Tęsinys. Pradžia 2013 06 29
Tęsiame pasakojimą apie Rokiškio krašto laisvės kovotojų bunkerius. Klaidūs Notigalės pelkės takai slepia paslaptį – pačioje telmologinio draustinio širdyje yra atstatyta laisvės kovotojų stovyklavietė. Joje 1946 m. gruodžio 12 d. žuvo Jono Šiupinio-Bermonto vadovaujamas dvylikos Panemunio ir Pandėlio partizanų būrys. Ši stovyklavietė – kitokia nei kiti mūsų krašto partizanų bunkeriai: ji antžeminė, nes pelkėje iškasti požeminius bunkerius neįmanoma.
Puiki apsauga
Pandėlio kraštas garsėjo aktyvia laisvės kovotojų veikla. Garsiausias jų žygis – 1944 m. gruodžio 12 d. Panemunio (Pandėlio sen.) puolimas. Maždaug 300 Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų iš Biržų, Rokiškio ir Panevėžio apskričių, vadovaujami Kazimiero Kalpoko, šturmavo ir užėmė miestelį. Puolimo metu buvo nukauta 13 sovietinės valdžios rėmėjų – stribų. Ši operacija sukėlė NKVD įsiūtį ir saugumiečiai ėmė siautėti Pandėlio bei Panemunio apylinkėse. Dėl NKVD aktyvios veiklos partizanai skirstėsi mažais būreliais.
Keturiolika Pandėlio–Panemunėlio apylinkių partizanų, vadovaujamų Jono Šiupinio-Bermonto, 1946 m. Notigalės pelkėse įsirengė vasaros ir žiemos stovyklas. Pasak Rokiškio krašto muziejaus istoriko Valiaus Kazlausko, būryje buvo nemažai karininkų, kurie suvokė pelkės privalumus. Vėlų rudenį, dar nepašalus, netgi pelkės takuose vanduo siekia kulkšnis. Todėl partizanai manė, kad klaidi, net vasarą sunkiai pereinama vietovė bus puiki apsauga nuo sovietinės kariuomenės. Tą patį liudijo ir šio būrio partizanų ryšininkas Antanas Matijosas-Ereliukas. Anot jo, stribai ir sovietų šnipai vengė šmirinėti po pelkynus. Vieta bunkeriui buvo parinkta idealiai – jį pamatyti galima tik priėjus labai arti.
Pasak muziejininko, stovykla buvusi didelė, puikiai pritaikyta nemažam kovotojų būriui. Joje galėjo stovyklauti ar lankytis kur kas didesni partizanų būriai. „Tiesiog puolimo dieną jų stovyklavo keturiolika“, – svarstė specialistas.
J. Šiupinio vadovaujami vyrai žiemavietėje įsigudrino net arklį laikyti. Stovykla buvo puikiai išplanuota: atskiros gyvenamosios patalpos, atsargų sandėlis, tualetas. Prie beržo prikaltas kryželis liudija ten buvus ir maldų bei apmąstymų vietą. 1996 m. buvo atstatytas pagrindinis stovyklavietės bunkeris, tačiau pelkėje dar matomos ir kitų statinių liekanos. „Kadangi stovykla yra antžeminė, matyti, kad partizanai joje ir apylinkėse jautėsi ganėtinai saugūs“, – sakė V. Kazlauskas. Kita vertus, požeminių bunkerių pelkėje iškasti neįmanoma: į juos bemat imtų sunktis vanduo.
Austrų lakūnas
Šis būrys buvo ypatingas ir tuo, kad jame už Lietuvos laisvę kovojo austrų lakūnas Štefanas Hofmanas-Jumbo. Jis pabėgo iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) karo belaisvių stovyklos ir ketino nusigauti į gimtąją Austriją, kur jo laukė žmona. Deja, nusigavusiam iki Lietuvos kariui kelias į gimtinę buvo užkirstas: praūžė frontas, ir sovietinė valdžia aklinai uždarė sienas. Knygoje „Laisvės kovotojų prisiminimai“ rašoma, kad austras bandė per partizanų ryšininkus perduoti žinutę savo šeimai. Deja, ji pateko į NKVD rankas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, lakūno šeimos ieškojo ir Rokiškio muziejininkai, bendradarbiaudami su Austrijos ambasada. Deja, jo giminaičių rasti nepavyko.
Pelkės specifika
1946 m. vasarą partizanų būrys pelkėje įsirengė bunkerį, pasiruošė maisto atsargų. Tačiau saugiai peržiemoti nepavyko: 1946 m. gruodžio 12-osios rytą juos klastingai išdavė. Kas buvo išdavikas, neaišku iki šiol. Tačiau spėjama, kad tai buvęs vietinis mokytojas. Beje, tuo metu, kai stovyklą užpuolė, sargybinio pareigas ėjo būtent Š. Hofmanas-Jumbo.
Partizanų ryšininko atsiminimuose aiškiai išlikęs tos dienos vaizdas: jau keletą dienų kaime nerimo šunys, o žmonės spėjo, kad po pelkes kažkas vaikštinėja. Ankstų gruodžio 12-osios rytą į Salagalio ir kitus aplinkinius kaimus sunkvežimiais suvažiavo sovietinė kariuomenė. Tų įvykių liudininko A. Matijoso-Ereliuko teigimu, stovyklai susekti sovietai pasitelkė specialiai apmokytus pėdsekius šunis. „Dar norėjau bėgti perspėti partizanų, tačiau tėvas uždraudė. Jiems jau nepadėsi…“ – prisiminė tų dienų liudininkas. Laisvės kovotojai iki paskutinio priešinosi gausioms sovietinės armijos ir stribų pajėgoms, tačiau visi žuvo.
Laisvės kovotojų spąstais tapo juos gynusi pelkė. Ne veltui sovietinė kariuomenė ją puolė viduržiemį: akivarai užšalo ir partizanų stovyklavietė tapo lengvai pasiekiama ir pėsčiomis, ir sunkvežimiais.
Žuvo dvylika laisvės kovotojų. Juos NKVD nuvežė į Panemunėlio geležinkelio stotį, iš ten – į Pandėlį, kur išniekintus kūnus suguldė šventoriuje. Kūčių rytą kūnus NKVD bei stribai sukapojo ir sumetė į tris šulinius prie Pandėlio malūno. Ten jie išgulėjo iki pat Atgimimo, 1989 m. liepos. Palaikai buvo iškilmingai perkelti į Pandėlio kapines.
Žeminėje šildė tik draugo petys
Liudininkų prisiminimais, ankštoje žeminėje glaudėsi gausus būrys vyrų. Žiemos vėjai košė plonytes jos sienas ir dažnai vienintelis šilumos šaltinis buvo tik žmonių kūnai. Purvini, seniai nesiprausę vyrai grūdosi ant ankštų narų. Nors žeminėje trūko erdvės, didesnės statyti partizanai negalėjo: kuo ankštesnė patalpa, tuo joje šilčiau.
Pastatyta iš nutašytų rąstų žeminė buvusi neaukšta, kad nepatrauktų dėmesio. Joje buvo ankšta ir vieninteliai baldai buvę partizanų gultai. Tokie pat buvo ir kiti stovyklavietės statiniai.
Atstatė stovyklą
Kaip ir daugelis kitų laisvės kovotojų bunkerių, autentiška Notigalės stovyklavietė neišliko. Teliko jos pėdsakai. Saugant istorinę atmintį, 1996 m. buvo atstatytas pagrindinis jos bunkeris. Jis, kaip ir tikroji žeminė, nužievintų rąstų. Stogas dengtas ruberoidu. Tai neautentiška detalė – 1946 m. namams statyti ir stogams dengti ši medžiaga nebuvo naudojama. Žeminės vidus iškaltas neobliuotomis lentomis, vieninteliai baldai – suoliukai. Žeminės asla – sutrypta žemė.
Bunkerį atstatė ir juo rūpinasi VĮ Kupiškio miškų urėdija. Jos urėdas Dainius Stonkus pasakojo, kad mintis atkurti stovyklavietę miškininkams kilo vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę. „Apžiūrėjome jos liekanas. Pagalvojome, kad atstatyti bunkerį daug darbo ir jėgų nekainuos. Skyrėme jam miško medžiagos ir, remdamiesi amžininkų pasakojimais, ėmėmės statybų“, – pasakojo urėdas.
Miškininkas teigė, kad stovyklavietės priežiūra daug laiko ir lėšų nekainuoja. „Kad ir kaip būtų keista, pelkė puikiai konservuoja statinius“, – aiškino jis.
Į slaptavietes – edukaciniu taku
Kupiškio urėdas D. Stonkus teigė, kad partizanų atminimą klaidžioje Notigalės pelkėje miškininkai įamžino tikėdamiesi, jog atkurtoji stovyklavietė bus įdomi aplinkinių rajonų žmonėms. Planavo į ją per pelkę nutiesti taką, pastatyti nuorodas, sužymėti maršrutą. „Buvome surengę edukacinę iškylą moksleiviams. Matytumėte, kaip žibėjo jų akys, kai pasiekėme žeminę. Supratome, kad šis maršrutas bus patrauklus lankytojams: juk turime tiek daug įdomaus papasakoti ir parodyti“, – sakė urėdas.
Viltis surengti edukacinį maršrutą puoselėja ir Rokiškio krašto muziejus. Išvyka partizanų takais po pelkynus, anot V. Kazlausko, būtų ne tik istorinio akiračio plėtimas, bet ir žygeivių ištvermės, gebėjimo orientuotis miškuose bei pelkynuose išbandymas.
Deja, miškininkų ir muziejininkų viltys turėti patrauklų edukacinį maršrutą yra neįgyvendinamos. Mat Notigalės pelkė – telmologinis draustinis. „Dėl gaisro pavojaus vasarą joje ribojamas lankytojų srautas. Stovyklavietę pasiekti gali tik iš anksto susitarusios nedidelės lankytojų grupės. O masinio žmonių srauto šiltuoju metų laiku Notigalėje negali būti“, – sakė D. Stonkus.
Pagyrė rokiškėnus
Šią savaitę Rokiškio krašto muziejuje viešėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro specialistai, besidomintys laisvės kovotojų bunkeriais. „Paklausėme jų nuomonės apie Rokiškio rajone atstatytus bunkerius. Sulaukėme pagyrų už puoselėjamą istorinę atmintį. Mat keliuose rajonuose apskritai nėra atstatytų bunkerių, daugelyje – vos po vieną, o pas mus atkurtos net trys partizanų stovyklavietės“, – pasakojo V. Kazlauskas.
Notigalės bunkeris, jame gyvenusių partizanų istorija pasakojama ir režisieriaus Vytauto Paliulio bei studijos „Pro patria“ sukurtame filme „De profundis“.
Lina DŪDAITĖ
