Kunigo šeimininkė. Kiek daug spalvų ir paslapties turi šios pareigos: ir baltumu tvaskantys nėriniuoti bažnyčios altorių užtiesalai, senovinės siuvinėtos dvasininkų kamžos, ir įmantrių patiekalų receptai, ir nemenko ūkio priežiūra, ir davatkų pavydas bei apkalbos. Apie savo kasdienį darbą „Gimtajam Rokiškiui“ papasakojo Pandėlio ir Panemunio klebono amžinąjį atilsį Broniaus Balaišio šeimininkė Birutė Juodonienė.
Partizano žmona
„Svarbiausia žmogui – stiprus tikėjimas. Jei pirmoje vietoje bus Dievas, tuomet ir gyvenimas atsistos į savo vėžes“, – it kirviu nukirto devintą dešimtį skaičiuojanti senučiukė kunigo šeimininkė. Tiek išbandymų, kiek likimas sukrovė ant nedidukės moters pečių, kažin ar atlaikytų stipriausi vyrai. O p. Birutė, perėjusi gyvenimo pragarus ir skaistyklas, lazdele pasiramsčiuodama iš senelių namų koplytėlės skubėjo į savo jaukų kambarėlį ir tvirtu balsu, giedru veidu dalijosi skaudžiais prisiminimais. Ji gimė ir augo Panemunio krašte. Čia susipažino su savo vyru Simonu: jo seserys buvo p. Birutės draugės. „Jos vis prašydavo manęs jam gražų laišką parašyti. Taip laiškais ir draugavom… penkerius metus“, – pasakojo senučiukė. Ji neslėpė: savo būsimąjį sužavėjo ne grožiu. „Pirmą kartą mane pamatęs Simonas atvirai pasakė, kad ne dailiu veidu, o siela jį sužavėjau“, – pasakojo močiutė.
Visas straipsnis šeštadienio “Gimtajame…”
Lina Dūdaitė
