Didžiausią ir, be abejonės, labai vertingą medinį palikimą Rokiškis saugo savivaldybės parke. Čia esančios garsiausių Lietuvos medžio meistrų drožtos skulptūros šiandien prieinamos kiekvienam, o ateinančioms kartoms jos papasakos apie mūsų amžiaus geriausių medžio meistrų kelius ir klystkelius. Rokiškio muziejininkų ir visos Lietuvos kūrėjų pastangomis sukurta erdvė jau senokai tapo turistinių maršrutų traukos objektu, rokiškėnų poilsio ir pasivaikščiojimų vieta. 2007-aisiais parkui suteiktas garsiausio Lietuvos dievdirbio Liongino Šepkos vardas.
Įvairios spalvos – vienoje vietoje
L.Šepkai skirti medžio drožėjų plenerai, kuriuos organizavo Rokiškio krašto muziejus, vyko devynerius metus: nuo 2001–ųjų iki 2009–ųjų. Per tą laiką atsirado 68 kompozicijos, o tiksliau, beveik 100 atskirų medžio skulptūrų. Iš jų šalia savivaldybės buvo sukurtas parkas, kuriame lyg muziejuje po atviru dangumi vienoje vietoje galima pamatyti unikalius Lietuvos meistrų kūrinius. Pirmą kartą juos išvydusi vilnietė menotyrininkė Laisvė Ašmonaitienė neslėpė esanti pritrenkta. Taip apie parką sako ne vienas čia pirmą kartą atsidūręs Rokiškio svečias.
Dėl meno kilo ginčų
Plenerų ciklo „Improvizacijos L.Šepkos gyvenimo ir kūrybos temomis“ idėja Rokiškio krašto muziejuje gimė ne šiaip sau. Mat iš anksto buvo ruošiamasi paminėti L.Šepkos 100–ąsias gimimo metines 2007–aisiais. Muziejininkams norėjosi naujai interpretuoti, priminti ir įamžinti mūsų krašte gimusio ir kūrusio dievdirbio atminimą. Be to, ir medžio drožėjus norėta paskatinti drąsiau ieškoti naujų išraiškos priemonių, o kartu ir saugoti etnines tradicijas.
Pirmaisiais metais susirinkę į kūrybinę stovyklą prie Rokiškio dvaro medžio skulptoriai drožė tik vaizduojamojo pobūdžio kūrinius. Tačiau ne vienas prisimena, kad rokiškėnai neliko abejingi, stebėjo, kas vyksta, kaip čia pat, šalia rūmų, gimsta nauji kūriniai. Žmonės dalijosi pastebėjimais, patarimais, savo nuomonę išsakė ir miesto seniūnijos atstovai. Jau antrąją vasarą susirinkusiems kūrėjams buvo išsakyti specialūs pageidavimai – sukurti būsimam parkui ne tik meniškas, bet ir funkcionalias skulptūras, kurios kviestų ir prisėsti, ir pažaisti.
Tik ar tikrai taip derėtų elgtis – aukoti meniškumą dėl funkcijos? Dėl to tarp pačių drožėjų kilo ginčų. Tačiau atsirado ir sūpuoklių, ir suolelių. Tiesa, nerastume nė vieno eilinio suolo – visuose justi Šepkos dvasia, paukščių sparnų plevenimas. Kaip pastebėjo menotyrininkai, kūrėjai visuose pleneruose stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp meno ir funkcijos. Juk kiekvienam norėjosi kuo labiau atskleisti ir savo kūrybinę individualybę.
Kūrė ne eiliniai
Per devynerius metus pleneruose yra dalyvavę beveik visos Lietuvos menininkai: Rokiškio, Alytaus, Anykščių, Biržų, Jurbarko, Garliavos, Ukmergės, Vilniaus, Pasvalio, Vilkaviškio, Kėdainių. Kuriant paskutines skulptūras parko sumanytojai interpretuoti L.Šepkos pasikvietė net latvius. Tiesa, kaimynų darbai gerokai skiriasi nuo lietuvių.
Dera priminti, kad skulptūras visus devynerius metus daugiausia kūrė ne eiliniai skulptoriai, o ne vieną titulą, premiją, tarp jų – ir L.Šepkos, pelnę a. a. Jonas Tvardauskas, Saulius Lampickas, Adolfas Teresius, Rimantas Zinkevičius, Vidas Jatulevičius, Kęstutis Krasauskas, mūsiškiai Gintaras Varnas bei Vidmantas Zakarka. Prie jų prisijungė ir mokiniai, tik pradedantys įvaldyti medžio paslaptis. Ne vienas jų sakė daug išmokęs dirbdamas su meistrystės laurus jau pelniusiais kūrėjais. Vienintelė keliuose pleneruose dalyvavusi moteris – Vanda Umbrasienė iš Elektrėnų.
Nors kasmet rasti vis naują temą improvizacijų plenerui nebuvo lengva, menininkai sugebėjo perteikti visą paletę, įamžinti įvairiausius L.Šepkos mėgstamus paukščius, medžius, žalčius, piemenėlius, kareivėlius, kuriuos dievdirbys kūrė prieš mirtį. Senovine uniforma papuošti kareivėliai dabar stovi prie įėjimų į parką, tarsi jungiamasis elementas saugodami jo vientisumą.
Uždaras gyvenimas ir žinomi darbai
Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė ne kartą yra sakiusi: parke – visa XXI a. Lietuvos drožybos panorama – skirtingų žmonių meistrystės spalvos, stiliai, mėgstamos temos, silpnosios ir stipriosios pusės. Skulptūrų pavadinimai kalba už save – „Mąstant apie Lionginą Šepką“, „Medžių sielos“, „Keistuolis“. Sąrašą galima vis tęsti. Dviejų L.Šepkos premijų laureatas alytiškis S.Lampickas yra sakęs, jog dievdirbio kūryba – tarsi šulinys, iš kurio semi semi, o vandens vis daugėja.
S.Lampickas, pavyzdžiui, iš medžio išskaptavo jauną žmogų, laikantį atidarytą narvelį su paukščiu. Paukštis simbolizuoja Šepką – jo uždarą gyvenimą, o kartu ir pasauliui žinomus darbus. O štai J.Tvardauskas išdrožė suolelį, papuoštą mažu piemenėliu, ganančiu aveles. Piemenėlis – tarsi mažas Šepkiukas. Šviesaus atminimo skulptūros autorius yra apie šį darbą pasakojęs: „Kristus, ganydamas aveles, vieną jų pametė, todėl ir aš dėl įdomumo suolelyje paslėpiau avelę ir siūlau jos paieškoti.“ Rastume parke ir dievdirbio mėgstamų motyvų, ir kūriniuose atsiskleidusių biografijos detalių. Yra ir artimų žmonių skulptūrų. Pavyzdžiui, skulptorius Vytautas Jackūnas medyje įamžino L.Šepkos tėvą ir motiną. O K.Krasauskas viename savo darbe suvienijo dangaus šeimininkus paukščius ir požemio gyventojus žalčius.
Su kalteliais – tik vienas
O ar bent viena dabarties meistrų skulptūra gali būti prilyginama L.Šepkos, dirbusio su kalteliais, kūriniui? „Dabar drožybos samprata kitokia, kitokie įrankiai, elektriniai pjūklai“, – svarstė M.Mieliauskienė. Ji prisiminė, jog per visus plenerų metus tik vienas meistras – Pranas Petronis iš Viešintų atsivežė vien kaltelius. „Mus apėmė siaubas, kai iš portfeliuko juos išsitraukė. Galvojome, ką čia padarys? Bet padarė, ir tai matoma“, – sakė plenerų organizatorė. P.Petronio darbas vadinasi šv. Pranciškus bei šv. Klara ir tarp jų – įsimylėjėliams skirtas suolelis. „ Pasirodo, turim suolelį, ant kurio net naujai išrinktą popiežių šv. Pranciškų galėtume pasodinti“, – juokėsi M.Mieliauskienė.
Avantiūra, kuri pasiteisino
L.Šepkos parko kūrimą rėmė Kultūros ministerijos kultūros ir sporto rėmimo fondas, Rokiškio savivaldybė ir tuomet dar veikusi Panevėžio apskrities viršininko administracija. Tam buvo išleista per 100 tūkst. Lt. Nors skulptūrų autoriams nebuvo mokamas didelis honoraras, o ir apgyvendinti jie kukliai, „beveik L.Šepkos gyvenimo sąlygomis“, tačiau pasikviesti garsiausius muziejininkams nebuvo sunku. “Buvome suvienyti vienos – parko – idėjos“, – pastebėjo M.Mieliauskienė.
Kalbėdama apie parko perspektyvas, menotyrininkė Alė Počiulpaitė yra siūliusi ateityje jį papuošti ir L.Šepkos skulptūrų kopijomis. Tačiau M.Mieliauskienė abejoja, ar parke reikalinga kopija, kai už trijų kilometrų – dvare – yra originalas.
„Dabar, žiūrėdama į parko kūrimą iš perspektyvos, manau, kad tai bent jau iš pradžių buvo avantiūra“, – prisipažino M.Mieliauskienė. Pradedant niekas nežinojo nei to, kiek medžio reikia, nei to, kaip meistrai dirba. “Viską teko pradėti nuo nulio, išmokti, pasiklausti, bet pavyko“, – šypsojosi M.Mieliauskienė.
Reda MILAKNIENĖ
