Kavoliškyje dar išlikę pastatai
Kavoliškyje dar išlikę pastatai

 

Šiomis dienomis Rokiškio krašto muziejus ir Kavoliškis  atakuojami skambučiais bei vizitais. „Turim išnaudoti situaciją ir girtis visais varpais“, – sako muziejininkai. Iš savo archyvų  jie iškėlė visus turimus dokumentus, leidžiančius neabejoti faktu, kad vienas realiausių kandidatų į Lenkijos prezidento postą Bronislavas Komarovskis – Kavoliškio grafų palikuonis, kad jis yra lankęsis Rokiškyje ir kad jam, kaip ir proseneliui, seneliui, tėvui, priklauso grafo titulas…

Situaciją verta išnaudoti
Po tragiškos Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio mirties vienu realiausių kandidatų į Lenkijos prezidento postą tituluojamas šiandieninis Lenkijos Seimo maršalka Bronislavas Komarovskis. Pradėjus akyliau domėtis jo šaknimis, pirmiausia per televiziją praslydo žinia, kad jis kilęs iš Lietuvos. Tiesa, kad Lietuvoje Kavoliškis – ne vienas, kai kuriems komentatoriams nė motais, tačiau mums svarbu yra tai, kad B.Komarovskis kilęs iš Kavoliškio, esančio Rokiškio rajone. Tiksliau, Kavoliškio kalnelyje, gražiai apaugusiame pušimis, palaidotas vienas dvaro savininkų Zigmantas Leopoldas Petras Komorovskis (1865–1920). (Archyvuose, geneologijoje Komarovskių pavardė daugeliu atvejų rašoma su „o“ – aut. past.). Jis yra B.Komarovskio prosenelis. Muziejininkai sako, jog iki rinkimų Lenkijoje likus porai mėnesių istoriją ir situaciją būtina išnaudoti ir girtis apie tai visais varpais. „Štai kokių žmonių priauginom. Visi protingi lenkai yra iš Lietuvos“, – juokėsi muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Onutė Mackevičienė ir vardijo iš Lietuvos kilusių garsių lenkų  pavardes: Lenkijos karalius Jogaila, Pilsudskio tėvai, Marijos Kačinskos motina, Mykolas Riomeris, Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas – Nobelio premijos laureatas, dailininkas Stasys Eidrigevičius.   

Užsakė naują koplytstulpį
Zigmantas Leopoldas Petras Komorovskis – vienintelis dvaro savininkų, kuris palaidotas Kavoliškyje. Jo kapą prižiūri kavoliškėnai, ir net gatvė pavadinta Komaro gatve. O.Mackevičienė daro išvadą, jog kiti šios linijos asmenys gali būti palaidoti Lenkijoje ar kituose jų valdytuose dvaruose Lietuvoje, Latvijoje. Beje, yra žinių, kad Bronislavas prie šio kapo priežiūros irgi yra prisidėjęs: būtent proanūkis, Rokiškyje apsilankęs atgimimo epochos pradžioje, pasirūpino, kad būtų pastatytas naujas koplytstulpis, kurį užsakė pas meistrą Petrą Šinkūną. Koplytstulpis buvo atidengtas 1994–aisiais, paskutinįjį gegužės sekmadienį. Tiesa, B.Komarovskis iškilmėse nedalyvavo, tačiau  jas pagerbė Lenkijos ambasadorius. Rokiškio krašto muziejuje B.Komarovskis taip pat yra buvęs – apžiūrėjo ekspozicijas, bendravo su muziejininkais. O.Mackevičienė, pastaruoju metu daug dirbanti su Kavoliškio dvaro archyvais ir dokumentais, išsiaiškino, jog pilnas jo vardas Bronislavas Marija Karolis Komarovskis, jis yra tituluotas kaip grafas, vyriška linija jam priklauso, tačiau būdamas politikas nelabai to pabrėžia. „Jei protingas, titulais nesididžiuoja. Grafo titulas yra kupra, kurią nešioji visą gyvenimą. Gal gali ir nusipirkti titulą, bet grafu vis tiek nebūsi“, – svarstė istorikė.  

Apie tėvus
B.Komarovskio motina Jadvyga Šalkovska – sociologė. Tėvas Zigmantas Leonas Bronislavas Komorovskis (1925–1992), p. Mackevičienės žiniomis, žemvaldys, turėjęs teisę į Kavoliškio dvarą, bet kartu ir mokslininkas, sociologas, antropologas, afrikanistas, profesorius, diplomatas, poetas, Armijos Krajovos karys, iš Rokiškio emigravęs būdamas maždaug 15 metų, prieš Antrąjį pasaulinį karą, vaikus auklėjęs kaip tikrus intelektualus. Jo vaikystė, paauglystė bėgo čia, Kavoliškyje. O.Mackevičienė  girdėjo pasakojimų, kad ir su kumečių vaikais bendraudavo, baltą duoną mainydavo į juodą, iš pamokų pilvui susopus pabėgdavo.  B.Komarovskio senelis grafas Julius Komorovskis (1893–1982) mokė vaikus lietuvių kalbos ir norėjo, kad atžalos pajustų Lietuvos artumą. „Lenkai tarpukariu turėjo pareigas Lietuvai – mokėjo kalbą, laikėsi įstatymų“, – sakė p. Mackevičienė.  

Teliko kapas ir alėja
Kavoliškio dvaro vietoje dabar stovi Technologijos, verslo ir žemės ūkio mokykla. Teliko liepų alėja, tvenkinys, keletas anų laikų  pastatų ir, žinoma, vieno iš grafų kapas. Muziejuje yra išlikusių Kavoliškio dvaro dokumentų ir fotografijų, kurie šiandien  kai kam tapo labai vertingi ir  įdomūs. 
Paskutiniai Kavoliškio dvaro savininkai oficialiai buvo Hektoras Leopoldas Komorovskis ir jo brolis Julius – Bronislavo  Komarovskio senelis.
Komorovskiai gyveno sename dvare, pastatytame apie 1700–uosius iš tvirtų pušinių rąstų dar anksčiau nei Rokiškio dvaro rūmai. Dokumentai skelbia, kad tai buvo pastatas ant aukštų akmeninių pamatų. XVIII a. pabaigoje, įsigalėjus klasicizmui, pastato centre atsirado portikas, paremtas keturiomis medinėmis baltos spalvos kolonomis. Virš jų per visą portiko plotį buvo įrengtas siauras balkonas, aptvertas ažūrine tvorele. Nedideli langai turėjo langines. 

Dvare – slaptas kambarys
Įdomiausias dvaro kambarys yra „gotiškasis“, tačiau neaišku, kokiais sumetimais jis taip pavadintas. Šio kambario tinkuotos sienos buvo papuoštos XVIII a. freskomis, vaizduojančiomis medžioklės scenas. Jis, apstatytas Liudviko XVI stiliaus baldais, kažkada tarnavo masonų ložės sueigoms. Yra duomenų, kad Kavoliškio dvare, slaptame kambarėlyje, vykdavo masonų ložės susirinkimai, kurių metu buvo kalbama apie nepalankius valdžios sprendimus. Komorovskiai, pasak p. Mackevičienės, pasižymėjo masonizmu, buvo valdžios opozicijoje.
Iki 1914 m. Kavoliškis garsėjo ir turtinga biblioteka, kurios fonduose buvo apie 5000 egzempliorių, sistemingai komplektuotų kelių dvarininkų kartų. Į tą skaičių, anot žinovų, įėjo nemažai nuostabių senosios raštijos egzempliorių.

Verslas klestėjo
Atskirų tyrinėjimų nusipelno saldumynų verslas, XX a. pradžioje vystytas ir klestėjęs Kavoliškyje. Dar ir šiandien miestelio centre išlikę du akmeniniai pastatai, kuriuose XX a. pradžioje veikė cukrainė. Mat Zigmantas Leopoldas Komorovskis buvo vedęs ne bet ką, o Elizą Ireną Riomerytę – Kauno universiteto rektoriaus, Lietuvos Konstitucijos kūrėjo Mykolo Riomerio seserį. Anot p. Mackevičienės, XIX a. pabaigoje į Kavoliškį grafienė atėjo ne tik  su savo pažiūromis, bet ir su verslo idėja. Verslas taip įsisiūbavo, kad Kavoliškio biskvitus, grietininius sausainius, sūrius ir kitokias gėrybes žinojo visa Rusija – ir Rytuose, ir Vakaruose, o cukrainė nešė dvarui didžiules pajamas O.Mackevičienės žiniomis,  B.Komarovskio prosenelė Eliza Riomerytė išgyveno 90 metų. Ji apako, tačiau išlaikė blaivų protą ir gerą klausą. Yra pasakojama, kad grafienė po daugelio metų iš balso pažino moterį, nuvažiavusią  jos aplankyti iš Kavoliškio į Varšuvą.
Dvaro pastatas sugriautas po 1970–ųjų, o pokario metu be šeimininkų likusiame pastate buvo įrengta mašinų-traktorių stotis.

Reda Milaknienė

sostinė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie