Spaudos
Spaudos

 (Tę­si­nys. Pra­džia 2013 06 29)

 

Is­to­ri­kai, ge­o­po­li­ti­kai ir kal­bi­nin­kai lai­ko Lie­tu­vą ir Lat­vi­ją se­se­ri­mis, ku­rias jun­gia ben­dra bal­tiš­ka kil­mė, gi­mi­nin­gos kal­bos ir is­to­ri­ja. O lie­tu­vių ir lat­vių lais­vės ko­vo­to­jai – gin­klo bro­liai. Jie pe­tys į pe­tį ko­vo­jo prieš so­vie­ti­nius oku­pan­tus ben­druo­se bū­riuo­se, o Lat­vi­jos miš­kai mū­siš­kiams miš­ko bro­liams bu­vo sau­giu prie­globs­čiu nuo so­vie­ti­nės ka­riuo­me­nės per­se­kio­ji­mų. Lat­viai su mū­siš­kiais da­li­no­si ne tik pas­ku­ti­niu duo­nos kąs­niu ar šo­vi­niu, bet ir pri­im­da­vo į sa­vuo­sius na­mus – lat­viš­kuo­sius par­ti­za­nų bun­ke­rius. Tę­siant ra­ši­nių cik­lą apie lais­vės ko­vo­to­jų me­di­nį pa­vel­dą, ver­ta ap­žvelg­ti mū­sų ra­jo­no ko­vo­to­jų ir lat­vių bun­ke­rių pa­na­šu­mus bei skir­tu­mus.

 

Skau­di te­ma

Is­to­ri­kai ži­no: kiek­vie­no ka­ri­nio ob­jek­to – įtvir­ti­ni­mų, ap­ka­sų, bun­ke­rių – sta­ty­bos ypa­tu­mus ir sti­lių le­mia daug fak­to­rių: pa­si­prie­ši­ni­mo truk­mė ir po­bū­dis, ko­vo­to­jų skai­čius bei tak­ti­nis ir stra­te­gi­nis pa­si­ren­gi­mas, ga­li­my­bė ap­si­rū­pin­ti įtvir­ti­ni­mų sta­ty­bai rei­ka­lin­go­mis me­džia­go­mis bei sta­ty­bos spe­cia­lis­tų su­ma­nu­mas. Vi­si šie fak­to­riai tu­rė­jo įta­kos lie­tu­vių ir lat­vių bun­ke­rių ar­chi­tek­tū­ros bruo­žams.

Lie­tu­vo­je lais­vės ko­vų bei par­ti­za­nų bun­ke­rių te­ma la­biau iš­ty­ri­nė­ta nei kai­my­ni­nė­je Lat­vi­jo­je. Štai vien mū­sų ra­jo­ne yra at­sta­ty­tos trys par­ti­za­nų slap­ta­vie­tės. Tuo tar­pu lais­vės ko­vo­mis ir par­ti­za­nų bun­ke­riais be­si­do­min­tis Iluks­tės ra­jo­no (Lat­vi­ja) ei­gu­lys Gun­tis Laz­dov­skis tei­gė, kad vi­so­je Lat­vi­jo­je ap­skri­tai tė­ra at­kur­ti vos du miš­ko bro­lių bun­ke­riai. Pats įdo­miau­sias ir au­ten­tiš­kiau­sias – Tu­ku­mo ra­jo­ne Ila­so kai­me. O par­ti­za­nų slėp­tu­vių Iluks­tės, Baus­kės ir ki­tuo­se pa­sie­nio su Lie­tu­va ra­jo­nuo­se bū­ta itin daug. Vien tik sa­vo ei­gu­vo­je Iluks­tės ra­jo­ne, maž­daug 6,5 tūkst. ha plo­te, šis miš­ki­nin­kas ap­ti­ko sep­ty­nis. „Dar yra maž­daug tiek pat, ku­rių aš ne­ži­nau“, – sa­kė jis. Iš bun­ke­rių li­ku­sios tik duo­bės, ta­čiau jos – sta­ti­nio pa­grin­das – ki­ta­dos bu­vo iš­kas­tos taip kruopš­čiai, kad ir da­bar, nuo lais­vės ko­vų pra­bė­gus pu­sei am­žiaus, pa­ty­ru­si miš­ki­nin­ko akis ne­sun­kiai at­ski­ria tran­šė­jas, ap­ka­sus su py­li­mais, tu­ne­lius ir ki­tas įtvir­tin­tų par­ti­za­nų sto­vyk­lų de­ta­les. „Ne­pa­ty­ru­siems jas leng­va su­pai­nio­ti su Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro vo­kie­čių ar­mi­jos ap­ka­sais, ku­rių dar ga­na daug iš­li­kę Lat­vi­jos miš­kuo­se“, – sa­ko gi­ri­nin­kas.

Ar­gi kai­my­nai lat­viai ma­žiau nei lie­tu­viai do­mi­si lais­vės ko­vų is­to­ri­ja? „Skau­di te­ma, – at­si­du­so pa­šne­ko­vas. – Štai ma­no kai­me šven­ti­nant pa­min­klą žu­vu­siems lais­vės ko­vo­to­jams žmo­nės at­vi­rai kal­bė­jo, kad pa­sta­tė mo­nu­men­tą ban­di­tams. Ži­no­ma, lais­vės ko­vo­se nuo par­ti­za­nų ran­kos žu­vo ir ne­kal­tų žmo­nių. Ta­čiau ir oku­pan­tai lat­vių ne­gai­lė­jo.“ Nuo abie­jų ko­vo­jan­čių pu­sių ypač ken­tė­jo lat­vių miš­ki­nin­kai: vie­ni ne­pa­gei­da­vo liu­di­nin­kų ir gal­būt skun­di­kų, ki­ti juos tar­dė ieš­ko­da­mi ži­nių apie lais­vės ko­vo­to­jus. Gal­būt to­dėl prie vie­no iš G. Laz­dov­skio at­ras­tų­jų bun­ke­rių pa­sta­ty­ta pa­min­kli­nė len­ta po­ka­riu žu­vu­siems miš­ki­nin­kams at­min­ti.

 

Šei­mos is­to­ri­ja

G. Laz­dov­skis lais­vės ko­vo­mis su­si­do­mė­jo dėl šei­mos is­to­ri­jos: jo ma­mos bro­lis bu­vo par­ti­za­nas. Jis iš­li­ko gy­vas, ta­čiau bu­vo oku­pan­tų su­čiup­tas ir nu­teis­tas 25 m. la­ge­rio be tei­sės grįž­ti į gim­ti­nę. G. Laz­dov­skio dė­dė iš­tvė­rė la­ge­rių var­gus ir mi­rė 2002 m. Vi­tebs­ke, su­lau­kęs gar­baus am­žiaus.

Lais­vės ko­vų me­tais su svai­niu ir jo bū­riu, va­do­vau­ja­mu le­gen­di­nio Lat­vi­jos par­ti­za­no Sta­nis­la­vo Ur­bo­no, ben­dra­dar­bia­vo G. Laz­dov­skio tė­tis, taip pat ei­gu­lys. Jo šei­mai te­ko iš­tver­ti ir kra­tas, ir sau­gu­mo tar­dy­mus.

 

Ko­dėl svar­bu?

Ko­dėl Lat­vi­jos miš­kų pa­slap­tys svar­bios mū­sų ra­jo­no žmo­nėms? Nes Jė­kab­pi­lio, Iluks­tės, Baus­kės miš­kai tei­kė prie­globs­tį nuo so­vie­ti­nės ar­mi­jos per­se­kio­ji­mų mū­sų kraš­to lais­vės ko­vo­to­jams. Jie slė­pė­si lat­vių bun­ke­riuo­se, juos mais­tu šel­pė šio kraš­to ūki­nin­kai ir miš­ki­nin­kai, kai­my­ni­nė­je ša­ly­je mū­sų ra­jo­no lais­vės ko­vo­to­jai tu­rė­jo pla­tų ry­ši­nin­kų ir rė­mė­jų tin­klą.

Lie­tu­viai su lat­viais pe­tys į pe­tį ko­vo­jo ben­dro­se ope­ra­ci­jo­se. Lat­vi­jos miš­kuo­se vei­kė Juo­zo Strei­kaus ir ki­ti bū­riai. Bu­vo ben­dras lie­tu­vių ir lat­vių par­ti­za­nų jun­gi­nys „Ju­tis“, vei­kęs Ak­nys­tos, Iluks­tės, Jė­kab­pi­lio ra­jo­nuo­se. Jam iš pra­džių va­do­va­vo lat­vis Ja­ze­pas Fri­zas, po jo žū­ties – J. Strei­kus, o vė­liau – Ba­lys Vai­čė­nas. Abie­jų šių va­dų pa­va­duo­to­jais bu­vo lat­vis Ja­nas Ruz­gis.

1945 m. rug­sė­jį lie­tu­viai par­ti­za­nai Lat­vi­jo­je nu­ko­vė Eg­lai­nės vals­čiaus mi­li­ci­jos vir­ši­nin­ką Ba­ra­vy­ką, jo pa­va­duo­to­ją Vil­ke­niu­ką, o 1947 m. ba­lan­dį „Lo­kio“ rink­ti­nės An­ta­no Ivaš­kos bū­rys – Iluks­tės ra­jo­no MVD vir­ši­nin­ką So­ko­lo­vą, MGB ope­ra­ty­vi­nį įga­lio­ti­nį Uso­vą. Tų pa­čių me­tų rug­pjū­tį par­ti­za­nai lik­vi­da­vo ir So­ko­lo­vo įpė­di­nį M. Bu­ni­ną.

2006 m. vos ke­li ki­lo­met­rai nuo mū­sų ša­lies sie­nos ir ra­jo­no ri­bos, ne­to­li Su­ba­tės, bu­vo pa­sta­ty­tas kry­žius abie­jų tau­tų kri­tu­siems lais­vės ko­vo­to­jams at­min­ti.

 

Lais­vės ko­vų Lat­vi­jo­je ypa­tu­mai

Miš­ki­nin­kas G. Laz­dov­skis pa­gal tė­čio pa­sa­ko­ji­mus ei­gu­vo­je ieš­ko­jo sa­vo dė­dės bū­rio pėd­sa­kų ir ra­do ke­le­tą la­bai įdo­mių bun­ke­rių. Nors pats G. Laz­dov­skis tei­gia, kad jo ži­nios apie bun­ke­rius kuk­lios, ta­čiau jis že­ria kva­li­fi­kuo­tiems spe­cia­lis­tams gė­dos ne­da­ran­čias įžval­gas ir pa­ly­gi­ni­mus. Kar­tu su Ro­kiš­kio kraš­to mu­zie­jaus is­to­ri­ku Va­liu­mi Kaz­laus­ku „Gim­to­jo Ro­kiš­kio“ pra­šy­mu ap­žvel­gė svar­biau­sius lat­vių ir lie­tu­vių bun­ke­rių pa­na­šu­mus ir skir­tu­mus. De­ta­lias lat­viš­kų­jų bun­ke­rių sche­mas, pub­li­kuo­ja­mas šia­me straips­ny­je, pa­ren­gė ir Ro­kiš­kio mu­zie­ji­nin­kams per­da­vė ži­no­mas Lat­vi­jos lais­vės ko­vų is­to­ri­kas Gu­na­ras Bluz­ma.

Anot G. Laz­dov­skio, lais­vės ko­vų Lat­vi­jo­je pa­ki­li­mas – 1944-1946 m., maž­daug 3-4 m. trum­pes­nis nei Lie­tu­vo­je. Jau apie 1946 m. par­ti­za­ni­nis ju­dė­ji­mas kai­my­ni­nė­je vals­ty­bė­je, anot is­to­ri­kų, ėmė slop­ti ir maž­daug 1949 m. ten te­li­ko pa­vie­niai par­ti­za­nai.

Dau­gu­ma Lat­vi­jos miš­kuo­se iš­li­ku­sių bun­ke­rių yra 1944-1946 m. Anot V. Kaz­laus­ko, tuo­me­ti­niam lie­tu­vių ir lat­vių par­ti­za­ni­niam ju­dė­ji­mui bū­din­gas ma­siš­ku­mas, di­de­lių ka­ri­nių ope­ra­ci­jų pla­na­vi­mas. Ir lie­tu­vių, ir lat­vių bū­riai tuo me­tu bu­vo itin di­de­li: par­ti­za­nų skai­čius sto­vyk­lo­se svy­ra­vo nuo ke­lių de­šim­čių iki maž­daug 120-ies.

To­kie di­de­li bū­riai Lat­vi­jo­je ir Lie­tu­vo­je ren­gė įtvir­tin­tas sto­vyk­las su ap­ka­sais, ug­nies ruo­žais ir tran­šė­jo­mis. To­kios sto­vyk­los mū­sų miš­kuo­se pa­vyz­dys yra at­kur­ta­sis Obe­lių ši­lo bun­ke­ris. Ja­me įreng­ti sep­ty­ni ug­nies taš­kai šau­liams ir kul­kos­vai­di­nin­kams. Kaip ir lie­tu­viai, lat­viai sto­vyk­loms rin­ko­si pel­kė­tus miš­kus ir jas reng­da­vo ant kal­ve­lių, kad be­si­gi­nan­tie­ji tu­rė­tų šau­dy­mo po­zi­ci­jų pra­na­šu­mą prieš puo­lan­čiuo­sius. Ap­ka­sus, slap­ta­vie­tes, jų vi­daus in­ter­je­rą abie­jų tau­tų ko­vo­to­jai ren­gė pa­nau­do­da­mi pa­ran­ki­nes me­džia­gas – me­dį. Iš ne­ta­šy­tų rąs­tų bu­vo su­ręs­ti ir ap­ka­sų su­tvir­ti­ni­mai, ir bun­ke­rio sie­nos bei lu­bos, na­rai, sta­lai, bal­dai.

Ta­čiau lat­viš­ko­sios sto­vyk­los bu­vo kur kas ge­riau su­pla­nuo­tos ir įreng­tos. Anot G. Laz­dov­skio, dau­gu­ma par­ti­za­nų va­dų bu­vo Lat­vi­jos ka­riuo­me­nės ar lat­vių SS da­li­nių na­riai. Jie tu­rė­jo pa­kan­ka­mai tak­ti­nių ir te­ori­nių ži­nių, kaip iš­pla­nuo­ti sto­vyk­las, įreng­ti ap­sau­go­tas ug­nies li­ni­jas, iš­nau­do­ti kraš­to­vaiz­džio pri­va­lu­mus.

 

Dau­giau įtvir­ti­ni­mų

Sto­vyk­la­vie­tės įė­ji­mas vi­suo­met nu­kreip­tas į pel­kės pu­sę. Lat­viai prieš įė­ji­mą į sto­vyk­lą nu­ties­da­vo siau­rą tu­ne­lį, kad puo­lan­tie­ji ja­me iš­si­ri­kiuo­tų vo­ra ir juos bū­tų leng­viau iš­gul­dy­ti kul­kos­vai­džio ug­ni­mi. Pra­si­ver­žę pro gy­ny­bą, už­puo­li­kai at­si­dur­tų tie­siai prieš že­mės py­li­mais įtvir­tin­tus ug­nies ruo­žus: me­die­nos rąs­tais su­tvir­tin­tas duo­bes. To­kių ap­link sto­vyk­la­vie­tę bū­da­vo bent 10. Jų gy­lis – maž­daug pus­an­tro met­ro, kas šau­liui ga­ran­tuo­da­vo ne­men­ką ap­sau­gą nuo prie­šo kul­kų. Kul­kos­vai­di­nin­ko po­zi­ci­jai ap­ka­suo­se bu­vo ski­ria­mas maž­daug 3-4 kv. m plo­tas, šau­lio – apie 2 kv. m. Kad šau­liai ga­lė­tų per­si­gru­puo­ti, vi­sas ug­nies po­zi­ci­jas jun­gė tu­ne­lis, ja­me bu­vo įė­ji­mas į bun­ke­rį. Di­džių­jų gy­ve­na­mų­jų bun­ke­rių plo­tas – 16-30 kv. m, pri­klau­so­mai nuo par­ti­za­nų skai­čiaus. Net ma­žiau­siuo­se lat­vių bū­riuo­se bu­vo be­ne du­kart dau­giau par­ti­za­nų nei lie­tu­viš­kuo­siuo­se. Bun­ke­rių gy­lis – maž­daug 2 m. Duo­bės jiems bu­vo ka­sa­mos itin kruopš­čiai – net po pu­sės am­žiaus ma­ty­ti tai­syk­lin­ga ke­tur­kam­pė jų for­ma, kruopš­čiai iš­kas­ti sta­tūs kam­pai.

Ki­tas lat­vių slap­ta­vie­čių ypa­tu­mas, anot G. Laz­dov­skio, yra tas, kad ne vi­sur bu­vo įė­ji­mo tu­ne­lis. Mat kai kur į slėp­tu­ves bu­vo ga­li­ma pa­tek­ti tik per ge­rai už­mas­kuo­tą an­gą kal­ve­lės vir­šū­nė­je. Mū­sų kraš­to įtvir­tin­toms sto­vyk­la­vie­tėms to­kios an­gos ne­bū­din­gos. Bun­ke­riai su jo­mis bu­vo ka­sa­mi tik gy­ve­na­mų­jų na­mų rū­siuo­se, tvar­tuo­se, dar­ži­nė­se. Ki­tas įdo­mus bruo­žas – tu­a­le­tus lat­viai ka­sė ne bun­ke­rių vi­du­je, bet ap­ka­sų ruo­že.

Lie­tu­vių par­ti­za­nų ry­ši­nin­kai ga­lė­jo pa­tek­ti į įtvir­tin­tas slap­ta­vie­tes, o štai lat­viai juo­se sve­čių ne­pri­im­da­vo. Su­si­ti­ki­mams su ry­ši­nin­kais, ki­tų da­li­nių par­ti­za­nais bei no­rin­čiai­siais jais tap­ti va­das reng­da­vo at­ski­rą ma­žą bun­ke­rį, maž­daug 4 kv. m, nuo pa­grin­di­nės sto­vyk­los nu­to­lu­sį 1-1,5 km.

Lat­viai ge­riau nei lie­tu­viai mo­kė­jo iš­nau­do­ti ir gam­tos pri­va­lu­mus. Štai G. Laz­dov­skis ap­ti­ko bun­ke­rio, ku­ria­me slė­pė­si jo dė­dė, lie­ka­nų. Ta ne­di­de­lė, maž­daug trims žmo­nėms skir­ta slap­ta­vie­tė bu­vo iš­kas­ta upe­lio šlai­te. Upe­lis ne­di­de­lis – maž­daug 2 m plo­čio ir pus­met­rio gy­lio. Juo iki slap­ta­vie­tės par­ti­za­nai bris­da­vo po­ra šim­tų met­rų. Su­šlap­da­vo au­li­niai, ta­čiau so­vie­ti­nės ar­mi­jos pėd­se­kiai šu­nys prie upe­lio kran­to pa­mes­da­vo be­si­slaps­tan­čių­jų pė­das.

Ma­žes­nių, žie­mo­ti skir­tų bun­ke­rių Lat­vi­jo­je ma­žiau nei mū­sų kraš­tuo­se. Mat jau apie 1946 m. pa­si­prie­ši­ni­mo ju­dė­ji­mas kai­my­ni­nė­je vals­ty­bė­je ėmė slop­ti. „Mū­sų par­ti­za­nai ti­kė­jo­si, kad so­vie­ti­nė ar­mi­ja Lat­vi­jo­je ne­už­si­bus ir trauks į Va­ka­rus, pas mus pa­lik­da­ma tik ne­di­de­lius už­nu­ga­rio gar­ni­zo­nus. Taip ne­at­si­ti­ko. Jau apie 1946 m. lat­viai su­vo­kė, kad gau­sios so­vie­tų pa­jė­gos pa­čios iš Lat­vi­jos nepa­si­trauks, jas iš­vy­ti – ne par­ti­za­nų jė­goms, o Va­ka­rų pa­gal­bos jie ne­su­lauks“, – sa­kė G. Laz­dov­skis.

 

Rei­kia ap­sau­go­ti

Lat­viš­kie­ji bun­ke­riai nu­ken­tė­jo la­biau nei Lie­tu­vos. Jei so­vie­tai mū­siš­kių slap­ta­vie­tės ne­ap­tik­da­vo, ją nai­ki­no tik lai­kas. O štai lat­vių ei­gu­liams bu­vo duo­tas griež­tas nu­ro­dy­mas – kiek­vie­ną jų miš­ke ap­tik­tą sto­vyk­la­vie­tę su­de­gin­ti. Ir šie tą įsa­ky­mą vyk­dė. To­dėl iš­li­ku­sio­se bun­ke­rių duo­bė­se bal­dų, apy­vo­kos daik­tų, do­ku­men­tų lie­ka­nų fak­tiš­kai ne­be­įma­no­ma ap­tik­ti.

Bai­siau nei ug­nis ir lai­kas lais­vės ko­vų pa­vel­dą Lat­vi­jos miš­kuo­se nio­ko­ja miš­ka­so­džio tech­ni­ka. Bun­ke­rių lie­ka­nos at­lai­ko miš­kų kir­ti­mus, ta­čiau sun­kias­vo­rė šve­diš­ka so­di­ni­mo įran­ga slap­ta­vie­čių duo­bes su­ly­gi­na su že­me.

 

Bus dau­giau

 

 

 

Li­na DŪDAITĖ

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie