Rajono laikraščio
Rajono laikraščio "Gimtasis Rokiškis" redakcijos darbuotojai karu su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi Radzevčiumi 70-mečio proga prie dvaro tvenkinio ir Ąžuolų gatvėje pasodino ąžuoliukų. D. Zibolienės nuotr.

Jei tikėtume ekonomiste Aušra Maldeikiene, norint tapti žurnalistu, žurnalistikos studijuoti nebūtina. Diskutuotina mintis su dviem svarbiais aspektais. Iš vienos pusės panašu į tiesą: baigiu kitas studijas ir rašau tai, ką žinau, ką išmanau – svajonė, ne darbas. Iš kitos pusės – reikia labai ilgai dirbti, kad pagautum, kas ta „realioji“ žurnalistika. Nes iš tiesų jokios studijos riboto mąstymo žmogaus, kuriam niekas neįdomu, kuris „viską žino“, žurnalistu nepadarys…

Vienaip ar kitaip žurnalistui, kaip ir bet kurios kitos profesijos žmogui, svarbu turėti gerų mokytojų ir tai nebūtinai turi būti informavimo sričių profesoriai…

Apie „Gimtojo…“ rašančiųjų mokytojus ir jų išdėstytas pamokas atvirai – redakcijos kūrybinis kolektyvas.

Šventę reikia užsitarnauti…      

Sveta VITKIENĖ

Dievinu pamokas. Labiau tas, kurios kanda, gręžia kiaurai, sukelia sąžinės graužatį ar stipriai spiria į uodegą…

Žiūrėti – matyti. Klausyti – girdėti

Studijų metai primena Laimoną Tapiną (elegantišką, išmintingą ir išdidų Žurnalistikos katedros vedėją buvome įsimylėjusios kone visos). Iš jo dovanų gavau dvi profesines pamokas.

Pirmoji: mes ką tik tapę studentais. Spaudos diena ir L. Tapino paskaita. Susirinkę anksčiau siaurais laiptais į katedros vidinį kiemelį ištempėme kėdes ir dėstytojo stalą, nusprendę: kur, jei ne čia, turėtų vykti šventinė paskaita. L. Tapinas atėjo, apsidairė ir pasakė maždaug taip: „Tempkite viską atgal. Pabaigsime dirbti, galėsite atsinešti savo kaladėles čia. Niekada nepainiokit darbo su „festivaliais“. Be to, jums Spaudos dieną švęsti pritiks po kokių… dvidešimties metų.“ Tik tiek tepasakė, bet aš prisimenu: šventę savo profesijoje reikia užsitarnauti…      

Antroji: jis išvijo mus į gatves penkiolikai minučių, o dar po pusvalandžio pareikalavo apybraižos. Nei temos, nei užuominos apie ką… Prisimenu, sukilau: kaip taip galima, per trumpas laikas mažiausiai žinutei, o čia – apybraiža… Dar rytas, gatvės tuščios, visi dirba, jokios šventės, jokio įvykio – kur tema apybraižai? O jis taip ramiai: „O kur tu bėgai? Va, pro langą matosi: Pilies gatvelė, per penkiolika minučių praėjo moteris su vaikais, babytė su dėdeliu, studentų pulkas, merginos rūkė, va, žvirblis ant kraigo, šiukšlės ant grindinio, varpai nuaidėjo, greitoji pralėkė… Jokia vaizduotė negali sukurti tiek, kiek gyvenimas. Tik matyk…“   

Tą pačią pamoką, tik kita forma ir kitomis aplinkybėmis, man pakartojo buvęs kolega, rašytojas, jau iškeliavęs Kęstutis Arlauskas. Vieną dieną į vieną miestelį, taupydami redakcijos pinigus, išsiruošėme dviese, kiekvienas savais reikalais. Važiuojant atgal, zirziau, kad nesėkminga diena, kad žmonės arba bailūs, arba nešnekūs, kad tik laiką sugaišau, nieko įdomaus nei išgirdau, nei pamačiau. „Neteisingai žiūrėjai ir blogai klausei“, – nurėžė Kęstutis. To pakako. Gerai, kad Mokytojai tokie mažakalbiai.

Laisvė yra pareiga

Visų per darbo metus girdėtų tiesų apie žurnalistikos įkalnes, nuokalnes, misijas, vizijas, paskirtis, priedermes – nesuskaičiuočiau. Iš laiko perspektyvos, patirties pastiprinta suvokiu, kad dažnai tokios pamokos tebuvo aplinkybių išprovokuotas žodžių žaismas, lydimas kreivos šypsenėlės: „Va, kaip gražiai pasakiau.“ Tačiau visgi pamoka iš šios temos įsiminė, nors atmintis neišsaugojo nei progos, kuria ji buvo pasakyta, nei pasakiusiosios vardo ir veido. Žinau, kad tai buvo profesiniuose debatuose sutikta žurnalistė iš pajūrio, atsidususi: „Spaudos laisvė, kaip ir kiekviena laisvė, yra sunki pareiga.“

Viena koja atskirties zonoje

Sykį buvusiai kolegei pasakojau apie vakarėlį, kaip ant delno pailiustravusį, kaip į žurnalistą reaguoja nedidelio miestelio žmonės. Situaciją, kuri tuomet man sukėlė šoką (galiu lažintis), yra patyrę visi mūsų profesijos atstovai. Taigi vakarėlis, žmonės, šurmulys. Ateinu prie vieno būrelio – jie nutyla, nors prieš tai klegėjo. Prieinu prie kito – tas pats. Viskas paprasta, kaip sakoma, „nieko asmeniško“ – rajonuose žmonės pažįsta žurnalistus ir nelinkę leisti, kad šie girdėtų pokalbius, nors atėjo ne dirbti.  Dabar dėl to neįsižeisčiau, nes tai – teisingas požiūris į mūsų profesijos žmogų. Žurnalistas ir turėtų gyventi šiokioj tokioj atskirty, antraip rizikuoja asmeninius interesus priešpastatyti visuomeniniams, o tai reiškia profesijos ligą. Kai papasakojau, kolegė prisiminė klausimą, jai užduotą žurnalisto Valdemaro Kukulo: „Manai, kad žurnalistas gali turėti draugų?“

Manau, kad gali, tik kitoj erdvėj, nei dirba.

 

Be išvedžiojimų

Aldona MINKEVIČIENĖ

Auksinė žurnalistikos taisyklė: nėra kvailų atsakymų, yra tik kvaili klausimai. Pirmosiomis darbo dienomis (tai buvo prieš du dešimtmečius) buvau skubiai iškomandiruota į savivaldybę rinkti naujienų. Paklausiau, pas ką ir kokių žinių ieškoti? Man, ką tik „iškeptai“ redakcijos darbuotojai, leidybos redaktorė Vida patarė: „Užeik pas Žanetą. Ji tau padės susigaudyti.“ Nei kas ta Žaneta yra, nei kur ji sėdi, nei ką ji turi padėti, niekas man nepasakė. Susiradau ir, pamenu, pasakiau, kad reikia žinių apie tai, kas savivaldybėje įvyko naujo. Patarėjų atsirado ne vienas, ir po keliolikos minučių jau žinojau, kas kuriame kabinete dirba, kurio valdininko tądien geriau neklausti, nes prastos nuotaikos, į kurį kabinetą užsukti pačių šviežiausių gandų… Bet iš tos dienos darbo laikraščiui negavau nieko.

Geriausi mokytojai buvo ir yra skaitytojai, užduodantys pačių netikėčiausių klausimų, kuriuos žurnalistai turi išsiaiškinti. Pavyzdžiui, kodėl ežiukas žiemą vaikšto? Spygliuotojo gi nepaklausi… Vietiniai aplinkosaugininkai krizeno iš mano tokios „temos“, bet atkaklus skaitytojas neleido atsakymo „numuilinti“. Teko skambinti gamtininkams į Kauno zoologijos sodą. Šie moksliškai paaiškino ežių gyvenimo ypatumus: kraujo sudėtį, organizmo reakciją į aplinkos temperatūrą, dauginimosi stadijas ir t. t. Kai jų studiją parašiau, tas pats skaitytojas paskambino ir paprašė atsakyti „žmonių kalba“. Teko prie šios temos grįžti…

Kartą baigiantis šildymo sezonui redaktorė Raimonda liepė išsiaiškinti, kaip plaunamos daugiabučių namų šildymo sistemos, nes to teiravosi skaitytojai. Šilumos tinklų ir namus prižiūrinčio Rokiškio butų ūkio specialistai nesuprato, kodėl jų to klausiu, nes viskas vyksta centralizuotai, pagal specialias metodikas. Pašmaikštaudami pridūrė, kad niekas po butus nebėginėja su kibirėliais ir šepečiais… Tačiau buvau priversta įsigilinti ir suprasti, kaip vykdomi tie techniniai procesai, nes skaitytojui privalėjau atsakyti. 

O neseniai viena gyventoja kelis sekmadienius įkyriai skambino ir primygtinai prašė paaiškinti, kodėl pardavinėjamas toks š… dichlofosas, kurio papurškus namuose blusos ne tik nedvesia, bet dar greičiau dauginasi?  Kadangi jos skambučiai sutapo su mėnulio pilnatimi, nutariau dideliais patarimais nevarginti: pasiūliau stebėti dangų, ir kai tik iš už debesies pasirodys akinantis mėnulis, grindis plauti beveik verdančiu vandeniu, kuriame ištirpinta kalio permanganato… 

Pamokų mazgas

Reda MILAKNIENĖ

Kaskart prieš Spaudos dieną planuojam specialų atvirumo puslapį –  iš faktais užgriozdintos atminties bandom prikelti ir išlukštenti kuo nors skaitytojams prasmingas žurnalistinio darbo virtuvės detales. Šįkart nusprendėm – pasisakysim apie pamokas, gautas darbe. Ir sutarėm, kad rašysim atvirai.

Kadangi redakcijos duris varstau ne vienerius metus – buvo ir klaidų, ir nusivylimų, ir nuotykių, ir pamokų. Daug. Teisingiau sakyti, jog kiekviena diena – pamoka, ištisas jų kamuolys, tiesiog didžiulis Gordijaus mazgas. Laikraštis juk – komandinis darbas, kur reikia suderinti visus sraigtelius ir  kiekvieną minutę. Neturėdamas noro dirbti ant durų neparašysi: „Išvykau į seminarą, ateikite rytoj“, o laikrašty nėra atsarginio išėjimo: „Čia turėjo būti jūsų reklama.“ Nes „Gimtasis Rokiškis“ išeina rytoj, o tekstą reikia atiduoti pageidautina iki šiandienos pietų. Kitaip sulauksi nemalonumų „iš leidybos“ merginų, perdien neatitraukiančių galvos nuo mūsų dėl skubos ne visuomet dešimtukui  sukurptų tekstų. Negausi iš jų nei sausainukų, nei kondensuoto pieno, nei šypsenos, kurios taip reikia, jei nori parašyti „iš širdies“, taip, kad ir joms skaityti būtų malonumas.   

Taigi, nori greitai ir gerai (redaktorė visuomet būtent to ir reikalauja), todėl prašančias „pasitarti dėl aktualaus klausimo“ jaunąsias koleges Agnę ir Miglę kartais ne iš piktumo išvadini vištomis ar pasiunti po velnių. Parašei, įdėjai „į straipsnius“ – jau gali eiti į jų  kabinetą prašyti atleidimo, klauptis ant kelių ir pertaisyti vištas į viščiukus. Visos mes, rašančios, čia – priplaukusios, bet mokam ir pyktis su keiksmais, ir garsiai taikytis, ir panašiai interpretuojam šalia vešintį absurdą, valdininkų nusišnekėjimus, išmokstam laiku užčiuopti pavojingą demagogą, kuris nestabdomas gali atimti bent dvi valandas brangaus laiko. Jį geriau skirti tyleniui, bet vertam. 

O kur kasdienis pašnekovų ieškojimas, priklausymas nuo jų nuotaikų, užimtumo ir daugybės kitų tik Dievui žinomų faktorių. (Dievas čia ne šiaip. Juokaujam, kad sudėtingiausias metų darbas neretai  būna iš visų miestelių surinkti šv. Mišių grafikus per Kalėdas ir Velykas. Pabandykit vieną kartą patys tai padaryti. Suprasite)

Tos nuotaikos ilgainiui tampa rutina – žinai kaip kas atsilieps, mintinai moki nuobodžiausius atsakymus. Tačiau būna ir perlų – nebanalių, atvirų herojų, kurie galų gale tampa ir dovanomis, ir pamokomis.

Profesine prasme mane daugiausiai išmokė buvusi redaktorė Diana, kuri dabar dirba prokuratūroje. Jokie paukštelių čiulbėjimai, žolės žaliavimai, liūliavimai ar kitokia aktualijoms nereikalinga beletristika prie jos nepraeidavo. „Kokį čia „š…“ prirašei“, – ne kartą esu girdėjusi, verkusi, o paskui įrodžiusi, kad galiu ir ne „š…“ 

Atsimenu jos sakinį, kai pernai sakė kalbą per redakcijos 70-mečio jubiliejų: „Niekuomet neleiskite sau ir galvoti, kad nebus kam jūsų skaityti, kad skaitytojų mažėja“ (gal tiksliai neįsiminiau, bet esmė panaši). Dar pačioje darbo pradžioje taip pat gavau iš jos labai gerą ir, ačiū Dievui, neskaudžią pamoką. Lyg ir nereikšmingi žodžiai, bet dažnai atsimenu. Atėjau į šefės kabinetą tikėdamasi nuolaidos. „Nenoriu rašyt šitos pavardės, kažkaip nepatogu – supyks, nesisveikins, nekalbės“, – bandžiau išsisukti nuo nepatogumo. O ji pakėlė akis nuo popierių, pažiūrėjo savo šelmišku žvilgsniu ir sako: „Bet juk tau pakankamai moka už šitą nepatogumą.“ Pastatė į vietą. Mūsų – žurnalistų – algos tuomet buvo didesnės nei merų…   

Apie baltuosius ir juoduosius metraštininkus bei prispjaudytą šulinį

Lina DŪDAITĖ

Lygiai prieš aštuoniolika metų, taip pat gegužę, man teko priimti iki šiol svarbiausią gyvenimo sprendimą – pasirinkti profesinį kelią. Pasirinkimas buvo paprastas: tarp jau užtikrintų, tačiau netraukiančių siuvinių dizaino studijų Kauno technologijos universitete (KTU), į kurį patekau per išankstinį stojimą, ir pašaukimo bei svajonės – istorijos studijų Vilniaus universitete. Pasirinkau pastarąsias, ir nors pagal savo pirmąją – naujosios istorijos – specialybę nedirbau nė minutės, niekada nesigailėjau dėl šio pasirinkimo. Taigi pirmoji gyvenimo pamoka – dažniausiai tenka rinktis tarp to, kas lengva ir saugu, ir to, kas teisinga.

Antroji gyvenimo pamoka – nespjauk į šulinį… Kai vienuoliktoje klasėje auklėtoja Margarita Petkuvienė man užsiminė, kad galėčiau studijuoti žurnalistiką, tik ranka numojau. Kai įstojusi į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą nuvažiavau į KTU pasiimti priduoto brandos atestato, žilam senukui, priėmimo komisijos pirmininkui paklausus, kodėl atsisakau siuvimo dizaino studijų, drąsiai rėžiau: „Įstojau į geresnę specialybę.“ Deja, likimas apsuko gyvenimą taip, kad prieš dvylika metų, baigusi istorijos magistro studijas, grįžau į Rokiškį ir tapau „Gimtojo Rokiškio“ komandos nariu. Ir siuvėjo profesiją teko studijų laikais išbandyti. Ir su žilagalviu KTU priėmimo komisijos pirmininku dar kartą susitikau, kai prieš aštuonerius metus pridaviau dokumentus studijuoti tame pačiame Dizaino ir technologijų fakultete. Tik specialybę pasirinkau kitą – žiniasklaidos inžineriją.

Trečią – neįkainojamą ir vertingiausią – gyvenimo pamoką prieš aštuoniolika metų davė tuometinis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas Algirdas Jakubčionis. Mes, būsimieji istorikai, svaigome romantinėmis vizijomis apie juoduosius ir baltuosius metraštininkus, Egipto piramidžių kasinėjimus bei šventą istorinę tiesą visais gyvenimo klausimais: apie tai, kad istorija turi mokyti, šviesti, suteikti išminties… O mūsų, naujaamžistų, katedros vedėjas, pašaipiu žvilgsniu apžvelgęs mailiaus pilną auditoriją, tėškė: „Atminkite: tikras istorikas yra cinikas. Ir kas nėra cinikas, tas nėra istorikas.“ Kitaip sakant, kai tauta kruvinomis ašaromis verks dėl skriaudos ar istorinės neteisybės, istorikas pro sukąstus dantis turės užduoti klausimą: kur suklydome, kad įvyko nelaimė. Ir turėsime pačiu netinkamiausiu momentu mandagiai priminti tautai ir valstybei, kad ji dešimtą kartą lipa ant to paties grėblio. O juk žurnalistai ir yra šių dienų metraštininkai. Todėl mano darbas – ne kartu su pašnekovu verkšlenti apie šio pasaulio neteisybę, ne būti pečiu ar nosine jam išsiverkti, o užduoti skaudžius, nepatogius klausimus. Ir dar – gyvenimas ne teatro spektaklis, todėl gamtoje nerasta nei juodų, nei baltų, nei raudonų su morkiniais taškeliais metraštininkų…

Ketvirtąją pamoką man suteikė mano hobis. Kai darbe būna dienų „lyg tyčia“: straipsnio reikia mirk gyvenk, o pašnekovas atsisako kalbėti, pamiršo telefoną ar sėdi kur Ispanijoje prie viešbučio baseino, ar pati pamiršau kam laiku paskambinti… Tuomet prisimenu gotų patarlę: „Niekas nebaigta, kol į karstą neįkalta paskutinė vinis…“ Šiek tiek (o kartais ir labai daug) noro, atkalumo ir pastangų ir… kartais įvyksta maži stebuklai. Tik svarbu neviršyti jų limito…

 

Pritrenkiančių naujienų paieškos tęsiasi

Dalia ZIBOLIENĖ

Neteko studijuoti žurnalistikos, ką ir kaip rašyti, fotografuoti diktavo praktika. Atmintyje išliko pirmosios kelionės nuotrupos. Užsukome į garbaus amžiaus sutuoktinių sodybą vaizdingoje vietovėje. Senukas apgailestavo, kad neturi nė vieno vaiko, tik penkias dukras… Suprask, likimas jam pašykštėjo… sūnaus. O jo žmona prasitarė apie džiaugsmingiausias akimirkas, kai nuvogusi laisvą akimirką atsistoja ant namo durų slenksčio ir žvelgia į bėgančias ežero bangas. Nustebau, nes netikėjau, kad tiek nedaug reikia žmogui iki pilnatvės… O man reikėjo pritrenkiančių naujienų…

Žurnalistiniame kelyje sutikau labai daug gyvenimo mokytojų. Bendradarbiai, padėję žengti pirmuosius žingsnius, muziejininkai, bet kurią akimirką pasiryžę atverti archyvus, policijos pareigūnai, ugniagesiai, mėgstantys pajuokauti, kad į nelaimės vietą pirmi turi atvykti jie, o ne įkyrieji žurnalistai… Visų mokytojų neįmanoma išvardinti…

Prieš gerą dešimtmetį žurnalistams buvo pasiūlyta dalyvauti mokymuose Kretingoje, kur patirtimi dalijosi kolegos iš Norvegijos, o mūsų grupei vadovavo Vilniaus universiteto dėstytoja, žurnalo „Mano ūkis“ redaktorė Danguolė Skarbalienė. Tai buvo didžioji žurnalistinė patirtis. Dar nesuvokdami užsieniečių požiūrio į mokymus, pirmąjį pusdienį su kolegomis iš architektūros žurnalo šliaužiojome po Kretingos vienuolynus, o užduotis… pamiršome. Ryte ištarti norvegės dėstytojos žodžiai: „Jūs manęs negerbiate“, mus tiesiog supurtė, privertė ne tik pasivyti, bet ir aplenkti kolegas.

Minėtuose kursuose išsikristalizavo ir auksinės straipsnių rašymo taisyklės: būtinas intriguojantis pavadinimas ir įžanga, kurioje svarbiausia atsakyti į keturis pagrindinius klausimus, prasidedančius raide „K“ – kur, kada, kas, ką. Baigiantis mokymams išdrįsome pridėti dar du klausimus: kaip ir su kuo. Dėstytoja D. Skarbalienė juokavo, kad pakvipo geltonąja žurnalistika. Nepajudinama liko vienintelė taisyklė: kas straipsnio uodegoje – tas skaitytojo galvoje. Paprasta, tuo pačiu –  ir genialu. Ši taisyklė dar labiau tinka šiandienos informacijos pertekliuje, kai internete publikuojamus straipsnius ne skaitome, o skenuojame akimis…  Tiesa, aktualumas, įvairumas, viešumas, operatyvumas, informacijos šaltinių patikimumas – profesionalios žurnalistikos principai, kurie niekados nesensta. Po šių kursų tapau žurnalistinių mokymų entuziastė. Kartais labai reikia ištrūkti iš įprastos aplinkos, pabendrauti su kolegomis. Tikimybė išrasti dviratį minimali, tačiau galima kūrybiškai pritaikyti idėjas.

Mokymuose dar kartą pasitvirtino taisyklė: gyvenime reikia daryti tai, ką labiausiai mėgsti, o užduotis būtina atlikti rimtai ir atsakingai. Labiausiai bijau, kad įvykių gausoje, nuolatiniame bėgime, kasdienybės rutinoje neprarastume jautrumo žmonėms, o užstrigę menkose problemėlėse – nepastebėsime didžiųjų…

 

Kiekviena diena – nauja pamoka

Miglė KATINAUSKIENĖ

Per beveik pusantrų metų „Gimtojo Rokiškio“ redakcijoje pamokų buvo visokių – ne tik susijusių su profesine veikla, bet ir tokių, kurios su straipsnių rašymu neturi nieko bendro. Negaliu išskirti vienos ypatingos, nes kiekvieną dieną turiu išmokti ką nors naujo ar ką nors pakartoti. Paskutinį kartą redaktorė vėl man priminė, jog aktualijos pradedamos pateikiant skaitytojams svarbiausią informaciją, o manosios, pasirodo, pastaruoju metu prasideda žodžiais: „Atėjo pavasaris…“

Kiekvieną dieną klausau kolegių patarimų, pamokymų, kaip turi dirbti geras žurnalistas. Aišku, klausyti ir girdėti – skirtingi dalykai, tačiau nuoširdžiai bandau įsiminti visus jų patarimus. Dažniausiai redakcijoje esu mokoma atidumo. Neslėpsiu, išsiblaškymas man būdingas. Ir kai mokiausi mokykloje, mama, grįžusi iš tėvų susirinkimų, sakydavo, jog mokytojai nuolat kalba tą patį: „Miglei reikia labiau susikaupti, mažiau blaškytis.“

Bene labiausiai man įstrigo neišskiriamo redakcijos tandemo – Aldonos ir Redos – patarimas: „Žurnalistui reikia dirbti taip, kad gatvėje sutikus žmogų, apie kurį rašei, nebūtų gėda pažiūrėti jam į akis.“ Pradedančiajam tai ganėtinai sunku, mat pasitaiko nugirsti ar suprasti ne taip, kaip sakė pašnekovas…

Suprantu, jog norint užsitarnauti gerą reputaciją reikia ne vienerių metų įdirbio, žmonių pasitikėjimo ir, svarbiausia, nedaryti klaidų. Bet, kaip sakoma, neklysta tik tie, kurie nedirba…

 

Apie lipimą per „niekada“…

Agnė MACKUVIENĖ

Dirbdama kūrybinį žurnalisto darbą su mokytojais ir pamokymais (noriu to ar nenoriu) susiduriu kasdien: kaskart skaitydama mano rašinius nedaugžodžiauti ragina redaktorė Sveta, iškilus neaiškumams „ant kelio“ užveda kolegės Reda ir Aldona, dažnai savotišką pamoką duoda ir besipiktinantis nepažįstamas balsas telefono ragelyje… Bėgant aštuntiesiems darbo „Gimtojo Rokiškio“ redakcijoje metams imu suprasti, kad pagrindinis mūsų visų mokytojas – pats gyvenimas su visomis savo grimasomis, patogiomis ir nepatogiomis situacijomis, emocijomis, individualybėmis, būtinybėmis…

Pamenu, besimokydama devintoje klasėje, ėmiausi mintyse dėlioti savo būsimo gyvenimo „apmatus“: bendraamžiai svajojo apie buhalterio, mediko, architekto ir kitas specialybes, o manoji širdis krypo į kūrybinį darbą. Slaptą svajonę būti žurnaliste puoselėjau gal trejus metus, bet vieną dieną viskas ėmė ir apvirto aukštyn kojomis. Kodėl? Susimąstyti apie tikrąją žurnalisto kasdienybę privertė per televiziją žiūrėtas reportažas: žurnalistas, „pasibalnojęs“ mikrofoną ir didžiulį fotoaparatą, lietui pliaupiant, bėga per balas paskui iš kalėjimo paleisto Henriko Daktaro automobilį norėdamas gauti jo komentarą, o tas pro pravirą automobilio langą naujienų medžiotojui lyg šuniui kaulą „pameta“ tik atkištą vidurinį pirštą ir dar išdidžiai mesteli: „Atsi…“ Ką daro žurnalistas? Šlepsi per balas paskui nuvažiuojantį prabangų nusikalstamojo pasaulio vadeivos visureigį ir, nekreipdamas dėmesio į jam atkištą vidurinįjį pirštą bei demonstruojamą panieką, mandagiai jo prašo: „Gal galėtumėte pakomentuoti, kaip jaučiatės?..“ Po šio reportažo nuo žurnalistikos atsižegnojau ir sau pasakiau, kad tokio darbo niekada nedirbsiu… ir greitai bus aštuoneri metai, kaip dirbu „Gimtajame…“

Per tuos metus tokių apvirtusių „niekada“ buvo  galybė… Niekada negalvojau, kad man gali tekti domėtis sportu, bet jau antrąjį darbo mėnesį buvau pasiųsta pavaduoti kolegės į futbolo varžybas. Ir ką? Kruopščiai rašiausi man nesuprantamas per rungtynes trenerių ir žaidėjų išrėktas frazes, bet vis tiek sugebėjau parašyti, kad futbolininkai laimėjo dviem taškais… Kitą dieną sulaukiau ne vieno skambučio su mandagiu raginimu daugiau pasidomėti sportu, nes, pasirodo, futbolininkai pelno įvarčius, o ne taškus…

Dirbant laikraštyje panašių situacijų, iš „niekada“ apvirtusių į „reikia“ – begalė: reikia – žygiuoji į automobilių servisą ir giliniesi į pakaitinimo žvakių veikimo niuansus, suplanuota rašyti apie gydymo įstaigoje atsiradusią naują „kosminę“ įrangą – giliniesi į kitas subtilybes ir t. t. Žinoma, neapsieinama be liapsusų, pabaksnojimų, raudonuojančių žandų ir pasimetimo, nekalto klapsėjimo akimis, bet… mokaisi… Todėl kai ant liežuvio galo susirango „niekada“, stengiuosi tiesiog jį… praryti, nes žinau: dirbant redakcijoje per tą „niekada“ teks „lipti“ daugybę sykių…

 

GR inform.

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie