Mokslo metų pabaiga kitaip: vietoj pramogų atrakcionų ar vandens parkuose, kelionės į teatrą, muziejų pasirinkta išvyka į… paslaptingąją vienuolių bendruomenę, pas vyrus ilgais sijonais, mobilųjį telefoną iškeitusius į maldaknygę…
Pamaldūs vyrai
„Vienuoliai – tai vyrai, primenantys senučiukes tetas, vilkinčias ilgais, tamsiais sijonais. Jie kitokie nei mes: atitrūkę nuo žmonių, aplinkos, visą laiką tik meldžiasi ir visiškai nieko nedirba“, – tokia buvo Rokiškio pradinės mokyklos ketvirtokų nuomonė apie vienuolius prieš kelionę į Tiberiados bendruomenę Baltriškėse (Zarasų r.). Susipažinti su Lietuvoje nuolat gyvenančiais vienuoliais mokytojos Nadios Žiupsnienės auklėtinius pakvietė Rokiškio jaunimo mokyklos moksleiviai, tradiciškai mokslo metų pabaigoje vieną dieną praleidžiantys kitaip – bendraudami su vienuoliais.
Daugiau nei 20 metų pradinukus mokanti p. Nadia prasitarė, jog su vaikais išbandė pačias įvairiausias pramogas: lankė muziejus, parodas, teatrus, iškylavo gamtoje, linksmai laiką leido atrakcionų, vandens parkuose, prekybos centruose… Kelionę pas vienuolius ji vadina išskirtine: mat niekur jai nepavyko pajusti tokios atgaivos, ramybės, atsipalaidavimo kaip vienuolių apsuptyje. Net įprastai judrūs, garsiakalbiai, vos pamoką gebantys ramiai išsėdėti vaikai tądien buvo kitokie: žaisdami netriukšmavo, valgydami nekalbėjo, be atsikalbinėjimų išjungė mobiliuosius telefonus, muzikinius grotuvus, darė viską su užsidegimu ir labai noriai.
Puikūs bėgikai
Paprašius prisiminti viešnagę Baltriškėse, ketvirtokų akys žibėjo, kojos ir rankos nenustygo vietoje: visiems rūpėjo kuo greičiau pasidalinti įspūdžiais. Vyresni Jaunimo mokyklos moksleiviai tikino, jog būtina išlaikyti tradiciją ir kiekvieną pavasarį nors vienai dienai nuvažiuoti į Tiberiados bendruomenę.
„Pamačiau vienuolį ir aiktelėjau iš nuostabos. Jis puikus bėgikas: rankomis šiek tiek kilstelėjęs sijoną, lėkė šalia mūsų autobuso, bandydamas jį aplenkti“, – pirmosios pažinties įspūdžiais dalijosi ketvirtokas Deividas Jegorovas. „Išlipome iš autobuso. Lijo lietus. Buvo šalta ir niūru. Pagalvojau: reikia kuo greičiau skuosti namo. Nespėjau savo noro pasakyti mokytojai, nes visai kitaip pasijutau, kai prie mūsų priėjo vienuolis Egidijus“, – šypsosi Redita Kiliūtė.
Rokiškio pradinukus ir Jaunimo mokyklos moksleivius globojęs vienuolis Egidijus pasakojo jiems apie tikėjimą, savo geriausią draugą – Dievą. Neslėpė, kad kelias į vienuolystę buvo vingiuotas. Paauglystėje jam nepatiko eiti į bažnyčią. Atskleidė ir priežastį: jis nesuprasdavo, ką kalba kunigas, todėl ir nesigilino į tikėjimo paslaptis. Gyvenimo kelio pasirinkimą lėmė atsitiktinumas: turguje į jį pažvelgęs batsiuvys paklausė: „Ar tu ne kunigas?“ Šie žodžiai giliai įstrigo į širdį… Dabar jis visa širdimi myli Dievą, skelbia jo mokslą, dalijasi meile su visais žmonėmis.
Tiberiadoje visad laukiama svečių. Apie tai, anot ketvirtokų, galima spręsti pabuvus jų svečių namuose. „Tai ne namai, o medinis erdvus dvaras su didžiuliais kambariais, kurie, esant reikalui, tampa miegamaisiais, su erdvia virtuve, ant kurios viryklių stovi didžiuliai puodai valgiui virti“, – įspūdžius pasakojo Andželika Šuvajeva. Ją papildžiusi mokytoja Nadia sakė, jog tądien prie puodų šeimininkavo vyresnieji – Jaunimo mokyklos moksleivės, kurios išvirė makaronų su dešrelėmis. Ketvirtokė Julija Kesylytė prisiminė, kaip per pietus juos vaišino vienuoliai: nešiojo didžiulius dubenis su maistu, siūlė visiems įsidėti valgio, o pavalgius kartu plovė indus. Beje, atsidėkodami vaikams už pietus, vienuoliai visus vaišino avižiniais blyneliais. Jie buvo nepaprastai skanūs. Jaunimo mokyklos mokytoja Nijolė Pranskūnaitė prasitarė, jog domėjosi, kaip tokius iškepti, tačiau vienuoliai recepto neatskleidė, sakydami, jog tai jų maža paslaptis.
Vietoje mobiliojo telefono – maldaknygė
Ketvirtokui Rokui Černiauskui įstrigo vienuolio pasakojimas apie savo tikrą brolį, kuriam tikėjimas suteikė jėgų išsikapstyti iš labai baisios ligos. Būtent iš jo vienuolis išgirdo žodžius, kuriuos pavadino stebuklingais: „Džiaukitės kiekviena akimirka ir tuo, kas yra aplink mus.“ Vienuolis Egidijus ketvirtokams parodė tai, ką slepia savo kišenėje. Smalsuolių nusivylimui joje nieko stulbinančio, tik maldaknygė. Ja vaikai susidomėjo tik tada, kai vienuolis knygelę pavadino… mobiliuoju telefonu. „Jei tave užklumpa nelaimės, kažko nežinai ar reikia skubaus patarimo, skambini Dievui: atsiverti maldaknygę, skaitai, įsigilini, ieškai atsakymų“, – vienuolio paaiškinimą prisiminė Armina Raugaitė. Ketvirtokams rūpėjo sužinoti, ar vienuoliai tarpusavyje kada nors pykstasi. Brolis Egidijus buvo atviras: „Taip“. Ištaręs šį žodį pridūrė, jog nuomonėms nesutapus bendruomenės nariai stengiasi šiek tiek pabūti vienumoje, apmąstyti situaciją ir tik paskui visi ieško bendro sprendimo.
Ugnė Seibutytė atkreipė dėmesį, kad nusimetę ilgąjį savo drabužį – abitą – vienuoliai rengiasi kaip mes visi: mėgsta pasipuošti languotais marškiniais, nutrintais, sudriskusias džinsais. „Be abito jie panašūs į ūkininkus“, – sakė Ugnė. Toks palyginimas neatsitiktinis, nes Tiberiados bendruomenėje mokiniams buvo daug kas neįprasta. Pasak Tomos Barzdaitės, rožinį jie kalbėjo klaidžiodami po sodą. Vienuolis besimeldžiančius ragino įsijausti į maldą ir stebėti bundančią gamtą: prasiskleidžiančius pumpurus, čiulbančius paukščius. Bendruomenės koplyčioje aukojant šv. Mišias, visi rateliu sėdėjo ant grindų ir giedojo giesmes. Kai kurie Jaunimo mokyklos moksleiviai atliko išpažintį: akis į akį bendravo su vienuoliu Egidijumi, išsakė jam savo problemas, sulaukė patarimų, kaip įveikti ydas. Pradinukai atlikti išpažinties dar negalėjo, nes jie nebuvo priėmę Pirmosios Komunijos Sakramento.
Šlifavo kryželius
Vienuoliai svečiams pasiūlė ir padirbėti. Vyresnieji Jaunimo mokyklos mokiniai krovė malkas, nešė čerpes, tvarkė aplinką, o pradinukai šlifavo medinius kryžiukus. „Vasarą Panevėžyje vyks krikščioniškojo jaunimo dienos. Vienuoliai šventės dalyviams įsipareigojo padaryti 7000 medinių kryželių. Bendruomenėje gyvena tik keturi vienuoliai. Jie vieni tiek daug kryželių padaryti nespės, todėl į talką pasikvietė mus“, – paaiškino Gytis Bulavas.
Vaikai pasakojo, jog vienuoliai draugiški ir visada stengiasi kitą pagirti. Tokios gyvenimo Tiberiadoje taisyklės: už gerumą – gerumu. Tiesa, bendruomenėje pasitaiko ir klaidų. Per pietus vienas berniukas norėjo pasirodyti „kietu“ – elgėsi taip, kaip nederėjo. Brolis Egidijus iš karto įspėjo, kad pagal bendruomenės griežtas taisykles jo laukia bausmė. Paminėjo ir nuobaudą – reikės valyti tualetus.
Kitaip paleista diena prabėgo labai greitai. Artėjant atsisveikinimo metui, moksleiviai dar norėjo pasilikti. Sulaukę pedagogų neigiamo atsakymo, mintyse svarstė, kaip būtų gerai, jei… sugestų juos atvežęs autobusas. Artimesnė pažintis su vienuoliais pakeitė vaikų nuomonę apie juos. „Vienuoliai tave priima tokį, koks esi, nereikia slėptis, apsimetinėti“, – prasitarė Jaunimo mokyklos septintokė Raimonda Gaulytė, norinti jų bendruomenėje pabūti ne vieną dieną, o ilgiau. Antrą kartą Tiberiados bendruomenėje svečiavosi jaunimietė Aistė Žylaitė. Jai vienuoliai tapo labai artimais draugais, kuriems galima atskleisti slapčiausias mintis, svajones. „Jie ne tik meldžiasi, bet ir dirba ūkiškus darbus“, – pridūrė Ignas Jasiulionis. „Vienuoliai mus pasitiko ir išlydėjo su šypsena“, – pastebėjo Šarūnas Krasauskas. Simonui Benediktovui įsiminė vienuolio pasakojimai apie keliones ne autobusais, lėktuvais, o autostopu. „Magistralėje stabdo važiuojančias mašinas ir su atsitiktinai sutiktais žmonėmis keliauja po visą pasaulį“, – pasakojo Simonas. „Jie negobšūs, nesavanaudiški, jiems nieko negaila. Mokė ir mus būti geranoriškais“, – pridūrė Rokas Urbonas.
Dalia Zibolienė
