Kolekcininkas Andrius Dručkus apsisprendė: valstybei jis dovanoja asmeninę, visą gyvenimą kauptą kolekciją. Eksponatai įvertinti daugiau nei 400 tūkst. litų. Daugelio jų neturi kiti šalies muziejai. Atsisakęs privačių kolekcininkų vilionių dideliais pinigais, muziejininkas viliasi, kad tarybos nariai neprisidengs krize ir atsižvelgs į jo norą – gyvenimo saulėlydžio sulaukti tarp širdžiai brangių daiktų.
Reti eksponatai
Prieš vienuolika metų Andriaus Dručkaus privačios kolekcijos pagrindu Obeliuose įkurtas Rokiškio krašto muziejaus padalinys. Jis – Lietuvos partizaninio pasipriešinimo dalyvis. Net septyniose salėse – ne tik Obelių krašto, bet ir visos Lietuvos istoriją atskleidžiantys eksponatai: lietuvių partizanų kovas primenantys daiktai, medaliai, ordinai, kiti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai, numizmatika. A.Dručkus džiaugėsi, kad jam pavyko sukaupti per 500 knygų bei katalogų apie rezistenciją, prieškario ir atkurtos Lietuvos kariuomenę. Ypatingą vietą jo kolekcijoje užima Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų štabo archyvas. Bene brangiausios relikvijos – šios apygardos vado Balio Vaičėno-Pavasario testamentas, Vyčio kuopos trispalvė, prie kurios partizanai prisiekdavo, kuria būdavo uždengiami žuvusių už Tėvynės laisvę kūnai.
Muziejuje galima pamatyti pirmuosius lietuvių kalba leistus laikraščius: Jono Basanavičiaus „Aušrą“ , Antano Smilgos Peterburge ėjusį „Lietuvių laikraštį“. Ekspozicijose daug dėmesio skiriama Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą, lenkų okupuotam Vilniui ir jo grąžinimui Lietuvai. A.Dručkus sakė, jog muziejaus lankytojai nustemba pamatę 1863-ųjų sukilimo herbą. Dėmesį traukia generolo Jono Žemaičio, Lietuvos karo akademijos pirmojo vado generolo Zenono Kulio, Lietuvos kariuomenės vado generolo majoro Jono Kronkaičio, karo kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko ir kitų žymių Lietuvos kariškių uniformos.
Anot A.Dručkaus, kolekcionuoti jis pradėjęs apie 1958 m. Šiandien joje – 2897 eksponatai, daugelis jų vienetiniai, kokių neįmanoma rasti kituose muziejuose, privačiose kolekcijose. Muziejininkų komisija kolekciją įvertino daugiau nei 403 tūkst. litų. „Tai sąlyginė suma. Beprotiškai sudėtinga pinigais įvertinti unikalius eksponatus“, – remdamasis darbo patirtimi konstatavo pašnekovas.
Nepamišęs ir nesukvailiojęs
Paklaustas, kas paskatino kolekciją dovanoti valstybei, A.Dručkus tikino, jog tikrai nėra pamišęs ar sukvailiojęs. Nors kai kas būtent taip apie jį ėmė galvoti. Garbaus amžiaus vyriškis pasakojo, jog sovietų okupacijos metais jo gimtojo Vaičėnų kaimo (Obelių sen.) vyrai išėjo ginti savosios žemės. Su partizanais į mišką patraukė ir jis. Priėmęs priesaiką tapo partizanų būrio vado Balio Vaičėno-Pavasario patikėtiniu. Tų dienų jo gyvenimo misija buvo kaupti ir saugoti Vytauto apygardos Lokio rinktinės dokumentus, nuotraukas, dienoraščius. Pasibaigus ginkluotam pasipriešinimui, jam buvo iškelta kita užduotis – įsijungti į neginkluotąjį pasipriešinimą: garsinti tautiškumą, tautos laisvės siekį. „Už savo idėjas, Tėvynės laisvę partizanai aukojo gyvybę. Kodėl gi aš negaliu valstybei paaukoti visa, ką turiu?“- svarstė A.Dručkus. Jo giliu įsitikinimu, nereikia slėpti vertingų eksponatų, priešingai – kolekcijos privalo tarnauti visuomenei. Jis nesusigundė ir puse milijono litų – tiek už eksponatus jam siūlo kolekcininkai.
Dovanodamas kolekciją valstybei A.Dručkus iškėlė ir keletą sąlygų. Pirmoji – kolekcija turi išlikti Obeliuose, eksponatai nedalomi, nebarstomi po kitus muziejus. Antroji – muziejuje turi dirbti sąžiningi, dori darbuotojai, savo srities profesionalai. „Ar žinot anekdotą apie muziejui vadovauti paskirtą batsiuvį, kuris vaikštinėjo po savo valdas ir džiaugėsi eksponatų gausa tol, kol pasigedo vienintelio, jo nuomone, vertingo daikto – kurpalio?“ – šmaikštavo muziejininkas.
Gyventi muziejuje
Daugybę metų A.Dručkus savo atlyginimą skyrė kolekcijai, todėl senatvei kitokio kapitalo nesukaupė. Iš Kauno persikėlęs gyventi į Obelius jis įsikūrė muziejaus pastate. Perduodamas valstybei kolekciją, norėtų jos garantijų, kad galės gyventi muziejaus pastate.
„Čia, tarp širdžiai brangių daiktų – muziejaus eksponatų, norėčiau baigti savo gyvenimą“, – atsargiai rinkdamas žodžius kalbėjo į devintąją dešimtį įkopęs kolekcininkas. Rajono savivaldybei pranešęs savo sprendimą, jis paprašė įsteigti antrą muziejininko etatą. „Kažkas turi tęsti mano pradėtus darbus. Norėčiau kolekciją perduoti į patikimas rankas, pamokyti dirbti. Reikėtų muziejų plėsti, dar kelias sales įrengti trečiajame aukšte“, – naujos darbo vietos steigimo būtinybę aiškino A.Dručkus. Tikėdamasis rajono politikų geranoriškumo muziejininkas vylėsi, kad pastarieji suvoks jo kilnius tikslus ir pasiaukojimą. „Nenorėčiau, kad tarybos nariai dangstytųsi krize. Ateityje Obelių muziejus gali būti vienu geriausiu istorijos muziejumi Šiaurės Rytų Lietuvoje“, – vylingai kalbėjo A.Dručkus.
Tik moralinė pagarba
Kokiomis sąlygomis rajono savivaldybei bus perduota privati kolekcija, nuspręs rajono tarybos nariai. Pasak rajono mero Almanto Blažio, jis siūlys vykdyti įstatymams ir logikai neprieštaraujančius reikalavimus. Anot mero, kolekcijos savininkas galės gyventi muziejaus pastate,
tačiau nebus vykdomas prašymas naudotis juo neatlygintinai: muziejininkas turės susimokėti komunalinius patarnavimus. Kadangi biudžete tragiškai stinga lėšų, tarybos posėdyje neketinama diskutuoti apie antrojo etato steigimą. „Šiuo metu galvojame, kaip atsidėkoti A. Dručkui. Diskusijos vyksta tik apie moralinę pagarbą“, – pridūrė meras. Muziejininką jis žada nuraminti ir dėl jo prašymo Obelių muziejuje įdarbinti dorus ir sąžiningus žmones. „Juk ir taip aišku, kad į darbą nebus priimami netinkami specialistai“, – sakė A.Blažys.
Dalia Zibolienė
