Rokiškio krašto garbės pilietė, tapytoja Monika Bičiūnienė (1910-2009) išgarsėjo visame pasaulyje, nors tapyti pradėjo tik įkopusi į šeštąją dešimtį. Ji vadinama lietuviškuoju Pirosmaniu. Rokiškio muziejininkai neabejoja, jog šis vardas turėtų būti garsinamas labiau nei iki šiol. Muziejus saugo 80 garsios tapytojos paveikslų…
Išsiskiria iš kitų
M. Bičiūnienė priklauso pirmosioms plačiau pripažintoms Lietuvos dailės primityviojo meno atstovėms. Anot menotyrininkės Nijolės Tumėnienės, iš kitų ji išsiskiria pirmiausia tuo, kad sukūrė nepaprastai gyvą ir spalvingą mūsų kaimo vaizdą. „M. Bičiūnienės paveiksluose jis turtingas tradicijomis ir senais papročiais, žavintis vitališka natūralia gamta, pripildytas pasakų motyvų, subtilaus humoro ir gyvenimo džiaugsmo. Pasakodama apie jai gerai pažįstamą kaimą, jo žmones, gėles ir gyvulėlius, žmogaus rankų šilumą išsaugojusį daiktų pasaulį, atrodo matė jį tarsi žemės rojų“, – taip apie tapytoją kalba menotyrininkė N. Tumėnienė.
Vizitinė kortelė
M. Bičiūnienė gimė 1910 metų balandžio 28 dieną Baubliuose, Rokiškio rajone. Piešti pradėjo jau būdama šeštoj dešimty. Į kūrybą ją pastūmėjo sūnus Rimas (Rimas Zigmas Bičiūnas – žinomas Lietuvos dailininkas), pradėjęs studijuoti dailės mokslus Vilniuje. Nuo 1966-ųjų tapytoja dalyvavo parodose. M. Bičiūnienės kūryba pabuvojo įvairiose pasaulio šalyse: Anglijoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Belgijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, JAV, Indijoje. M. Bičiūnienės – kaip vienos garsiausių tapytojų primityvisčių Lietuvoje – vardas įrašytas pasaulinėje enciklopedijoje „Pasaulio naiviojo meno enciklopedija“ (išleista Londone 1984 m.). Jos darbų turi įsigiję daugelis garsių pasaulio muziejų, tarp jų ir Niujorko Gugenhaimo. Didelė M. Bičiūnienės tapybos kolekcija saugoma Rokiškio krašto muziejuje.
Vietoj namų rado
mechanizatorių mokyklą
Kaip autobiografijoje rašo pati tapytoja, jos tėvas dirbo „ant ežerų“, dvylika metų gaudė žuvis ežeruose, valdomuose dvarininkų. Motina buvo audėja, o šeima gyveno mažoj gryčiutėj Baublių kaime, kuris šiandien baigia nunykti. Kai M. Bičiūnienės tėvas bežvejodamas pasiligojo, persikėlė dirbti į Konstantinavos dvarą ir gyveno kumetyne, kambarėlyje su vienu langu. Visa gausi šeima – tėvai, seneliai, trys sūnūs ir dvi dukros. Kai jau išgarsėjusi, Vilniuje gyvenusi M. Bičiūnienė lankė gimtąsias vietas, Konstantinavoje vietoj buvusių namų rado mechanizatorių mokyklą.
Tapė slapčia
Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė pasakojo, jog vaikystėje būsima tapytoja piemenavo, vėliau mokėsi siuvėjos amato. Siuvimas, tiesa, nelabai jai patiko, nes „bijodavo kirpti medžiagą“. Taigi nebaigusi tos meistrystės mokslų išėjo tarnauti į Latviją, pas ūkininkus. Mokyklą lankė labai mažai – vos metus, ir nė neatsimena, baigė klasę ar ne. Rašyti, skaityti išmoko pati. 24-erių ištekėjo, susilaukė Rimo, kuris vėliau tapo žinomu dailininku, o besimokydamas ir mamą pastūmėjo į menus. M. Mieliauskienė sakė, jog mokydamasis M. K. Čiurlionio meno mokykloje sūnus iš Vilniaus į Pandėlį atsivežė dažų, popieriaus. Tada ir mama, jau būdama nejauna, pabandė piešti pasislėpusi. Tik vėliau sūnus, atradęs tuos piešinius, pasakė: „Mamyte, tu turi talentą.“ „O kas tas talentas yra?“ – klausė būsimoji įžymybė.
Kad nepamanytų,
jog iš proto išsikraustė
Tuomet jai buvo daugiau nei 50. Pradėjo rimčiau tapyti, o R. Z. Bičiūno dėstytoja, atvažiavusi į Pandėlį, susižavėjo ir surengė darbų parodą, paskatino moterį kurti. Aldona Žemaitytė 2009-aisiais „Tautodailės metraštyje“ Nr. 17 rašo: „Monika Bičiūnienė pradėjo tapyti slapstydamasi nuo kaimynų, kad nepamanytų, jog ji iš proto išsikraustė. Bet greitai ją atrado Rokiškio muziejininkai, rajono žurnalistai, paskui vilniečiai menininkai. Pirmoji paroda buvo surengta respublikinėje bibliotekoje Vilniuje. Turėjo absoliučią spalvinę klausą, tad be jokių mokslų žinojo kur kokią spalvą, kokį potėpį pakloti ant drobės ar kartono: „Aš ir pasikalbu su tuo paveikslu. Tarytum visą pasaulį tada matau, visą jo grožį.“
Nesibaigiantis ir amžinas
žemės rojus
„Taip prasidėjo Monikos meninis gyvenimas, kuris ypač suaktyvėjo 1969 m. išėjus į pensiją ir apsigyvenus Vilniuje, kur atsirado galimybė lankyti parodas ir muziejus. Jau po metų jos paveikslai pasidarė spalvingi, dekoratyvūs, sudėtingesnių kompozicijų. Bet išliko liaudiškai tapybai būdingas suplokštintas erdvės supratimas, ignoruojantis linijinę perspektyvą, nes pastaroji trukdė suteikti vienodai svarbią reikšmę ir arti esantiems objektams, ir nutolusiems į paveikslo gilumą. Net kelias ir upelis, bėgdamas į gilumą, jos paveiksluose niekada nesusiaurėdavo ir nesumažėjo“, – rašo apie tapytoją menotyrininkė N. Tumėnienė. Jos žodžiais, „laimingą poetinį pasaulį dailininkė tapė iš atminties ir įsivaizdavo, kad žemės rojus – amžinas, pastovus, nesibaigiantis. Tik žmogaus gyvenimas – trapus ir brangi kiekviena akimirka, kurią ji siekė įamžinti: kaimo šventes, kaimo gryčias, gamtą, žydinčius medžius ir lietuviško darželio gėles, namų gyvulėlius ir paukščius, o taip pat – jai gerai pažįstamus artimus žmones“.
Nepaliaujamas įspūdžių troškimas
„Monika buvo mažutė, rudų spindinčių akių, liudijančių stiprią vidinę energetiką, tvirtos stovėsenos. Apgaulinga kaimo moteriškės laikysena slėpė orią, išdidžią ir laisvą prigimtį. Visą gyvenimą išliko jos ypatingas ryšys su savo šeima: sūnumi Rimu, dukraite Monika, provaikaičiu Rapolu. Juos mylėjo labiausiai, jais rūpinosi kaip mokėdama ir reikalavo atsakančios meilės“, – „Tautodailės metraštyje“ rašė A. Žemaitytė. Gyvenimo geismas, straipsnio autorės žodžiais, reiškėsi per nepaliaujamą įspūdžių troškimą, ypač pasireikšdavusį kelionėse – įspūdžiu ji gyveno, įspūdžiu grindė savo kūrybą. „Aš labai mėgstu keliones. Nepavargstu. Mane tegul veža skersai išilgai per Lietuvą, nepasakysiu, kad pavargau. Viską matau pro langus – kiekvieną kalniuką, kiekvieną krūmelį apžvelgiu, kiekvieną bakūžę pakely. Viskas man įdomu. Parvažiuoju iš kelionės, ir atrodo, kad sveikatos pasisėmiau“, – yra sakiusi tapytoja.
Daug daug visko pridrėbti
„Kaip pradedu tapyti? Tokia ir pradžia – pasidedu kartoną ar drobę, galvoju, kas čia joj galėtų tilpt. Kai imu teptuku tepti, pats paveikslas rodo, ko reik. Daug daug visko mėgstu pridrėbti, man vietos trūksta. Kai tapau, viską jaučiu, – kur kas dėt, kokią spalvą. Aš ir pasikalbu su tuo paveikslu, tarytum visą pasaulį tada matau, visą jo grožį. Tokios geros mintys gulasi. Visas bėdas užmirštu, viską. Kartą uždėjau puodą virt. Dar laiko yra, kol jis užvirs, patapysiu, tokios geros mintys. Tik jaučiu, kad jau pilna visur dūmų. Prieinu, viskas išbėgę, tai nuo to karto tik dideliam puode valgį verdu. Kad ir nedaug, bet dideliam. Žinau, kad neišbėgs“, – rašė apie save garsioji tapytoja.
Gyvenimo šviesa, sergstinti
ir šiandien
M. Mieliauskienės žodžiais, M. Bičiūnienė nebandė kopijuoti sūnaus ar kieno kito tapybos manieros, išlaikė vaikišką žvilgsnį į supantį pasaulį, ryškias, aiškias spalvas. Nors buvo pažįstama su daugybe dailininkų, ypač kai persikėlusi gyventi iš Pandėlio į Vilnių, iš kitų nieko neperėmė, visko pati daug turėjo ir visa tai išliejo spalvomis.
Kai M. Mieliauskienė prieš keletą metų dalyvavo jos parodoje, atidarytoje Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje, buvusi marti, dailininkė Jūratė Stauskaitė, taip pristatinėjo: „Tai mūsų Pirosmanis (garsiausias gruzinų dailininkas primityvistas), tik mes jos tiek negarsinam kaip gruzinai savąjį.“
Ryškiausia ir menotyrininkų paprastai akcentuojama M. Bičiūnienės kūrybos tema, anot M. Mieliauskienės, neabejotinai yra kaimas, žmonės, darbai, kaimo vaizdai. Antroji, jau vėliau atsiradusi, – miesto gyvenimas. Ir dar viena kryptis – natiurmortai, kuriuose gėlės, „didesnės nei žmonės“. Tapė ir anūkę – žinomą aktorę Moniką Bičiūnaitę, kuri, atidarant vieną iš močiutės parodų Rokiškyje, vadino ją „savo gyvenimo šviesa, sergstinčia ir šiandien“.
Išsiskyrė mokėjimu bendrauti
Su M. Bičiūniene ne kartą bendravusi M. Mieliauskienė pastebėjo, jog iš kitų primityvistų ji išsiskyrė šiluma, mokėjimu bendrauti, komunikabilumu, visuomet, kai galėdavo, dalyvaudavo parodose, važiavo į plenerus, neturėjo jokio piktumo. „Yra sakiusi: per Lietuvą galiu važiuoti dieną naktį“, – prisiminė M. Mieliauskienė. Tačiau tapytojos išvažinėta ne tik Lietuva, bet ir Rusija, būta Armėnijoj ir Turkmėnijoj, Suomijoj ir kitose šalyse, jai visur buvo įdomu. „Mano brangieji žmonės“, – taip ji Vilniuje visuomet pasitikdavo iš Rokiškio ar Pandėlio atvykusius kraštiečius.
Menotyrininkė Marija Kuodienė apie M. Bičiūnienės kūrybą sakė: „Ji yra viena iš nedaugelio kūrėjų, kurių plastinė raiška – neperimama. Kūrybinė aistra, atvirumas, primityvi, paprasta ir spontaniška, gyva ir veržli meninė kalba sieja M. Bičiūnienę tiek su savo krašto, tiek su pasaulio primityvaus pasaulio atstovais.“
Turėtų aukštinti dar labiau
Rokiškio krašto muziejus turi 80 tapytojos darbų, tačiau didžiausia kolekcija sukaupta pas sūnų Rimą. „Jeigu būtume gruzinai, jai turėtų būti skirta visa galerija“, – neabejoja M. Mieliauskienė. Apie tai užsimenama ir per M. Bičiūnienei atminti skirtus renginius, parodų atidarymus sostinėje. Kalbama ir apie tai, kad tokio lygio menininkų ir kitose šalyse nėra daug, kad mes turėtume „labiau aukštinti jos kūrybą“. Rokiškio muziejus, prieš keletą metų paskelbęs M. Bičiūnienės šimtmečiui skirtą piešinių konkursą moksleiviams, mano prisidėjęs prie jos kūrybos populiarinimo, paskatinęs ir mokytojus supažindinti mūsų krašto vaikus su šia tapytoja.
Į kito kailį įlįsti neįmanoma
2000-aisiais M. Bičiūnienei suteiktas Rokiškio krašto garbės pilietės vardas, o 2010-aisiais, minint kraštietės 100-ąsias gimimo metines, Rokiškio krašto muziejaus iniciatyva organizuotas atminimo įamžinimo renginių ciklas, kurį rėmė Kultūros rėmimo fondas ir Rokiškio rajono savivaldybė. Į šimtmečiui skirtus renginius buvo atvykęs mūsų mieste puoselėjamų dailės renginių nepamirštantis tapytojos sūnus dailininkas R. Bičiūnas su žmona, menotyrininkės Alė Počiulpaitė ir N. Tumėnienė bei daugiau svečių iš Vilniaus, Biržų, Kupiškio.
Rokiškio krašto muziejuje buvo atidaryta M. Bičiūnienės tapybos darbų paroda, o kartu eksponuoti ir paveikslai, Lietuvos tapytojų primityvistų sukurti dvare ta pačia proga vykusiame plenere. R. Bičiūnas gyrė, kad jų kūriniuose atsiskleidė kiekvieno labai skirtingas braižas. Rokiškėnas Aleksandras Spundzevičius tuomet prisipažino: namuose vieną paveikslą bandė tapyti taip kaip M. Bičiūnienė, jos stiliumi, tačiau nepavyko. „Kiekvienas vis dėlto turi savo, į kito kailį įlįsti neįmanoma“, – pastebėjo M. Mieliauskienė.
Išeksponavo puikiai
Žinovai negailėjo gerų žodžių Rokiškio muziejininkams, išeksponavusiems M. Bičiūnienės tapybą. Šimtmečio parodoje buvo rodoma apie 50 įvairiausių laikotarpių dailininkės darbų ir tiek pat vėlyvųjų piešinių. Rengdami neeilinę ekspoziciją muziejininkai nepagailėjo šilumos ir meilės – įpynė ir etnografinių elementų, kurie kažkuo siejasi su paveikslais, juos papildo ir praturtina. Tarkim, šalia drobės buvo eksponuojama sena siuvamoji mašina ar garinis, žarijom kūrenamas lygintuvas, senovinė kėdė ar kraičio skrynia, kurios spalvos atkartojo gėles paveiksle. R. Z. Bičiūnas buvo taip susižavėjęs Rokiškio erdvėmis, kad pageidavo, jog ir jo kūriniai būtent čia būtų parodyti. Dar po metų taip ir atsitiko – R. Z. Bičiūnas eksponavo Rokiškyje geriausius savo kūrinius.
Prie gimnazijos – skulptūra
Jubiliejiniais metais M. Bičiūnienės gimtajame Pandėlyje buvo pastatyta mokytojo, drožėjo Almanto Sriubiškio sukurta medžio skulptūra, vaizduojanti moterį su teptuku ir gamtos motyvais. Už vykusį darbą drožėjui dėkojo ir rajono valdžios, ir bendruomenės, ir gimnazijos atstovai, kurie žadėjo, kad renovavus gimnaziją kraštietei skirtas atminimo ženklas tikrai bus gražioj aplinkoj.
Gimnazijos kuriamame muziejuje ta pačia proga buvo apdovanoti mokinių konkursinės piešinių parodos, skirtos M. Bičiūnienei, devyni prizininkai. Prizus jiems įsteigė R. Z. Bičiūnas, plenero dalyviai, dailininkas Arūnas Augutis ir Rokiškio krašto muziejus.
Didžiulis palikimas ir ištikimybė
Garsiausia Lietuvos tapytoja primityvistė M. Bičiūnienė surengė beveik 30 personalinių kūrybos parodų ne vien Lietuvoje, buvo apdovanota Pauliaus Galaunės premija, paliko didžiulį tapybos palikimą, kuris saugomas Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Rokiškio krašto muziejuje ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos fonde. O savo kūrybos dvasia ji išliko ištikima gimtajam Rokiškio kraštui – jo gamtai, padavimams, pasakoms, dainoms, kaimo buities ir papročių vaizdams. Menotyrininkai teigia, kad pagal jos paveikslus galima studijuoti mūsų šiaurės etnografinio sodžiaus kultūrą.
Reda Milaknienė
