Lietuviškas pavasaris gražus ir jausmingas Motinos diena. Pirmasis gegužės sekmadienis išaušta prasmingas ir visada giedras širdy. Motinos rūpesčių rūpestėlių tądien nesumažėja, bet mūsų noras ją pamatyti, aplankyti, pasveikinti prilygsta stipriausiems pavasario tvinksniams.
Padovanokim savo Motinai posmą, pradžiuginkim ją tyro jausmo žodžiu.
Redakcija eilėraščių lauks iki balandžio 26 d. „Gimtojo Rokiškio“ skaitytojai ir svetainės www.grokiskis.lt lankytojai rinks tris geriausius autorius, kurių pavardes spausdinsime visą savaitę. Iki gegužės 5 d. skaitytojai išrinks jiems labiausia patikusį eilėraštį, o laikraštis jo autorių pasveikins UAB „Linvika“ kalvystės dirbinių dovanų kuponu. 
Redakcija

 

AGNĖ
Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos – padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas “Mama”.
Tu man sakai, tu man kartoji, mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį kaip į bendrą namą
Ateina žmonės – dideli vaikai.

LAIMA
Pėdos, įmintos sniege,
Įprasmintos dienos laike,
Žodis, virtęs gėle,
Juk tai tu, mama.
Nakty švieselė kampe,
Tu be skarelės lange,
Virbalai miklūs delne,
Vis tai tu, mama.
Ir kai jau lopšinės tylės,
Kai lėlės pamirštos liūdės,
Kai niekas galbūt nemylės,
Mylėsi tu, mama.
Kai rugsėjis auksą barstys,
Kai žiemos po pusnį braidys,
Kai birželis šieną vartys,
Ten visur būsi tu, mama.
Kai širdis iš liūdesio kauks,
Kai juodi debesys plauks,
Kai niekas galbūt nebelauks,
Lauksi tu, mama.
Kai šypsosis giedras dangus,
Kai džiaugsis pakilęs žmogus,
Kai laiko būti nebus,

Su manim visuomet būsi tu, mama.

 
Antanas Gintautas Žilinskas

Šviesiam Motinos atminimui
iš ėilėraščių ciklo ,,Vizijos“

Seniai tau pažadėjau

Seniai tau pažadėjau šilko skarą –
Lengvi buvo tie mano pažadai:
Sakiau, kad būsiu visad geras,
Kai skleidėsi vaikystė lyg žiedai.

Ir nežinau, ar apgaubiau tau galvą
Tamsia senoviška skara…
Seniai pamainė dienos žalią spalvą,
Ir daug ko šiandien nebėra.

Kažkur senajam kupare
Balta drobulė glaudžias.
Juodam vėjuotam vakare
Kažin kas sielą spaudžia.

Ir gula sunkiai ant širdies
Vaikystės tolimosios pažadai…
Kas šiandien mano raudą begirdės
Kai virsta akmenim savi vardai.

O dienos lyg delčia sudyla,
Ir tik sapne tą skarą tematau…
O liūdesys lyg bokštas kyla,
Kai tavo laišką senąjį skaitau…

 

Jūratė Genovaitė DEGTERENKIENĖ
Pandėlys

Motinėlei
Neužtektų žodžių, mama, tau dėkoti,
Už naktis bemieges, rūpestį, vargus.
Savo tyrą meilę noriu dovanoti,
Su tavim, mamyte, gera ir smagu.

Tu mokėjai, mama, visada paguosti,
Kai verkiau, kai buvo man labai sunku.
Visada nuo veido ašaras nušluostei,
Kai maža bėgiojau vaikystės taku.

Rūpesčių raukšlelės veidą išvagojo,
Ir plaukai pabalo lyg balta vyšnia.
Saugojai ir gynei mane nuo pavojų
Ir sunku kai buvo tu guodei mane.

Neužtektų žodžių tau, miela mamyte,
Noriu prisiglausti prie tavos širdies.
Tau gražiausią žodį noriu pasakyti,
Lai ilgai gyventi Dievas tau padės.

JANINA

Mamai
Ten, po klevais, už kiemo vartų, kvepėjo gryčia ajerais,
Kai Tu duonelę mūsų šventą, pašovus krosnin, dar meldeis.
Kai nuo darbų sugrubę rankos mus glamonėjo vakarais
Ir kai į kelią mus išleidai, verkei Tu tyliai po klevais.
Ir kai prie vieškelio sustojus, pamojai balta skarele,
Mums, rodės, toks žavus rytojus, ar besugrįšim dar kada.
Tačiau jaunystė bėgo šuoliais, klaidas kartoja mūs vaikai.
O, mama miela, aš maldauju – sugrįžk prie vartų vakarais.
Pareisiu, mama, dar ne kartą Tavųjų rankų išbučiuot,
Žinau, tik svajose lankysiu, ir nekvepės jau ajerai.
Užžėlė, mama, tie takeliai, kuriais Tu kažkada ėjai,
Bet mes pamiršti dar negalim, kaip buvo tėviškėj gerai.
Ir prisiglaudę prie berželio mes laukiame savų vaikų,
O kai išleidžiam juos į kelią, taip pat mums nyku ir baugu . . .

 

Liveta ŠABLINSKAITĖ, 11m.

Motinos diena
Aš mamytę sveikinti lekiu,
Nešdama puokštę lauko gėlių.
Rankų darbo atviruką,
Ir į skruostą bučinuką.
Bet stabtelėju ir pamatau,
Kad klaidelę padariau.
Ištaisau aš tą raidytę,
Ir bėgu sveikinti mamytę.
 – Sveikinu Tave su motinos diena.
Ačiū Tau už tai, kad esi man labai gera.
Mamytė džiaugiasi labai
Ir padėkoja nuoširdžiai.
Su Motinos diena!

 

Vladas LIOLYS

Motinos meilę šaukiu

Takeliu į kelionę einu
Ir motinos meilę menu.
Kelionėj ir miglotam sapne,
Ir per audrą ji lydi mane.

Paklydęs tarp žmonių svetimų
Ilgiuosi gimtųjų namų.
Nušluostęs krislus nuo akių
Aš motinos meilę šaukiu.

Per girias, per rasotas lankas
Ji man tiesia palaimos rankas.
Girdžiu jos paguodžiantį aidą,
Man šluosto rasojantį veidą.

Toli nuo gimtųjų namų
Aš motinos meilę menu.
Per tolumas aš ją šaukiu,
Vienintele ja aš tikiu.

Tavo ir mano upeliai
Į tą vieną upę teka.
Platus mane veda kelias
Į tavo ilgesio taką.

 

Joana SMALSTIENĖ
………………..
Ačiū Tau už tai,
Kad gėlą kartais pajaučiu rytais.
Ačiū Tau už žodį mielą,
Man ištartą vakarais.
Ačiū Tau, kad dar gegužis
Būna tyras ir vaiskus.
Ačiū Tau, kad man akyse
Kartais sužiba lietus…
Ačiū, Mama, kad buvai Tu,
Kad buvai Tu ir esi.
Tau pagausiu ryto vėją,
Skrendantį padebesy…
Tau kartosiu vieną žodį iš visų –
Ačiū, Mama, kad esi Tu,
Kad gyventi taip šviesu.

……………………
Jau medum pakvipęs visas sodas:
Obelys, žolė ir šuliniai.
Tarp žiedų ir debesų skarotų
Žaidžia vėjai – amžini sargai.
Žaidžia vėjai, šluosto gaivią rasą
Motinos raukšlėtuos paakiuos,
Ir gyvenimas atrodo paprastas
Lyg korys taip kvepiančio medaus.

Alė KAZLAUSKIENĖ

Motinai

Duonos riekelė
Iš motinos rankų,
Plona riekelė,
Ar jos pakanka?

Mama,
Mes nepaklausėm
Vieno dalyko:
Ar Tu pavalgius,
Ar Tau paliko?

Motinos rankos,
Šiltos kaip duona,
Galvelę glosto,
Gera, malonu.

Duoną nuo lauko
Iki riekelės
Šildė ir globstė
Tavo rankelės.

Mama, mamyte,
Kur bekeliausim,
Ar Tu pavargus,
Nebepaklausim.

 

Virginija TIČKIENĖ
Kriaunos

………………………….
Rugpjūčio žvaigždės kris
Į žemės delnus.
Tamsi, juoda naktis –
Ne mano laimė.
Pasukti Grįžulo Ratus
Labai norėčiau.
Aukštai iškelt rankas
Tada turėčiau.
Bet žvaigždės tolimos
Man nepasiekiamos.
Kurioj iš tų žvaigždžių
Laimė mana gyvena?
Nuskinki vieną man,
Mano Mama,
Kad laimė manyje
Lyg ta žvaigždė žibėtų
Per visą šiltą, šiltą
Rugpjūčio lietų.

Gražina PITRĖNIENĖ
Antanašė

Mamai
Nubrauki ašarėlę, mama,
Prisėskime po obelim sena.
Kiek čia naktelių, mama, nemiegota,
Skambėjo vaikų juokas kaip daina…

Tu mus vedei į žemuogėlių kalną,
Rugiagėlių išmokei pinti vainikus.
Parodei, kur šaltiniai stebuklingi alma,
Maži išlakstėme miškus, laukus…

Neši, mamyt, jau sunkią metų naštą,
Vaikystės tie takeliai mąžta, mąžta…
Jau nuo darbų pavargo rankos, linksta kojos –
Tu pasėdėki, mama, dar pabūki…

Nuvesiu anūkus į žemuogėlių kalną,
Ten, kur vaikystės šaltinėliai alma.
Suversim uogeles ant smilgos,
Parnešime smilgelę ilgą, ilgą…

Tik pasėdėki, tik ilgiau pabūki, mama,
Po obelim kaip obelis balta…
Ir paklausyk, ką obelėlė šlama:
Širdis motulės meilei sutverta…

 

S.KABUTAVIČIENĖ
Suvainiškis

Motinoms, kurios paliko vaikus

O aš gimiau,
Tik neturiu, ko pavadinti „Mama“…
Su paukščių čiulbesiu,
Su žydinčiom gėlėm pasaulin atėjau.

Nors mažas kūdikėlis
Ištart žodelio nemokėjau,
Kodėl, brangi mamyt,
Aš tau taip žiauriai nusidėjau?

Tu palikai mane likimo valiai
Ir nežinojai, kas mane augins,
Tau nerūpėjo, ką aš valgysiu,
Ir kas mane nelaimėje apgins.

Visi vaikučiai turi mamas,
O aš jiems pavydėjau,
Ir klausiu aš savęs kas dieną,
Kodėl mamytei nusidėjau?

Tavo vardas gėlėm išdabintas,
Pačiais skaisčiausiais saulės spinduliais.
Aš laukiu juk tavęs kasdieną
Tikėjausi, kad nors kartelį tu ateisi.

Bet tavo širdis akmeninė
Ir niekada nesuminkštėjo.
Prie vartų laukiau aš kasdieną,
Bet niekas niekas neatėjo.

Artėja Motinos diena,
Ateik, brangioji, pas mane.
Aš tau priskyniau daug gėlių,
Ilgiuosi ir karštai myliu.

Aldona GLEIZNIENĖ
Jūžintai

Išėjusiai motinai

Čia mano pasaulis, kuriam aš gimiau,
Ir jo neiškeisčiau į nieką.
Motule, man pasaką sekei taip seniai,
O, kad sugrąžintų kas laiką…

Gražiausių svajonių stačiau aš pilis,
Mamyte, buvai jų valdovė.
Juk aš dalelytė tavosios širdies,
O tu mano džiaugsmas ir saulė.

Jau metai praūžę sugriovė pilis,
Griuvėsiai širdyje teliko.
Mamyte, šioj žemėj tavęs jau nėra,
O aš nešu kančių vainiką.

Buvai, mamyte, skaisti saulė,
Galvojau: niekas neužgesi,
Buvai tu pasaka be galo,
Galvojau: niekad neišseksi.

Buvai gyvenime, mamyte,
Visų ryškiausias švyturys.
Juk tu pirmoji man, mamyte,
Atvėrei į gyvenimą duris.

 

 

Gr inform.

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie