Laisvę piešia jaunieji rokiškėnai. A.Minkevičienės nuotr.
Laisvę piešia jaunieji rokiškėnai. A.Minkevičienės nuotr.
bangenis

 

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Lietuva 19-ąjį kartą pagerbs už šalies laisvę 1991-ųjų sausį  kovojusius ir ant Tėvynės aukuro gyvybę paaukojusius tautiečius. Išvakarėse istorinėje Kovo 11-osios salėje Seime rengiama Parlamento gynėjų konferencija, vyks koncertai, iškilminga Parlamento gynėjų-savanorių rikiuotė. Taip pat čia rengiamos atvirų durų valandos, veiks  paroda „Parlamento gynyba 1991-ųjų sausį“. Šiandien pavakare sausio 13-osios įvykius menančiose vietose bus uždegti Atminimo laužai.

Rytoj ryte Prezidentūroje bus teikiami Sausio 13-osios atminimo medaliai.

Šią mūsų tautai svarbią datą minės šalies miestai ir miesteliai.

  

Istorija atgyja kasmet

 

Prieš 19 metų, kaip ir visos Lietuvos, taip ir šimtai mūsų rajono gyventojų nuo sovietų agresijos pakilo ginti savo valstybės, paskelbusios nepriklausomybę.

1991 metų sausio 13 d. sovietų kareiviai jėga užėmė Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą. Tuokart neišdrįsta pulti Aukščiausiosios Tarybos (AT) – Atkuriamojo Seimo rūmų, kuriuos saugojo dešimtys tūkstančių taikių žmonių. Tačiau prie Televizijos bokšto, kur susirinko minios, aukų neišvengta: žuvo 14 ir buvo sužeisti daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų. Agresijos auka tapo ir rokiškėnas Alvydas Matulka, palaidotas Kalneliškių kapinėse.

 

Netapo sentimentais„Buvau Lietuvos policijos akademijos pirmo kurso studentas. Aš ir dar keturi bendramoksliai iš mūsų rajono buvome priskirti Vidaus reikalų ministerijos rezervo pulkui. Dalyvaudavome specialiuose mokymuose. 1991-ųjų sausio 12-ąją dalyvavome pratybose. Apie 4 val. nakties iš lovų mus prikėlė vadas ir paragino rengtis“, – 19 metų įvykius mena buvęs Policijos akademijos studentas, dabar rajono Policijos komisariato pareigūnas Romualdas Makšimas. Iš miego pažadinti studentai  pagalvojo, kad vadas tik bando jų budrumą. „Kai kas niurnėjo: „Mes ką tik po pratybų.“ Bet vadas tarstelėjo: „Tai labai rimta.“ Per trumpą laiką pasirengėme išvykti prie Aukščiausiosios Tarybos  rūmų, kuriuos, netrukus sužinojome, turėsime ginti. Šiek tiek erzino sumaištis: nesupratome, ar rengtis uniformomis, ar mums duos ginklus. Leidimo laikyti ginklą ir juo naudotis dar nebuvome gavę, nors jam gauti kursus buvome išklausę“, – pasakojo R.Makšimas. Policijos studentai buvo nugabenti į jiems paskirtą vietą.  Prie AT rūmų –  didžiulė minia civilių žmonių, pareigūnų. Minia plojo mums, po du surikiuotiems policijos studentams,  žygiuojantiems pro šalį. Tąkart apėmė nenupasakojamas jausmas, sumišęs su ryžtu aukotis, nežinia ir baime. Mes, išrikiuoti netoli ginkluotų „jedinstvininkų“ ir sovietų kareivių, tebuvome beginklė uniformuota mėsa. Tarybos rūmuose matėme ištampytas priešgaisrines žarnas, koridoriuose stovėjo benzino talpos. Nuolat gaudavome žinių, kad į Vilnių važiuoja sovietų tankai, kad rengiamasi pulti svarbius sostinės objektus. Tai kėlė nerimą“, – pirmą profesinį krikštą prisiminė  buvęs studentas R.Makšimas. Su artimaisiais jam buvo leista susisiekti tik sausio 12-osios popietę. Vadovaujantys AT apsaugai sprendė, ką daryti su beginkliais kursantais. Nutarta išleisti juos namo. „Tėvas, važiavęs į Vilnių mūsų, rokiškėnų, parsivežti, visą kelią girdėjo baugius pranešimus apie užblokuotus kelius, apie sovietų agresiją. Kai grįžome namo, jis liepė mums eiti miegoti pas kaimynus, kad būtų saugiau. Ryte per televiziją išvydęs, kas darosi Vilniuje, protu negalėjau suvokti, kad taip gali būti…“ – tik vėliau tėvo atsargumą dėl jo ir bendramokslių gyvybės suprato R.Makšimas. Pernai sausio 13-ąją R.Makšimas  už drąsą ir pasiaukojimą buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. „Man tai labai svarbus ir brangus apdovanojimas. Jeigu ateityje vyktų kažkas panašus, neabejoju, jog taip pat vieningai stotume ginti laisvės. Gal kam nors tai pasirodys tik skambūs žodžiai? Kam nors, bet ne tiems, kurie dalyvavo  tragiškuose sausio įvykiuose“, – patriotizmo neslėpė R.Makšimas,  policijoje tarnaujantis jau pora dešimtmečių. 

 

Nurodymu ir savo noru

Sausio įvykiuose dalyvavo dešimtys mūsų rajono policijos pareigūnų. Iš aukščiausiosios vadovybės buvo gauti nurodymai, kurią dieną, kiek pareigūnų ir į kurią vietą turi vykti. „Tai buvo ypatingas metas: vieniems reikėjo vykti į Vilnių, kitiems stiprinti budėjimus mieste, vengti provokacijų. Dalis pareigūnų į Vilnių važiavo savanoriškai. Jiems, beginkliams,  patikėta misija saugoti minią nuo provokatorių. Dalis pareigūnų budėjo prie televizijos bokšto, dalis – prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. „Man teko saugoti Aukščiausiąją Tarybą. Žinojome, jog pasirodžius tankams, mums gali būti išduoti ginklai. To neprireikė“,  – sausio įvykius prisiminė rajono Policijos komisariato viršininkas Stasys Meliūnas. Abu kartus į Vilnių jis vyko savanoriškai.  Tarp laisvės gynėjų prie televizijos bokšto, pačiame pavojingiausiame žiede,  savanoriškai dalyvavo dabar jau į pensiją išėjęs  Vladas Melnikovas. Buože per galvą jį sužalojo  omonininkai. V.Melnikovas prieš keletą metų apdovanotas Sausio 13-osios medaliu už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę. Pasak S.Meliūno,  tragiški sausio įvykiai ir dalyvavimas juose davė neįkainojamą  patriotizmo pamoką, kurios iš vadovėlių neišmoksi. Ginti valstybės važiavo beginkliai pareigūnai, vilkintys dar sovietinėmis milicininkų milinėmis… Pakeliui į Vilnių vietoj penkiakampių žvaigždučių jie paskubomis segė išdalintus Vyčius. Prie Aukščiausiosios Tarybos minia pareigūnus sutiko pagarbos šūkiais ir plojimais, tiesė arbatą, iš namų atneštus sumuštinius. „Buvo tokia didžiulė tautos vienybė, kokios bet kuri kita valstybė gali pavydėti. Nors dabar daug žmonių nusivylę politika, tačiau neabejoju: jei Lietuvą tektų ginti nuo svetimos agresijos, gynėjų būtų dar daugiau“, – įsitikinęs S.Meliūnas. Anot jo, prieš 19 metų būta įvairių nuomonių:  ne tik kolegos, bet ir aukšti pareigūnai pašnibždomis siūlė nevažiuoti Vilniun, „nekišti galvos, kur nereikia“… 

 

 

Aldona Minkevičienė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie