Raimondo Gailiūno paveikslas.
Raimondo Gailiūno paveikslas.

Balandžio 16 d. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre rinkosi Raimondo Gailiūno talento gerbėjai ir žinomi menotyrininkai, draugai –  rokiškėnai, vilniečiai, kauniečiai, panevėžiečiai. Atidaryta personalinė autoriaus paroda „Jeronimai, mes gyvename visai netoli“ žiūrovų nepaliko abejingų…

Potėpiai, nutekėjimai, sluoksniai

„Raimondas Gailiūnas yra Rokiškyje gyvenanti lietuviškosios tapybos legenda“, –   rašo menotyrininkas daktaras Vidas Poškus parodos recenzijoje.

„Šio dailininko kūrybą charakterizuoja ryškus koloritas, aštrūs, spengiantys ir žiūrovo akį bei dvasią peilio pjūviais veikiantys spalviniai deriniai. Jų dėka pasakojamos intriguojančios, ironiškos-tragiškos istorijos, nutviekstos personalinių patirčių ir išorinio gyvenimo impulsų. Potėpiai, nutekėjimai, sluoksniai, taip pat sukrečiančios siužetinės situacijos R. Gailiūno tapyboje yra persipynusios į sudėtingą rezginį, kuo tikriausią tapybinį Gordijaus mazgą“, – teigia V. Poškus.

Užmigti ant laurų nesirengia

Panevėžyje eksponuojama septyniolika naujausių, per pastaruosius dvejus metus sukurtų Raimondo paveikslų. Rokiškyje jų rodyti autorius nesirengia.

Priminsime, kad prieš porą metų tarptautinėje modernaus meno mugėje „Art Vilnius“ Raimondas buvo išrinktas geriausiu Lietuvos menininku, po to jo kūryba eksponuota parodoje Kaune ir apskritai liaupsinama, perkama šiuolaikinio meno žinovų.

Tačiau užmigti ant laurų R. Gailiūnas nesirengia. „Kaip tik norėjau kuo greičiau atsikratyti tų laurų… Nes jau gali įsikalbėti, kad esi labai didelė „asaba“, – kaip visuomet su doze ironijos apie savo žinomumą kalba dailininkas. Jis neslepia, kad priekin jį varo ir pripažinimas. „Jei vėl kada viešumon su parodomis, tai bent jau buvusio lygio neprarasti“, – komentuoja kūrėjas. Dar vienas variklis, anot pašnekovo, visiškai aiškus – tapyba tiesiog yra jo kalba, o visa kūryba – atsakymų į svarbiausius klausimus ieškojimas.

Ir bevedžiojant šunį

Drobės – ne tik didžiulio formato, bet ir pilnos įvairiausių, rodos, neįmanomų suderinti veikėjų bei fantastiškų siužetų ir aliuzijų. Persikelti į, sakytum, kitą pasaulį, jų klausytis, kai rūkydamas pypkę savo kūrinio paslaptis   neskubiai pasakoja Gailiūnas – dar vienas džiaugsmas.

O kiek jis dirba prie vieno paveikslo? „Kartais – labai ilgai. Kažko vis trūksta… Staiga, bevedžiojant šunį, ateina to darbo pavadinimas. Pasirodo, labai tinkamas. Tada ateini rytojaus dieną ir pabaigi tą darbą…“ –  svarsto tapytojas.

Jis ir žiūrovai pastebi, kad  šioji paroda, palyginti su prieš porą metų eksponuota Rokiškyje, ironiškesnė, kandesnė. Tačiau savo paveikslais autorius teigia nenorintis moralizuoti. „Tikrovė ir taip „gruzina“, – svarsto tapytojas.

Jo mecenatas, globėjas, kuratorius, Panevėžio „A galerijos“ savininkas Albinas Vološkevičius ir šiemet R. Gailiūną pristatys tarptautinėje modernaus meno mugėje Vilniuje. Dailininkas tam nesipriešina ir šypsosi, jog retsykiais reikia pasirodyti viešumoje. 

Sunku įsivaizduoti

Parodą Panevėžyje per atidarymą apžiūrėjusi Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė  laikraščiui sakė: „Didžiuojamės, kad turime savo Van Gogą. Vienas žodis „puiku“. Kol kas Raimio idėjos neišsemiamos. Sienos nukabinėtos didžiuliais paveikslais, kurie kelia nuostabą menotyrininkams ir kitiems žiūrovams iš visos Lietuvos. Sunku įsivaizduoti, kaip per tiek nedaug laiko galima nutapyti tiek daug neeilinių drobių.“

 

 

Reda Milaknienė

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie