Tragiški įvykiai
Aš mielai klausydavau savo pusbrolio Albino, įdėmiai sekusio partizanų kovas, pasakojimų. Vienas jų tragiškas ir ypač skausmingas.
1949 m. gegužės 1-osios švenčių išvakarėse partizanų grupė, vadovaujama apygardos vado Antano Starkaus–Montės, įmetė miną į Šimonių miestelio kultūros namų salę ir ją susprogdino. Tąkart čia vietos aktyvas buvo surengęs iškilmingą šventės minėjimą ir romantišką šokių vakarą. Žuvo šešiolika jaunuolių, trylika buvo sunkiai sužeisti. Šis įvykis – vienas tragiškiausių, tačiau ne vienintelis…
Pokario metais Kamajų valsčiaus Totoriškių kaime buvo išžudyta daugiavaikė Antano ir Angelės Kašponų šeima, manoma, tik už tai, kad jų podukra Liudvika Petrulytė buvo komjaunuolė. Tąkart nušauti aštuoni žmonės – suaugusieji ir maži vaikai.
Tragiškomis akimirkomis žmonės neslėpė: skausmas gimdo neapykantą, neapykanta – kerštą. Partizanai keršijo už ištremtus artimuosius, sudegintas, išplėštas gimtąsias sodybas. Deja, žūdavo ne tik stribai, sovietiniai partiniai aktyvistai, išdavikai, bet ir niekuo dėti jų šeimos nariai.
Daugybė klausimų
Tiems, kas nors kiek pažinojo savojo krašto istoriją, kilo daugybė klausimų. Jaučiau, jog tuometinėje visuomenėje vyksta kažkas ne taip: vieni tylėjo, kiti, nelaimingi ir sutrikę, burbuliavo. Be atsako liko ir Kamajų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Eleonoros Niprikaitės raginimas stoti į komjaunimą. Apie tai ji man rašė laiškuose, kuriuos tebesaugoju.
Klasėje mus, jaunus gimnazistus, siejo daugybė dalykų – namų darbai, sportas, vakarėliai, bet tik ne bažnytinės pamaldos ir ne pašnekesiai apie Maironio gyvenimą. Bendraamžiai skaitė panašias knygas, ant sienų kabojo vienodi Lenino ir Stalino paveikslai. Tačiau buvo ir išimčių: nežinau, iš kur klasės draugai Algis Galvydis ir Vytenis Kulikauskas, mėgdavę leisti laiką dviese ir slėptis krūmuose, gaudavo knygų, netoleruojamų tuometinės valdžios.
Mane supo daug gerų draugų. Vienas jų – bendraklasis Vytautas Vaičionis. Mudviem puikiai sekėsi bendrauti: kartais aš būdavau vikresnis, o jis mažiau pastebimas, kartais – atvirkščiai.
Tiesus ir atviras buvo Jonas Bendorius. Jo ramus būdas, atviras žvilgsnis skatino susidomėjimą juo ir norą užmegzti ryšį. Jono nuomone, nereikia klasėje nei patiems erzintis, nei prieš kitus atrodyti juokingai. Žinote, ką jis darydavo? Ogi mokėjo tylėti, žiūrėti, kaip kreida „grimuojamos“ visos mūsų klasės mergaitės. Joms iš paskos bėgiojo, jas gaudė ir bandė išgąsdinti Stasys Mickūnas. Ilgiuosi tų laikų…
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Pabaiga. Pradžia 01 12
Juvencijus PETRULIS, profesorius