Projekto rėmėjo logotipas
Projekto rėmėjo logotipas

Du šimtmečius Rokiškio dvarą valdė Krošinskių dinastija. Šios garsios giminės nuopelnai Lietuvos valstybei liko kaip balta dėmė istorijoje, o jų veikla Rokiškyje vertinama prieštaringai. Lietuvos didieji kunigaikščiai simpatizavo iš Gediminaičių kilusiems didikams, šios giminės atstovuose įžvelgė patriotus, nepanorusius tarnauti maskvėnams. Tačiau šie didikai dažnai Rokiškio dvarą užstatydavo už paskolintus pinigus, mėgo įsivelti į konfliktus, peštynes.

Kunigaikščiai Krošinskiai – Gediminaičių palikuonys

Pirmieji garsiosios Krošinskių giminės atstovai mūsų rajone apsigyveno apie 1515-uosius. Tais metais datuojamas žemės maršalo Jono Mykolaičio nurodymas Timofejui Krošinskiui pristatyti į teismą rokiškėnus, nusiaubusius giedraitiškio bajoro Adomo Volodkovičiaus Vyžūnų dvarą. Paskutinysis giminės atstovas Juzefas Krošinskis 1715 m. visus tėvo ir motinos valdytus dvarus užrašė grafams Tyzenhauzams. J. Krošinskis buvo užmuštas per konfederaciją, o dvarai – Rokiškio, Naujadvario, Aukštadvario, Kamajų, Vederiškės, taip pat valdos Vilniaus apylinkėse – liko Jonui Tyzenhauzui. Nuo tada Rokiškyje prasidėjo beveik du šimtmečius trukęs Tyzenhauzų giminės valdymas.
Krošinskių genealogiją nagrinėjęs rokiškėnas Viktoras Jencius-Butautas mano, jog šios garbingos giminės šaknys sovietiniais metais nieko nedomino, o paskelbus nepriklausomybę, jie vėlgi liko užmiršti, todėl Krošinskių kilmė ir nuopelnai Lietuvos valstybei liko kaip balta dėmė istorijoje. Pastaraisiais dešimtmečiais kunigaikščiais Krošinskiais susidomėjo rusų, ukrainiečių ir lenkų istorikai.
Jau nebesiginčijama, jog kunigaikščiai Krošinskiai buvo Gedimino palikuonys, tačiau iki šiol neaišku, kurio Gedimino sūnaus ar anūko giminės šakai jie priklausė. Skirtingų šalių istorikai turi skirtingas nuomones, o Lietuvos tyrinėtojai šiuo klausimu, deja, dar nepasisakė.

Giminės pavardė – nuo Krošino pilies pavadinimo

Krošinskių giminės tyrinėtojas, mūsų kraštietis filosofas Bronius Deksnys remiasi XIX – XX a. sandūroje išleista lenkiška enciklopedija, istoriko Alberto Kojelavičiaus teiginiais ir mano, jog Krošinskiai gali būti Kęstučio tariamo sūnaus Vygunto palikuonys. Tačiau kiti istorikai tokio Kęstučio sūnaus nemini. Vygunto sūnus Grigalius prie Nemuno kairiojo intako Servečės pastatęs Krošino pilį ir įkūręs miestą, nuo kurio jo palikuonys įgiję Krošinskių pavardę.
XVI a. Krošinskių giminė pasidalijo į dvi šakas: viena minėto amžiaus viduryje užgeso Smolenske, kita savo ateitį kūrė etninėje Lietuvoje. XV – XVI a. sandūroje paaštrėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) santykiai su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste (MDK). Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, siekdamas pagerinti santykius su Maskva, pasipiršo didžiojo kunigaikščio Ivano III dukrai Elenai ir 1495 m. ją vedė. Savo žmonai ir jos palydai išlaikyti jis paskyrė daug dvarų etninėje Lietuvoje, taip pat ir Rokiškį.

Nepanoro tapti Maskvos pavaldiniais

Dar XV a. pabaigoje maskvėnai užėmė dalį Smolensko vaivadijos žemių, o 1514 m. – Smolenską. Čia neteko valdų ir kunigaikščiai Krošinskiai: nepanorę tapti Maskvos pavaldiniais, jie persikėlė į etninę Lietuvą ir prašė LDK valdovų skirti jiems valdų vietoje prarastųjų prie Smolensko. 1506 m. Aleksandras mirė, jo našlė Elena – septyneriais metais vėliau. Rokiškio dvaras vėl grįžo didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam. Dvare jis priglaudė pabėgėlį iš Smolensko kunigaikštį Timofejų Krošinskį.
Tyrinėtojas B. Deksnys archyvuose rado žinių, jog kunigaikštis T. Krošinskis Rokiškio dvare ne skurdo, o sparčiai turtėjo: 1519 m. valstybės reikalams jis paskolino 460 tūkst. grašių, o Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis jam užstatė Rokiškio dvarą su miesteliu, visomis karčiamomis ir pajamomis. Valstybei skolų negrąžinus, 1547 m. lapkričio 9 d. privilegija Rokiškio dvaras visiems laikams atiduotas Ivanui Timofejevičiui Krošinskiui ir jo palikuonims.
1588 m. Ivanas Krošinskis veikiausiai jau buvo miręs, nes jo palikuonys pasidalijo dvarus: sūnui  Petrui atiteko Rokiškis, Vederynė, Aknysta ir Onuškis. Tik gavęs tėvo palikimą, P. Krošinskis leido savo žmonai Rainai Rapalovskai užstatyti dvi dalis Rokiškio, Onuškio, Vederynės, Kamajų ir Aknystos dvarų už 10 tūkst. grašių.

Vertingas žinių šaltinis – Vendragovskio dvaro inventorius
Po P. Krošinskio mirties jo dvarai atiteko Jurgiui Kazimierui Krošinskiui. Istoriniuose šaltiniuose minimas pastarojo sūnus Karolis Jurgis ir dvi dukterys: Elena (vienuolė) ir Hališka (gal būti Elžbieta). J. K. Krošinskis paliko mažamečius vaikus. Jiems, globėjų prižiūrimiems, atiteko Rokiškis, Kamajai, Tarnava, Vederiškė, Onuškis ir Aknysta.
Istoriniuose šaltiniuose nemaža žinių užsiliko apie Karolį Jurgį Krošinskį. Šis Rokiškio dvarininkas suartėjo su Kupiškio seniūnu Vilhelmu Tyzenhauzu, kurio duktė tapo Krošinskio žmona. 1633 ar 1634 m. K. J.  Krošinskis už 12 tūkst. auksinių išnuomojo savo uošviui Rokiškio dvarą. Matyt, ta proga 1634 m. buvo sudarytas dvaro inventorius, jo nuorašuose ir literatūroje apie Rokiškį gavęs Vendragovskio  pavadinimą.

Prašė palaidoti bažnyčios koplyčioje

Iš Rokiškio dokumentų nuorašų žinoma, kad 1632 m. per Jonines J. K. Krošinskio sukurstyti Rokiškio miestiečiai ir artimesnių kaimų valstiečiai užpuolė Kamajų miestiečius.
Po metų K. J. Krošinskis Rokiškyje užpuolė LDK kariuomenės dalinį, atsiųstą atsiimti dvare saugomų kariuomenės grūdų. Kunigaikštis, surinkęs tūkstantį žmonių, įsakė jiems sumušti dragūnus, atimti jų ginklus, amuniciją, apiplėšti ir išvyti iš miesto.
1664 m. K. J. Krošinskis už 90 tūkst. auksinių išnuomojo dešimčiai metų Rokiškio dvarą su Aknystos dykra Kristupui Popui.
1667 m. pavasarį K. J. Krošinskis, jau sirgdamas, parašė testamentą. Jis prašė žmoną jo kūną palaidoti Rokiškio bažnyčios koplyčioje, kuri turi būti įrengta prie bažnyčios durų, kur buvo altorius su krucifiksu. Tam reikalui jis paskyrė 1200 auksinių. Pavedė ten perkelti ir tėvų palaikus. Laidotuvių prašė kuklių, be katafalko, kūną aprengus bernardino abitu. Žmonai užrašė 40 tūkst. auksinių, dukterims Hališkai ir Katerinai „pasogos“ po 20 tūkst. auksinių ir brangenybių.
K. J. Krošinskis, be jau minėtų dukterų, paliko tris sūnus: Petrą, Kazimierą ir Adomą. Pastarasis nuo 1687 m. valdė Rokiškį. Jis už 100 tūkst. auksinių užstatė Rokiškį su Aukštadvariu ir Naujadvario  palivarkais savo žmonai Elenai Vainaitei-Jecinevskai.
Ši po Adomo mirties ištekėjo už Kupiškio seniūno Jono Tyzenhauzo, kuris sugebėjo atgauti užstatytuosius dvarus.
1715 m. Adomo Krošinskio sūnus, o Jono Tyzenhauzo posūnis Juzefas Krošinskis visus tėvo ir motinos valdytus dvarus savo mirties atveju užrašė J. Tyzenhauzui.
Lenkiškoje enciklopedijoje rašoma, kad A. ir K. Krošinskiai 1683 m. buvo pasmerkti tremčiai už pasipriešinimą teisminei valdžiai.  Galimas dalykas, kad ši tremtis buvo susijusi ir su Stepono Tyzenhauzo dvaro užpuolimu. J. Krošinskis buvo užmuštas per konfederaciją. Su jo mirtimi užsibaigė Krošinskių giminė ir jų valdymas Rokiškio krašte.

Didikai su peštukų polinkiais

Filosofas B. Deksnys Krošinskių giminės indėlį į Rokiškio kraštą vertina prieštaringai. Viena vertus, Lietuvos didieji kunigaikščiai Aleksandras, Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas gerai atsiliepė apie šios giminės nuopelnus Lietuvos valdovams. Galbūt jie įžvelgė Timofejaus asmenyje LDK patriotą, kai pastarasis, užėmus jo dvarus maskvėnams, nepanoro būti jų pavaldiniu. Gali būti, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai turėjo simpatijų iš Gediminaičių kilusiems didikams.
Išnagrinėjęs daugybę archyvinių dokumentų filosofas B. Deksnys rašo, jog sunku spręsti, kaip Krošinskiai ūkininkavo savo dvaruose. Ne jų naudai ir tai, kad Rokiškio dvaras dažnai buvo užstatomas už paskolintus pinigus arba išnuomojamas įvairiems dvarininkams.
Nežinia kada Krošinskiai įvykdė Valakų reformą, sukeldami valstiečius iš sodybų į gatvinius kaimus ir tokiu būdu galutinai įtvirtindami baudžiavą.
Dar Krošinskiams valdant Rokiškį, Rygos rinkoje ėmė garsėti šio krašto linai. Tačiau nežinoma,  kas turėjo  įtakos linininkystei suklestėti mūsų krašte: dvarininkų rūpestis ar baudžiauninkų sumanumas, darbštumas, rūpestingumas.
Dvaro dokumentuose esama nemaža bylų apie Krošinskių nesutarimą, konfliktus su kaimynais ar net valdžios pareigūnais. Tik pradėjęs valdyti Rokiškio dvarą T. Krošinskis vaidijosi su Rokiškio parapijos klebonu Jonu. Kunigas skundėsi valdovų teismui, kad dvarininkas neduoda bažnyčiai dešimtinės ir neleidžia klebonui žvejoti dvaro tvenkiniuose.
Įdomu tai, kad Žygimantas Senasis 1522 m. nepalaikė šio klebono pretenzijų: jeigu parapijos fundacijos akte šių prievolių dvarininkui neskirta, tai jų nėra ko ir reikalauti.
Tačiau ir K. J. Krošinskiui teko pajusti skaudžias kitų dvarininkų antpuolio pasekmes. Rokiškio dvaro dokumentų aprašuose nušviestas jo konfliktas su Plateriais, kurie, pasitelkę švedų kariuomenę, 1657 m. nusiaubė ne tik Rokiškį, bet ir Obelius, Užpalius, paėmė į nelaisvę daug žmonių.


Krošinskių dvaras – kryžiaus formos rūmai

1633 m. mirus kunigaikščiui J. K. Krošinskiui, o jo vaikų globėju tapus Vilhelmui Tyzenhauzui, buvo sudarytas Rokiškio dvaro inventorius, atspindėjęs jo turtinę padėtį, naujai nubrėžiantis ar patvirtinantis jau iki tol galiojusius santykių su baudžiauninkais ar dvaro įtakoje buvusiais bajorais taisykles. Šis dokumentas pavadintas Vendragovskio inventoriumi. Kas buvo jo sudarytojas, nežinoma, tačiau iš teksto matyti, kad tai būta galvoto ir sąmojingo žmogaus. Jis kruopščiai aprašė dvaro rūmus ir ūkinius pastatus. Aptardamas dvaro pareigūnų prievoles ir jų santykius su valstiečiais, naudojo šmaikščias patarles ir palyginimus.
Pagal Vendragovskio inventorių susidaro įspūdis, kad Rokiškio dvaro rūmai stovėjo ne toje vietoje, kur jie naujai iškilo XIX a. pradžioje ir stovi dabar. Dvaro būta pietinėje tvenkinio pusėje. Važiuojant iš miestelio į dvarą, tekdavo pravažiuoti dvigubus vartus. Po to reikėjo sukti į dešinę, kur ant kalvos stovėjo kryžiaus formos rūmai.
Krošinskių dvaro piešinių, brėžinių nėra išlikę, tik aprašas Vendragovskio inventoriuje. Stogas iš fasado pusės buvo padengtas ąžuolinėmis čerpėmis, iš kiemo – pušinėmis malksnomis. Virš stogo kyšojo du plytų dūmtraukiai. Atrodo, kad tai buvo viduje ant plytų pamato įrengtų dviejų židinių viršutinė dalis. Tie židiniai galbūt priminė dabartinių dvaro rūmų didžiojoje menėje stovintį židinį. Rūmuose buvo dar neužbaigta įrengti koplyčia su stalių darbo dar nenudažytu altoriumi, o požemyje – du rūsiai.

Šalia pilies – vežiminė, arklidės, moterų pirkia, kluonai…
Prie rūmų stovėjo lobynas iš tašytų medžių. Netoliese – vežiminė, dengta šiaudais prūsišku būdu. Už jos – dvi arklidės po vienu stogu. Už statinių tvoros stovėjo tarnybinis namas su skiedromis dengta virtuve. Už jo – taip pat statiniais aptvertas vyšnių sodas ir daržas. Toliau stovėjo senas tarnautojų namas ir moterų pirkia, pareigūnų troba, senas namas prie pylimo ir  kluonai. Kitoje pusėje buvo šiaudais dengta kepykla ir šunidė. Prie upelio – namas, kurio dešinėje pusėje buvo pirtis su krosnimi ir vonia. Priešais pirtį – švari troba su trimis langais. Už jų – jaučių sukamas malūnas, daržinė ir kluonas su dviem jaujom, o tarp jų – grendimas javams kulti. Klojime buvo jauja, netoliese – javų daržinė ir patalpa atšeriamiems jaučiams.
Prie dvaro buvo trys tvenkiniai, įrengti prie Laukupės. Prie paskutiniojo tvenkinio greta dvaro – vandens malūnas. Buvo trys kūdros. Dvarui priklausė trys upės: Lukšta ir Vyžuona – žuvingos, o Laukupė – tinkama tik tvenkiniams tvenkti. Taip pat priklausė trys ežerai: Šaškinis, Vyžuona ir Varnaitis. Miestelyje buvo trys gatvės: Dvaro ėjo į dešinę nuo dvaro ir į dešinę nuo turgaus. Vidury buvo turgaus aikštė. Vilniaus gatvė ėjo iš turgaus į kairę. Zarasų skersgatvis iš miesto suko į kairę, o kitas skersgatvis – iš miesto į Aukštuolius. Rokiškio miesteliui priklausė keturiasdešimt trys valakai (su žeme ir mišku).
1744 m. dar kartą atlikus inventorizaciją Rokiškio dvaro pastatai buvo aprašyti lyginant su Vendragovskio aprašymu. Didysis rūmas dengtas malksnomis, dūmtraukiai apkalti skarda. Vietoj anksčiau buvusio valgomojo – gyvenamoji patalpa su dviem langais, žalia koklių krosnimi. Prie šios patalpos  kambarys su dviem langais ir baltų koklių krosnimi. Tame kambaryje stovi dvi spintos, stalelis su šešiais stalčiais. Kabojo keturi paveikslai, tarp jų – su Švč. Mergele Marija ir šv. Tadu. Dar vienas kambarys – šoninis, taip pat valgomasis, kuriame buvo stalelis su saldumynais. Virš šių patalpų – keturi kambariai. Vienas jų dengtas malksnomis, kitas – lentomis. Turtą aprašęs asmuo nežino, ar tai naujas pastatas senoje vietoje, ar Vendragovskio aprašytasis, tik smarkiai perstatytas.

Bus daugiau

Rengiant medžiagą naudoti šaltiniai:  Rokiškio krašto muziejaus fondų medžiaga, filosofo Broniaus Deksnio straipsnis „Kunigaikščiai Krošinskiai Rokiškio dvare“. 

Dalia Zibolienė

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie