Rokiškio krašto muziejuje veikia rajone žinomo medžio drožėjo personalinė darbų paroda. Jos atidarymas – tarsi žingsnis į kitą, menininko kūrybinėje veikloje kupiną pokyčių laiką: netekęs dirbtuvių, gydęs sielos žaizdas, menininkas viliasi sulaukti tokių dienų, kai nereikės galvoti apie buitį ir galės atsiduoti kūrybos polėkiams.
Penkiasdešimtojo jubiliejaus proga surengti pirmąją personalinę parodą drožėją paskatino Panevėžio tautodailininkų sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkė Jolanta Kareniauskienė. Joje eksponuojamas ir pirmasis medžio drožėjo kūrinys – burlaivis. Laisvalaikiu iš medžio konstravęs burlaivį, V.Zakarka sumanė laivo priekį papuošti moters figūrėle. Išdrožė ją vos kelių centimetrų dydžio. „Įrankių neturėjau, o drožti stalo peiliu tokį menkutį daiktą – neįmanoma. Tačiau buvo užvaldęs toks stiprus noras save išbandyti visai nežinomoje srityje, jog įsigijau įrankių, dirbtuves, sulaukiau užsakymų“, – keliais štrichais staigų savo gyvenimo posūkį nupiešė V.Zakarka. Jis juokėsi: „Mokslininkų patarimu, aš neužsibūnu vienoje vietoje: stengiuosi keistis, ieškau naujų veiklos sričių“.
Apžvelgdama dailininko darbus muziejininkė Dalia Kiukienė sakė, jog miniatiūrinė moteris paskatino drožėją kurti. Pirmasis kūrybinis periodas ir buvo skirtas pačiai gražiausiai žemėje būtybei – moteriai. Šį kūrybinį laikotarpį keitė drožiniai mitologinėmis, religinėmis temomis. Jo koplytstulpiai, stogastulpiai, kryžiai puošia parkus, skverus. Drožėjas atidavė duoklę ir savo miestui, kuriame gyvena, išdrožęs ne vieną medžiotoją Roką. Menininkui, sulaukusiam penkiasdešimtmečio, vis artimesnės tampa filosofinės temos, žmogaus būties prasmės paieškos. Po Žuvies ženklu gimęs kūrėjas savo darbuose labai dažnai vaizduoja žuvis.
Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė prasitarė, jog prieš penkerius-šešerius metus buvo ruošiamasi skambinti pavojaus varpais, skelbti medžio drožėjų paiešką mūsų rajone. Mat visoje Lietuvoje žinomo dievdirbio Liongino Šepkos krašte niekas nesidomėjo medžio drožyba. Anot N.Šniokienės, V.Zakarkai, kitiems menininkams papildžius nykstančią drožėjų gildiją, ši liaudies amatų šaka rajone atgijo. Kasmet organizuojami medžio drožėjų plenerai, įkurtas L.Šepkos medžio skulptūrų parkas.
„Mano personalinė paroda – kūrybos ataskaita ir naujojo laikotarpio pradžia“, – sakė V.Zakarka. Paroda sutapo su pokyčiais jo kūrybinėje veikloje. Du paskutiniuosius metus labai intensyviai kūręs Duokiškyje (Kamajų sen.), V.Zakarka šiomis dienomis persikėlė gyventi ir kurti į Rokiškį. Kol kas jis neturi dirbtuvių. Miglota ateitis paveikė neigiamai – prieš parodos atidarymą menininkas gydėsi ligoninėje. Pokyčio detales vengiantis viešinti medžio drožėjas sakė, jog per parodos atidarymą iš giedro dangaus netikėtai pliūptelėjo smarkus lietus. „Vis galvojau, ką staigūs pokyčiai gamtoje galėtų reikšti, ko laukti – blogo ar gero? Gal lašai nuplaus susikaupusias dulkes, o su jomis – netektis ir skriaudas?“ – viltingai kalbėjo menininkas, svajojantis apie kūrybinį laikotarpį, kai nereikės galvoti apie buitį, pinigus, kai galės atitrūkti nuo realybės ir atsiduoti kūrybai. Po parodos atidarymo menininkas su dar trim Lietuvoje žinomais medžio drožėjais išvyko į plenerą: jis nori aštuonių metrų ilgio kryžiuje simboliais perteikti pagonybės virsmą į krikščionybę.
Dalia Zibolienė
