Sofijos Riomerienės dovanotos dvi dalmatikos ir tamsiai raudona kapa
Sofijos Riomerienės dovanotos dvi dalmatikos ir tamsiai raudona kapa

Daugelį metų Kriaunų istorijos muziejus garsėjo raganomis, o dabar pradėtas formuoti naujas kultūros įstaigos veidas: čia veikia paroda „Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios liturginiai drabužiai (XVIII a. vidurys – XX a. pabaiga)“. Parapijos klebonas Laimonas Nedveckas atvėrė bažnyčios lobyną, atidarė spintas, komodas ir visuomenei parodė unikalius eksponatus.  

Dokumentuose kruopščiai surašyti geradariai aukotojai
Minint Kriaunų bažnyčios 185 metų jubiliejų sumanyta visuomenei parodyti šios šventovės lobynus. Manoma, jog iš Lietuvos provincijų bažnyčių Kriaunų šventovės liturginių drabužių kolekcija yra viena vertingiausių. Dalis drabužių įtraukti į Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo sąrašą, dauguma siūti ne Lietuvoje, o Europos šalių dirbtuvėse.
Vartydama senąsias bažnyčios inventoriaus knygas Kriaunų muziejaus vedėja Danguolė Žukauskienė pastebėjo, kad jose labai kruopščiai surašyti bažnyčios įsigyti ar geradarių dovanoti liturginiai drabužiai, reikmenys. Geradarių dovanos anuomet vadintos „apieromis“. Nuo XIX a. vidurio ant dovanoto liturginio drabužio pamušalo lenkiškai buvo užrašoma data ir aukotojo pavardė. Jei tai būdavo parapijiečių sudėtinė auka, užrašydavo ir kiek kainavo. Per šimtmečius dalis drabužių susinešiojo, o likusieji buvo persiuvami: suirę audiniai keičiami kitais, panaudojami išlikę patvarūs pinikai ir sąsagos.
Ekspoziciją parengusi muziejininkė apie unikalius eksponatus sužinojo iš parapijos tikinčiųjų, informacijos ieškojo ir internete, Vilniaus dailės akademijos mokslininkės Svetlanos  Poligienės straipsnyje „Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios liturginės tekstilės rinkinys“, publikuotame monografijoje „Obeliai. Kriaunos“.

Seniausi – iš medinės
Kriaunų bažnyčios
Pasakojimą apie ekspoziciją muziejininkė pradeda nuo pačių seniausių – 1738 m. datuoto  šv. Mišių Taurės veliumo ir 1750 m. bursos bei dviejų arnotų, siūtų XVIII a. viduryje. Šie unikalūs liturginės tekstilės pavyzdžiai išlikę dar iš senosios medinės Kriaunų bažnyčios, statytos 1684-1688 m. ir vadintos Švč. Marijos Nekalto Prasidėjimo vardu. Visi kiti liturginiai drabužiai – iš dabartinės akmeninės Dievo Apvaizdos bažnyčios, statytos 1818-1829 m.
Šv. Mišių taurės veliumas ir bursa labai retai aptinkami XVIII a. pirmos pusės meninio siuvinėjimo pavyzdžiai Lietuvos provincijos bažnyčiose. Veliumas pasiūtas iš balto šilko, puoštas išraiškingu siuvinėjimu – šilkiniais ir auksiniais siūlais.
Labai prabangus tamsiai raudonos spalvos arnotas. Drabužiui, kuris per šv. Mišias užsivelkamas ant kitų, panaudotas damastas – šilkinis audinys su įaustais raštais, o kolonoms – dramblio kaulo spalvos brokatas – sunkus žakardinis audinys iš šilko ir metalizuotų siūlų, siuvinėtas gėlių kompozicijomis auksuotais ir sidabruotais siūlais. Arnotas apkraštuotas auksuotais siūlais austu piniku. „Arnoto šonų brokatui daugiau kaip 250 metų, bet spalva išliko nepakitusi“, – stebėjosi muziejininkė.

Turtingųjų dovanos
Įdomi istorija eksponuojamų dviejų dalmatikų, kurių užsakytojas ir aukotojas buvo Gegabrastos seniūnas grafas Jonas Liudvikas Pliateris. Jam priklausė netoli Kriaunų esantis Dusetų dvaras. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad 1837 m. Vilniaus vyskupo Andriaus Benedikto Kongelavičiaus paliepimu šios dalmatikos perduotos į Kriaunas iš uždarytos Antalieptės bažnyčios. Caro valdžia uždarė minėtą bažnyčią norėdama nubausti Pliaterius už dalyvavimą 1830-1831 m. sukilime.
Labai subtilius liturginius drabužius bažnyčiai dovanojo Kriaunų dvaro savininko Edvardo Riomerio žmona Sofija Riomerienė (Bialozorovaitė): dvi šviesaus šilkinio ripso dalmatikas ir tamsiai raudonos spalvos ripsinę kapą.
Baltos spalvos medvilninio žakardo arnotą 1877 m.  dovanojo Pakriaunio dvaro savininkas Antanas Veisenhofas. Arnoto nugaros kryžiaus kryžmoje įkomponuota aukso spalvos siūlais siuvinėta abreviatūra IHS su kryželiu spindulių vainike. Kitas XIX a. 4 dešimtmečio baltos spalvos arnotas pasiūtas Varšuvoje veikusioje dirbtuvėje „T. Sirakacz i syn“, vertinamas ne tik dėl ypatingos meninės vertės, bet įdomus ir istoriniu požiūriu: šios dirbtuvės liturginiai drabužiai iki tol Lietuvoje nebuvo žinomi.
Gana įdomi XX a. pr. stula, papuošta raudonos spalvos stilizuotų žiedų ir gebenių lapais, o išplatėjusiuose galuose – Dievo avinėlis su plonastiebe vėliavėle. Stula siuvinėta vilnoniais siūlais ant kanvos – iš medvilnės ar lino specialiai siuvinėjimui išausto tinklelio. Ant kanvos išsiuvinėta ir raudono arnoto kolona.

Sutanoje – 33 sagos
Parodą visuomenei pristatęs Kriaunų parapijos administratorius klebonas Laimonas Nedveckas sakė, jog liturginiai drabužiai vilkimi paisant eiliškumo: ant sutanos – alba, tada kryžmai uždedama stula, po to – arnotas. Prieš daugelį metų alba – baltas per liemenį sujuosiamas lininis ilgas drabužis – būdavo labai platus, kad tiktų įvairaus stoto dvasininkams. Zakristijonas padėdavo kunigui susidėlioti albos klostes ir susijuosti per liemenį specialia juosta – cingulu. Dabartinės albos daug siauresnės ir kunigams patogesnės. Sutrumpinta alba vadinama kamža. Ją vilki bažnyčioje patarnautojai arba kunigai per laidotuves,  krikštynas. Kunigas L. Nedveckas papasakojo apie kapas – ilgus liturginius drabužius, vilkimus per įvairias ceremonijas, daugiausia lauke per procesijas, šventinant pastatus, paminklus, skulptūras…
Muziejininkė D. Žukauskienė parodos dalyvių teiravosi, ar jie yra skaičiavę, kiek sagų kunigo sutanoje? Lankytojai paminėjo skaičių 33: tai simbolizuoja Kristaus amžių. Klebonas patikslino, jog anksčiau buvo privaloma tiek sagų, o dabar galima varijuoti. Ypač tai nepatogu žemesnio ūgio kunigams, nes saga būna prie sagos…

Raganavimas – ne kultūra
Į klausimą, ar nustebino Kriaunų bažnyčios vertybės, dvasininkas L. Nedveckas atsakė, jog keliaudamas po Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją jis matė labai įspūdingų šventovių ir liturginių drabužių. Vilniaus katedros lobyne, Bažnytinio paveldo muziejuje saugomos seniausios Lietuvos sakralinės vertybės. Tiek daug pamačius, sunku kažkuo nustebti, tačiau atvykus dirbti į Obelių kraštą, jam buvo keista, kad tokioje mažai lankomoje Kriaunų bažnyčioje guli didžiuliai turtai, kurių niekas nemato, nežino. Dvasininkui ne paslaptis, jog labai daug metų Kriaunas garsino raganų muziejus. „Pasikeitimai labai geri, nes raganavimas – nėra kultūra“, – tarstelėjo dvasininkas.
Iš drėgnos, niekad nešildomos Kriaunų bažnyčios vertingiausi liturginiai drabužiai pernešti į  muziejų. Deja, kai kurie jų pradėję irti, todėl eksponuojami tik geriausiai išsilaikę.
Muziejuje pradėtos vesti edukacinės programos „Kriaunų bažnyčios lobyną atvėrus“.

Dalia Zibolienė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: