvo skirti gyvuliams šerti, smulkesni – duonai ir ragaišiui, o patys smulkiausi, balčiausi – šventiniams pyragams. Malūno būta galingo: jo sparnų teikiama energija suko net dvejas girnas.
Susiformavo tradicija: kol girnos malė grūdus, aplinkinių kaimų vyrai laiką trumpino kaimo „karčemoje“. „Kiek laiko buvo malami grūdai, priklausė nuo vėjo: kuo jis smarkesnis, tuo greičiau sukosi girnos. Stipriam vėjui pučiant, malūnininko į maišus supilti miltai būdavo karšti“, – pasakojo A. V. Gaudzė. Taigi vėjuotą dieną vyrukai trumpiau sėdėdavo prie „karčemos“ stalų, o bevėją ten užtrukdavo ir gerą pusdienį. Tačiau „karčemos“ ir malūno draugystė buvo neilgaamžė…

Iš pavydo
D. Ragelis ūkį ir malūną perdavė savo sūnui Juozui. O šio būta kaip ir tėvo: verslaus ir darbštaus. Nuolatos besidarbuodamas malūne, J. Ragelis sukaupė atliekamų lėšų ir greta malūno pasistatė parduotuvėlę. O ši ėmė ir nukonkuravo „karčemą“. Į malūną grūdų atvežę vyrukai mieliau žvalgėsi po krautuvėlę, nei siurbčiojo užeigos šeimininko, žydo Bėralo, pilstomą degtinę. Šiam smarkiai krito pajamos. Ir štai vieną naktį į malūno sparnus ėmė ir įsisuko raudonas gaidys… Padegimu apkaltino Bėralą. Šis po gaisro paslaptingai dingo. „Ne veltui bėgo. Mat jei būtų pagavę, kaimo žmonės jį už tą niekšybę būtų užmušę. Juk malūnas buvo reikalingas visiems“, – pasakojo A. V. Gaudzė.
Jo senelis rankų nenuleido: sudegusio vietoje ėmėsi statyti naują malūną. Apsidrausdamas nuo padegimų, o ir norėdamas ant kalvelės tarp miškų lengviau pagauti palankius vėjus, jis malūną iškėlė ant aukšto mūrinio pamato. Pakviesti meistrai rentė aukštą aštuonkampį malūno pastatą, į jo kepurę kėlė sunkius klevinius mechanizmus.

Tikslus it laikrodis
„Malūną statė lietuvių meistrai. Senelis negailėjo lėšų, tad statinys išėjo solidus. Šimtametis malūnas dar ir dabar atlaiko lietų ir vėjus, nes buvo dengtas ne skiedromis, o nuobliuotomis ir kruopščiai suleistomis lentelėmis – gontais. Jos kur kas ilgaamžiškesnės ir patvaresnės nei skiedros ar paprastos lentelės. O malūno kepurė apskardinta ypač kokybiška skarda: dar ir dabar ji nepraradusi geros išvaizdos ir saugo malūno detales nuo vėjo ir lietaus“, – pasakojo pašnekovas.
Šio sudėtingo statinio kūrėjai ir statybininkai neišmanė braižybos, architektūros, fizikos formulių. Tačiau malūno įranga veikė it puikiai suderintas laikrodis. Statinio kepurę pavėjui suko specialus mechanizmas. Nustatyti sparnų kryptį buvo paprasta – tereikėdavo patraukti specialias grandines. Šios suko medinį ratą, o jis – milžinišką dantratį, kreipiantį malūno kepurę. „Nors dantratis buvo gana sunkus, traukti jį reguliuojančias grandines buvo lengva. Nustačius reikiamą kryptį, tereikdavo truktelėti grandines, kad užfiksuotų kepurę. To meto statybininkų gebėjimus lėmė ne diplomai, o ilgametė patirtis ir savo profesijos išmanymas“, – aiškino A. V. Gaudzė.
Milžiniškas dantratis kepurės viduje, anot pašnekovo, buvo pagamintas iš klevo, nes jis – lengvas, švelnus medis. Taigi jokie paviršiaus grublėtumai netrukdė veikti dantračio mechanizmui. „Ir tokius tikslius mechanizmus kūrė žmonės, neturėję jokių inžinerinių žinių, nepažinę fizikos formulių. Jų fizika buvo gyvenimiška patirtis“, – sakė A. V. Gaudzė.

Pašlijo sveikata
Malūno statybos jo šeimininkui J. Rageliui kainavo sveikatą. Jis, veždamas statybines medžiagas, gerokai peršalo, susirgo tuberkulioze. Jo vyresnėlė dukra Salomėja tuo metu jau mokėsi gimnazijoje, o trys jaunesnės mergaitės buvo pradinukės. Našlė pati negalėjo verstis malūnininkyste, tad malūną ji išnuomojo. „Taip ir ėjo jis iš rankų į rankas. Nuomininkai dėl malūno galvos nekvaršino: kol malė, tol pinigus sėmė. O kai kas nors sugesdavo, įrangos taisymas krisdavo ant našlės pečių“, – sakė malūnininkų giminės palikuonis.
Malūnas atgijo tik tuomet, kai į Ragelių sodybą atsikraustė gabus ir protingas užkurys – Mykolas Gaudzė. Jis buvo kilęs nuo Zarasų krašto, baigęs keturias šio miesto progimnazijos klases. Vyruko būta sumanaus: caro kariuomenėje jis baigė felčerių apmokymus ir įgijo seržanto laipsnį. Po Spalio revoliucijos pakrikusioje kariuomenėje jam atsivėrė galimybė tapti net pulko vadu. Tik karinė karjera M. Gaudzės neviliojo. „Netrukus tėvelio pulkas papuolė į vokiečių nelaisvę, o jį patį uždarė Daugpilio (Latvija) tvirtovėje. Bet tėtis, persirengęs civiliais drabužiais, paspruko ir grįžo į Lietuvą“, – pasakojo A. V. Gaudzė.
Vedęs Pauliną Ragelytę, jis ėmėsi aktyvios veiklos, netruko įvaldyti malūnininko amato subtilumus. O jų būta nemažai. Vienas jų – tinkamai nukreipti į vėją malūno sparnus.

Velnias slypi smulkmenose
Malūno sparnai – jo jautriausia vieta. Tad nukreipti juos, kad malūno įrenginiams teiktų maksimalią galią, – tikras menas. „Tėvas sakydavo: atrodytų, lauke nė mažiausio gūsio, sparnai tikrai nesisuks. Bet pasukdavo kepurę pavėjui ir sparnų teikiamos energijos pakakdavo abiem girnoms išsukti“, – sakė A. V. Gaudzė. O štai paskutinysis malūno savininkas Jonas Garška, nors buvo gabus kalvis ir stalius, vėjo gaudymo meno taip ir neišmoko. „Jis niekaip nesugebėdavo tinkamai pasukti sparnų. Net pučiant geram vėjui jie bepasukdavo vos vienerias girnas. Todėl malūnininkauti jam nesisekė“, – pasakojo A. V. Gaudzė.
Palankaus vėjo gaudymo problema ypač opi būdavo rugpjūčio pradžioje, kai Lukštų apylinkių žmonės imdavo ruoštis metiniams Porciunkulės atlaidams. „Tuomet kiekvienai „gaspadinei“ prireikdavo pikliuotų miltų pyragams. O jei vėjo nėra kelias dienas, nors verk“, – pasakojo pašnekovas. Prie malūno nusidriekdavo ilgos eilės vežimų, tačiau ūkininkams tekdavo grįžti tuščiomis namo. „Malūniukai priimdavo grūdus. Ant maišų padėdavo specialias lenteles su savininko vardu, kad nesumaišytų, kur kieno grūdai. Ir tada laukdavo vėjo. Kai jis imdavo malūno sparnus sukti, tėvas per naktis maldavo. Iš miltų maišų jis malūne pastatydavo tikrą tvirtovę“, – pasakojo A. V. Gaudzė.
Ne mažesnė bėda buvo ir per stiprus vėjas. „Vos pamatęs juodą debesį, tėvas bėgdavo į malūno galeriją. Jis pasukdavo sparnus taip, kad vėjas pūstų į kuo mažesnį jų plotą. Mat stiprios audros ar viesulo neatlaikę sparnai tiesiog nulūžtų“, – kalbėjo pašnekovas.
Deja, ne visuomet pavykdavo apsaugoti sparnus. Nulūžus jiems, stodavo malūno darbas, o malūnininkas kviesdavosi meistrą. Jis sparnus taisė ar meistravo naujus. Darbo būta įdomaus: sparno siją jis droždavo iš jaunos eglaitės, meistraudavo ardelius. Be to, kad sparnai lengvai suktųsi ir netabaluotų, reikėdavo subalansuoti jų svorį. Tam meistras naudodavo specialius geležinius pasvarus. Jų svoris turėjo būti toks, kad sparną suktų net ir menkas vėjas. „Tačiau jei sparnai bus per lengvi, vienas tabaluos apačioje ir jie nebesisuks“, – aiškino malūnininkų šeimos palikuonis.

Pinigėlis – ne sėkmei nešti
Kita malūno paslaptis – po centrine jo ašimi, sukančia girnas, malūnininkas visuomet slėpdavo pinigėlį. Ar jo paskirtis – sėkmei ir turtams prišaukti? „Ne, tiesiog medinis ašies sukimo mechanizmas dėl nuolatinio darbo nusidėvėdavo. O žalvarinė rusiška 5 kapeikų moneta tarnaudavo kaip papildoma atrama. Kai pinigėlis nuo nuolatinio ašies sukimosi sudildavo, jį pakeisdavo kitu“, – apie malūno paslaptis pasakojo A. V. Gaudzė.
Kita tarpukariu moderni ir būtina malūno įrangos detalė – žaibolaidis. „Malūnas buvo aukščiausias pastatas kaime, jo puošmena. Tačiau aukštis – ne tik privalumas. Aukšti pastatai žaibus traukia. Todėl tėtis įrengė žaibolaidį“, – pasakojo A. V. Gaudzė. Šis įrenginys buvo būtinas: mat medinis malūnas lengvai užsidegtų nuo žaibo iškrovos. O dėl statinyje susikaupusių sausų it parakas grūdų dulkių jis pleškėtų lyg degtukų dėžutė.

Įdomūs verslai
Lukštų malūnas garsėjo savo miltais. Mat miltai jame buvo ne tik malami, bet ir išsijojami. Tad Lukštų apylinkių šeimininkės drąsiai galėjo slėpti sietus podėlyje. Ir nesijotų miltų duona būdavo be ašakų. Malūne gamintos įvairiausios kruopos: nuo smulkiausiųjų ir balčiausiųjų manų iki rupesnių kvietinių ir miežinių. Toli apylinkėje malūnas garsėjo pikliuotais, kaip mūsų krašte vadinama, „pikliavotais“ miltais, skirtais šventiniams kepiniams. Jie būdavo taip išsijojami pro tankų šilko audinį, kad, anot A. V. Gaudzės, niekuo nesiskyrė nuo valcuotų.
Malūne pašnekovo tėvas įkūrė ir milo vėlyklą bei dažyklą. Šio vilnonio audinio gamyba buvo itin svarbi. Mat tuomet pirktinius audinius galėjo sau leisti tik labai turtingų ūkininkų šeimos. O iš namie austo vilnonio milo buvo siuvama dauguma drabužių: paltai, kostiumai, švarkai. Išaustą milą reikėdavo suvelti ir nudažyti. Tą namų sąlygomis padaryti nelengva, tad apylinkių audėjėlės, pildydamos kraičio skrynias, skubėjo į milo vėlyklą. Šis verslas klestėjo tol, kol panaši dirbtuvėlė atsidarė Rokiškyje. Ji nukonkuravo malūną, mat Rokiškyje milą ne tik dažydavo ir veldavo, bet ir pakirpdavo jo pūkelius.
Malūnininkas, anot pašnekovo, buvo kaimo šviesuolis. Tarpukariu neturtingiems apylinkių žmonėms daktaro paslaugos smarkiai kirsdavo per kišenę. Tad sunegalavę jie pirmiausia kreipdavosi į felčerio kursus baigusį A. V. Gaudzės tėvą.

Teko parduoti
Už miltų malimą ūkininkai malūnininkui atsilygindavo arba pinigais, arba grūdais. Deja, neilgai A. V. Gaudzės tėtis džiaugėsi savo darbu. Mat, atėjęs užkuriu į Ragelių ūkį, jis turėjo atiduoti dalis trims žmonos seserims. Dalimi mūsų krašte vadinama išmoka tiems šeimos vaikams, kurie nepaveldi ūkio. Ji paprastai mokama pinigais, grūdais bei gyvuliais.
Dėl šių dalių teko parduoti dalį ūkio žemės: jos plotas sumažėjo nuo valako iki maždaug 11 ha. O paskui nutiko nelaimė: žaibas trenkė į M. Gaudzės sodybą ir sudegė tvartas bei klojimas. „Iki šios nelaimės tėvas dar šiaip taip sukosi tas dalis mokėdamas. Tačiau po gaisro jis turėjo parduoti malūną, kad pabaigtų jas mokėti ir atstatytų sudegusius ūkio pastatus“, – pasakojo pašnekovas.

Nesisekė
Malūną nupirko J. Garška, žinomas apylinkės kalvis bei stalius. „Jis buvo nagingas ir protingas žmogus. Tačiau malūnas, kaip pas mus sakoma, „nėjo jam rankon“. Kadangi jis niekaip neišmoko pagauti vėjo, sugalvojo žmogus pakeisti vėjo jėgą dyzeliniu motoru. Nuėmė malūno sparnus, prijungė tą įrengimą. Ir vėl nesėkmė: pardavėjai J. Garšką apgavo. Užvestas tas motoras taip „šaudydavo“, kad iš aplinkinių miškų išbaidydavo varnų pulkus. Tad apie kokį sėkmingą verslą bekalbėti“, – pasakojo A. V. Gaudzė.
Malūnas sunyko sovietmečiu, kolūkių laikais. Motorą išgabeno į Obelius, panaudojo elektrai gaminti. Girnas ištąsė po kolūkius. Taip ir stovi jis ant kalvelės pamiškėje, apleistas ir pamirštas: nebeliko įrengimų, laikas ir audros drasko gontų sluoksnį, nebėra ir dailios galerijos. Tik A. V. Gaudzės tapytame paveiksle malūnas toks, koks buvo jo vaikystės laikais: su vėjo sukamais sparnais, puošnia galerija, plačiu, vežimų išvažinėtu keliu…

Bus daugiau

 

Lina DŪDAITĖ

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie