Rokiškio grafo dukra, pirmoji prancūziškai rašiusi lietuvė Sofija Tyzenhauzaitė apipinta daugybe gandų. Ši ryški asmenybė, turėjusi ryšių su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu ir Rusijos caru Aleksandru, darė didžiulę įtaką savo šalies kultūrai ir politikai. Tiesa, istorijos tyrinėtojai labai atsargiai svarsto apie tai, ar S.Tyzenhauzaitė gyveno Rokiškyje…
Naujausios žinios
Jau keleri metai grafaitei S.Tyzenhauzaitei skiriama ypač daug dėmesio. Tai iš dalies susiję su jos 130-osiomis mirties metinėmis, minėtomis 2008 m. Paprastai tokios datos būna akstinas išsamiau patyrinėti iškilias asmenybes, jų gyvenimą bei turėtą įtaką, afišuoti jų biografiją, ieškoti naujų faktų.
Viena naujausių sensacijų buvo atskleista šiek tiek daugiau nei prieš metus: Rokiškio grafo Ignoto Tyzenhauzo dukra Sofija tuokėsi ne Prancūzijoje, Lenkijoje ar Vilniuje, kaip iki šiol manyta, o tuomet dar medinėje Rokiškio šv. Mato bažnyčioje.
Šį faktą įrodė bažnyčios knygose rasti dokumentai.
Pirmieji žingsniai
Beje, Tyzenhauzų moterų praeities link pirmosios žengė Rokiškio krašto muziejininkės: jos pasisiuvo drabužius pagal ano meto pavyzdžius ir sukūrė edukacinę programą “Sugrįžusios gyventi” pagal grafaitės S.Tyzenhauzaitės romaną “Reminiscencijos”.
Prieš dvejus metus režisierius Jonas Buziliauskas Rokiškyje pastatė ir prie dvaro rūmų parodė spektaklį “Grafaitė Sofija”. Anot režisieriaus, jis buvo daug girdėjęs apie šią kilmingą moterį, o kurdamas spektaklį stengėsi sužinoti apie ją dar daugiau. Beje, šį spektaklį p. Buziliauskas pradėjo nuo nulio – neturėjo jokios medžiagos. Iš pradžių jis apskritai ieškojęs asmenybės, vertos spektaklio…
Anot režisieriaus, “Gimtojo Rokiškio” publikacijos paskatino jį domėtis grafaite Sofija. Scenarijų rašė ne tik režisierius J.Buziliauskas, bet ir pagrindinių vaidmenų – Sofijos ir Aleksandro – atlikėjai Neringa Danienė bei Ramūnas Abukevičius.
Spektakliui buvo skirta 23 tūkst. litų. Menininkas buvo atviras: tokiam vaidinimui pastatyti reikėjo tris kartus daugiau pinigų, nei turėti 23 tūkst. Laimė, atsirado rėmėjų. Žinoma, buvo ir skeptikų, netikėjusių, jog pavyks pastatyti tokį spektaklį, tačiau po pasirodymo jie nutilo.
Domisi
Anot Krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Onutės Mackevičienės, Tyzenhauzų dinastija nepelnytai primiršta, nors dalis jų, tarp kurių – ir grafaitė Sofija, darė didžiulę įtaką Lietuvos kultūrai.
S.Tyzenhauzaitė – ryškiausia šios dinastijos moteris. Yra žinoma, kad ji parašė dešimt romanų, jie pasižymėjo lengva kalba ir buvo paremti tikrais faktais.
Beje, S.Tyzenhauzaitė labiausiai iš visų šios grafų dinastijos asmenų apipinta pikantiškais gandais, ji pagarsėjusi ryšiais su neeilinėmis asmenybėmis ir ypatingomis puotomis, kurias romane “Karas ir taika” aprašė pats Levas Tolstojus.
Rokiškio dvare saugoma dalis grafų Tyzenhauzų prancūziškos korespondencijos. Būtent iš jos mūsų istorikai prieš kelerius metus atskleidė tikslią S.Tyzenhauzaitės mirties datą. Ji mirė 1878 m. gegužės 21 d. sulaukusi 87-erių Nicoje (Prancūzija).
Išsklaidė abejones
S.Tyzenhauzaitės asmenybe domisi ir mokslininkas Juzefas Zemčionokas, prieš porą metų dalyvavęs Rokiškio 510-ies metų gimtadienyje. Rokiškėnai svečiui įrodė, kad Rokiškio bažnyčios kriptose palaidotas Sofijos brolis Konstantinas. O p. Zemčionokas atvežė knygą, kurioje pirmą kartą muziejininkai pamatė kito Sofijos brolio Rudolfo Tyzenhauzo portretą. Beje, grafaitės Sofijos portretas, saugomas Rokiškio dvare, ilgą laiką kėlė abejonių: niekas negalėjo pagrįstai tvirtinti, kad jame – tikrai žymioji grafaitė. Tačiau mokslininkas J.Zemčionokas šias abejones išsklaidė.
Šaknys
Yra žinoma, kad S.Tyzenhauzaitės tėvas buvo Rokiškio dvaro statytojas I.Tyzenhauzas (1760-1822). Jis vedė Mariją Pšezdzieckytę, susilaukė keturių vaikų – dviejų dukrų ir dviejų sūnų. Konstantinas buvo žinomas to meto mokslininkas ornitologas, Rudolfas – karo mokslų specialistas, Sofija, kaip minėta, rašytoja, o Aleksandra – dailininkė.
Istorikė O.Mackevičienė pastebi, jog I.Tyzenhauzo ir M.Pšezdzieckytės santuoka nebuvo itin sėkminga: dvarą pastatęs Ignotas gyveno Rokiškyje, o jo žmona daugiausia laiko praleisdavo Varšuvoje (Lenkija). Grafaitė Sofija augo Lietuvoje, o savo mama ji vadino giminaitę Konstanciją Morikonienę, kuri stengėsi, kad jos augintinė gautų puikų išsilavinimą. Ir Sofija nenuvylė – mokėsi šokio, muzikos, kalbų. Literatūriniai jos gebėjimai išryškėjo labai anksti.
Pastebėtas ir grafaitės pasakiškas grožis. Ji buvo grakšti, vešliomis kaštoninėmis garbanomis, mąsliomis akimis, visuomet traukianti aplinkinių dėmesį.
Tokį grafaitės portretą kūrė ir režisierius J.Buziliauskas, sekdamas istorine medžiaga, ir pagrindinio vaidmens atlikėja N.Danienė, rašydama scenarijų. Pagrindiniuose epizoduose – Sofijos dalyvavimas puotose, kuriose ji susitiko ir pamilo Rusijos carą Aleksandrą.
Tad neatsitiktinai prie Rokiškio dvaro jubiliejinio miesto gimtadienio proga suvaidintas spektaklis “Grafaitė Sofija” įsimintinas ne tik tuo, kad sukėlė gausias žiūrovų ovacijas, bet ir tuo, jog ne vieną paskatino domėtis mįslinga S.Tyzenhauzaitės asmenybe.
Tik dekoracija
Ar spektaklis “Grafaitė Sofija” parodytas autentiškoje aplinkoje? Istorikai taip nemano. Anot jų, dabartiniai Rokiškio dvaro rūmai tebuvo puiki dekoracija spektaklio kūrėjų sumanymui įgyvendinti. Tikrasis S.Tyzenhauzaitės gyvenimas vyko kitur.
Istoriniai šaltiniai skelbia, kad 1812 m. pavasarį, per Velykas, Taujėnų dvare (Ukmergės r.) lankėsi Rusijos caras Aleksandras. Jis važinėjo po Lietuvą ir rezidavo Rusijos kariuomenės postus. Tuomet Sofijai buvo 22-eji, o carui – 35-eri. Jie susitiko puotoje. Yra duomenų, jog caras Aleksandras, pamatęs grafaitę Sofiją, ja susižavėjo, o užsimezgusi jų draugystė truko 13 metų, iki pat caro mirties. Beje, caro Aleksandro santuoka, istorikės O.Mackevičienės žiniomis, nebuvo sėkminga, tad po susitikimo su Rokiškio grafo dukra jo vizitai į Lietuvą padažnėjo.
Maloniausia akimirka
1812 m. birželio 13 d. Rusijos imperatoriaus garbei Vilniuje buvo surengta puota, kurią L.Tolstojus vėliau aprašė romane “Karas ir taika”. Archyvuose užfiksuota, jog Rusijos caras, nepaisydamas etiketo, puotoje su Sofija šoko visą vakarą.
Svarbu ir tai, kad tą patį vakarą Rusijos imperijos sieną kirto Prancūzijos imperatorius Napoleonas. Lietuvą užėmė prancūzai. Netrukus Vilniuje buvo surengtas pobūvis Napoleono garbei. Teigiama, kad imperatorius greitai atkreipė dėmesį į grafaitę Sofiją, o ši nepabijojo jam pasakyti esanti Rusijos caro freilina. Anot istorikės O.Mackevičienės, užkariautoją, prieš kurį visi drebėdavo, nustebino merginos drąsa. Vėliau pietaudamas Vilniuje imperatorius sakęs, jog vienintelė maloni akimirka Lietuvoje – susitikimas su S.Tyzenhauzaite. Tai užfiksuota liudininkų atsiminimuose.
Santuoka
S.Tyzenhauzaitė ilgą laiką buvo netekėjusi. Kai 1818 m. ji nusprendė sukurti šeimą, visi tuo stebėjosi. Sofijos vyras buvo gerokai už ją vyresnis, išsiskyręs Platelių dvaro savininkas Oktavijus Šuazelis-Gufjė, daugelio nuomone, nevertas gražiosios Tyzenhauzų atžalos. Jiems gimė sūnus Aleksandras. Kartu S. ir O.Šuazeliai-Gufjė išgyveno 24 metus. Nors gyveno jie Plateliuose, Sofija nebuvo prisirišusi prie vienos vietos. Ji daug laiko praleisdavo užsienyje – Italijoje, Prancūzijoje.
Beje, ir po vestuvių Sofija susitikinėdavo su caru Aleksandru, tik jau savo vyro draugijoje.
Rašė daug
Istorikė O.Mackevičienė teigė, jog Rokiškiui S.Tyzenhauzaitė svarbi ne dėl ryšių su imperatoriais, bet dėl to, kad ji “yra pirmoji moteris, kilusi iš istorinės Lietuvos ir rašiusi prancūzų kalba”.
Anksčiau manyta, kad Sofija išleido tik penkis romanus, tačiau vėliau paaiškėjo, jog Prancūzijoje pasirodė daug jos knygų. Jos buvo išverstos į prancūzų, lenkų, vokiečių, anglų kalbas. Lietuvių kalba 2004 m. išleista grafaitės knyga “Reminiscencijos”, o 2006 m. – “Halina Oginskytė, arba švedai Lenkijoje”.
Anot p. Mackevičienės, yra žinių, jog S.Tyzenhauzaitė, išvykusi į Prancūziją, bendravo su prancūzų rašytojais Aleksandru Diuma, Alfredu de Miusė ir kitomis to meto garsenybėmis.
Prancūzai tyrinėtojai stebisi, jog Sofija kilusi iš gilios provincijos. “Tačiau S.Tyzenhauzaitė įrodė, kad Lietuva nėra provincija”, – sakė muziejininkė O.Mackevičienės. Ji neabejoja: ateityje bus rasta ir daugiau įdomių faktų, susijusių su šia neeiline asmenybe. Beje, kai kuriuos jų knygoje “Vilniuje ir Lietuvos dvaruose” užfiksavo S.Tyzenhauzaitės dukterėčia Gabrielė Giunterytė-Puzinienė.
Netikėti dokumentai
Iki šiol pateikiamos chaotiškos žinios apie S.Tyzenhauzaitės gyvenimą Rokiškio dvare. Tai labiau versijos nei faktai. Neva, čia ji atvažiuodavo pailsėti nuo karo baisumų arba gyvendama tėvonijoje organizuodavo vestuves. “Grafai turėjo kur gyventi ir be Rokiškio. Tikrai negalima sakyti, kad jie čia buvo nuolat”, – sakė p. Mackevičienė.
Tačiau šiuo metu minėtos žinios gerokai koreguotinos. Istorikei O.Mackevičienei Šv. Mato bažnyčia leido naudotis savo archyvais. Juose ji rado sensacingų nuo laiko pageltusių dokumentų – įrodymą, kad Rokiškis Sofijai buvo svarbesnis, nei manyta iki šiol: ji gana dažnai čia krikštydavo vietinių didikų vaikus.
Tačiau, anot istorikės, svarbiausia tai, kas įrašyta bažnyčios knygoje: S.Tyzenhauzaitės ir O.Šuazelio-Gufjė tuoktuvių data – 1818 m. vasario 3 d. Dokumentas surašytas lotynų kalba. Aiškiai matyti besituokiančiųjų titulai, antspaudai, parašai.
Parašas, pasak p. Mackevičienės, ko gero, apibūdina žmogaus charakterį: Oktavijaus – kampuotas, staigus, Sofijos – apgalvotas, kaligrafiškai tikslus. Beje, šių tuoktuvių liudininkai trys vyrai – Salų dvaro statytojas Ignotas Morikonis, generolas Jozefas Vavžeckis ir karininkas Ksaveras Danilevičius.
Sietina su Rokiškiu
Šie unikalūs dokumentai, atveriantys kelius tolimesniems tyrinėjimams, rasti knygoje, kurioje surašytos 1777-1834 m. Rokiškio bažnyčioje sudarytos santuokos.
Kaip per gaisrus ir kitus kataklizmus galėjo išlikti ši knyga? Istorikės O.Mackevičienės teigimu, ji turbūt buvo saugoma klebonijoje ar kituose bažnyčiai priklausančiuose pastatuose.
Beje, yra žinoma, jog Rokiškio bažnyčia sudegė per 1863 m. sukilimą. Taigi gražuolė Sofija tuokėsi medinėje, mažai kam žinomoje šventovėje. Tai rodo, jog svarbiausi grafaitės gyvenimo įvykiai buvo susiję su Rokiškiu. “Gali būti, kad čia lankėsi ir Rusijos caras”, – sakė p. Mackevičienė.
Krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja dėkinga bažnyčiai, leidžiančiai naudotis jos archyvu moksliniams tikslams. Anot muziejininkės, bažnyčia yra institucija, išsaugojusi labai daug šalies kultūros duomenų.
Reda MILAKNIENĖ
