Projekto rėmėjo logotipas
Projekto rėmėjo logotipas

Jūžintų seniūnijos žemė mena ne vieną dvarą, palivarką. Dauguma jų laiko tėkmėje sunyko, buvo sugriauti ar sudegė. Tačiau  ant Rašų ežero kranto stūksančio dvaro ansamblio griuvėsiai mena čia kadaise klestėjusį grafų Vaisenhofų gyvenimą. O Gačionių dvaro savininkus Rozenus kultūros paveldo puoselėtojai ir Rokiškio muziejininkai vadina paskutiniais istorijos mohikanais. Jie bene vieninteliai Lietuvoje savo giminės dvarą  prikėlė iš griuvėsių – dvarvietei suteikė antrąjį gyvenimą ir rūmų duris bei istoriją atvėrė visuomenei.

Giminės herbo paralelė
su Jūžintų bažnyčia
Grafų Vaisenhofų vardas Jūžintų miesteliui ypač svarbus.  Mykolo Vaisenhofo – Jūžintų ir Tarnavos dvarų savininko – rūpesčiu 1792-1799 m. pastatyta mūrinė baroko stiliaus bažnyčia, iš tolo primenanti sparnus praskleidusią baltą gulbę. Manoma, kad maldos namų fundatorius dailiai banguotų formų, plastiškų ir išraiškingų linijų fasado architektūrą  pasirinko pagal savo giminės herbą, kuriame pavaizduotas baltas gulbinas. Projekto autorius nežinomas. Dvarininkai Vaisenhofai palaidoti šventovės, puoštos  garsaus XIX a. dievdirbio J. Dagio darbais ir angelų skulptūrų saugomais vargonais, rūsiuose. Maldos namams suteiktas Šv. arkangelo Mykolo vardas.

Vaisenhofų pėsakais
Vaisenhofai (Weyssenhoff) – sena „Gulbės“ herbo riterių baronų giminė, XVII a. apsigyvenusi Livonijoje ir sulenkėjusi. Istorikai mini kelis garsesnius šios giminės atstovus.
Henrikas Vaisenhofas, gyvenęs prie Kauno, buvo žinomas lenkų dailininkas. Jo šeima už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremta į Sibirą. Nuo 1904 m. gyveno tėvų dvarelyje prie Minsko. Pirmojo pasaulinio karo metu persikėlė į Varšuvą, ten mirė 1922 m.
Henrikas tapė lyriškus realistinius peizažus, užsiėmė grafika ir skulptūra. Per tapybą jis susijęs ir su mūsų kraštu. Henrikas sukūrė iliustracijų ciklą giminaičio Juozapo Vaisenhofo kūriniams: eilėraščių rinkiniui „Erotika“ (Erotyka, 1911), romanui „Sabalas ir panelė“ (Soból i panna, 1913). Šį romaną Juozapas rašė viešėdamas Gačionių dvare. Vaisenhofo paveikslus gerai vertino kritikai ir žiūrovai.
Juozapas Vaizenhofas (1760-1798) – publicistas, teisininkas, Seimo narys nuo Livonijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kapitonas, masonas. Gynė Gegužės 3-iosios konstituciją. Po 1792 m. karo su Rusija emigravo į Saksoniją, dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime.
Jonas Vaisenhofas (1774-1848) – divizijos generolas, 1792 m. karo su Rusija, T. Kosciuškos sukilimo, Napoleono karų, 1830-1831 m. sukilimo dalyvis.
Jonas Vaisenhofas (1889-1972) – fizikas, Vilniaus ir Jogailos universitetų profesorius, Lenkijos Mokslų akademijos narys.
Teresa Vaizenhof (1930-1984) – lenkų rašytoja, knygų apie katalikų bažnyčios veikėjus autorė, ekonomistė, taip pat rašė biografines knygas. Ji generolo Jono proanūkė, dailininko Henriko anūkė, rašytojo Juozapo Vaisenhofų dukterėčia. Antrojo pasaulinio karo metu gyveno Varšuvoje, dalyvavo 1944 m. sukilime.
Plėtė dvaro valdas
Ant Rašų ežero kranto esantis Tarnavos dvaras XVI a. priklausė kunigaikščiams Astikams. Tada rūmas buvo kitoje vietoje ir vadinosi Jūžintų dvaru. Trakų kaštelijonas Grigas Astikas už ryšius su Maskva Stepono Batoro įsakymu buvo įkalintas Vilniuje, o jo turtai, tarp jų ir Jūžintai, buvo konfiskuoti. Taip dvaras atiteko Zbarskių giminei. Jūžintų dvaras, valsčius ir bažnyčia minimi 1695 m. Ukmergės miesto teismo aktuose yra įrašų, kad 1569 m. Jūžintuose buvo smuklė, užvažiuojamieji namai, arklidės.
Apie 1600-uosius Žygimantas III Jūžintus padovanojo Minsko vaivadai Gedeonui  Rajeckui. Senasis Jūžintų dvaras sudegė 1685 m. Atstatytas medinis dvaras ir jo turtai vėliau atiteko Mykolui Vaisenhofui (1715-1789) kaip Teresės Rajeckaitės kraitis. Naujasis dvaro savininkas ėmė plėsti dvaro valdas pigiai nusipirktomis žemėmis. Garsi Vaisenhofų giminė Jūžintų, Tarnavos, Ažubalių, Patiltės palivarkus ir keletą ažusienių valdė iki Pirmojo pasaulinio karo.

Bažnyčios fundatoriai
Kada Jūžintuose pastatyta pirmoji Romos katalikų bažnyčia, tikrų žinių nėra. Nepatvirtintomis žiniomis, pirmąją bažnyčią ar koplyčią čia pastatęs vienuolis Jurgis 1547 m., o 1570 m. į Jūžintus atvykęs jėzuitas koplyčią atnaujinęs. 1695 m. G. Rajeckas, kuriam priklausė Jūžintų žemės, pastatė naują medinę bažnyčią, prie jos buvo įkurtas Šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuolynas.
1792 m. M. Vaisenhofas, Jūžintų ir Tarnavos dvarų savininkas, pradėjo statyti mūrinę sudėtingos kompozicijos bažnyčią, kurios architektūroje vyrauja baroko stilius. Baltos it gulbė šventyklos pagrindinis fasadas atgręžtas į tekančią saulę, o besileidžiančios saulės spinduliai auksu nutvieskia apsidę ir prasiskverbia pro mažus langelius į buvusias kanauninkų celes.
Plastiškų formų ir išraiškingų linijų bažnyčios išorės architektūra iki šių dienų išliko beveik nepakitusi. Šventovę puošia vėlyvojo baroko formų altoriai, juose esantys paveikslai sukurti XIX-XX a. Po bažnyčia yra du rūsiai, kuriuose sukaupta šiluma žiemą specialiais kanalais paduodama į bažnyčią ir šildo maldos namus. Rūsio sienos kriptose palaidoti bažnyčios fundatoriai grafai Vaisenhofai. Jūžintų bažnyčia – vienintelė Baltijos šalyse šventovė, turinti celes. Dabar jose saugomi liturginiai reikmenys, išsaugotos senosios skulptūrėlės, maldaknygės, metalinių kryžių viršūnės.

Tarnavos dvaras tebemerdi
Vaisenhofams priklausė ir Tarnavos dvaras ant Rašų ežero kranto (Jūžintų sen.). Pasakojama, kad vietiniai savo ponus vadino Vaisonais, nes jiems taip buvo lengviau ištarti grafų pavardę. Šio dvaro ansambliui priklausė 8 ha parkas, kuriame augo daugiau nei 10 rūšių medžių: sidabrinių pušų, baltųjų ir kanadinių tuopų, vakarinių tujų. Prie rūmų griuvėsių iki šiol išliko akmeniniai tvartai. Į rūmą vedančiuose akmeniniuose laiptuose įspausta 1858 metų data.
Viena Tarnavos  dvaro didelių vertybių – senoviniai glazūruoti kokliai bei vertingi šeimų archyvai, kurių dokumentai siekia XVI a. Amžininkų pasakojimu, šiame dvare dažnai lankydavosi savininko Mykolo Vaisenhofo broliai: rašytojas Juozapas ir dailininkas Henrikas Vaisenhofai.
Koks likimas laukai nykstančio Tarnavos dvaro? Jūžintų seniūnė Audronė Baltuškaitė sakė, jog  dabartinis savininkas kaunietis verslininkas Sigitas tikisi dvarvietę prikleti naujam gyvenimui. Prieš pora metų dvaro parke buvo išpjauta dalis sutrešusių medžių, planuotas pastatų remontas, atgabentas vagonėlis ir statybinių medžiagų. Dalį jų iš nesaugomos dvarvietės pagrobė čia  įsisukę vagys.  Pasak seniūnės, toks vietinių elgesys labai įskaudino dvaro šeimininkus. Dvarvietės atstatymo darbai, A. Baltuškaitės teigimu, užstrigo ir dėl užgriuvusio sunkmečio bei žemės nuomos problemų.

Nostalgiją gesina
biurokratija
„Gimtajam…“ dvaro šeimininkas Sigitas Vaškelis sakė, jog penkerių metų prireikė kautis su biurokratine sistema, kol jam pavyko išsinuomoti dalį parko. „Tik pernai gavau teisę į beveik 2 ha nuomą, dalį šio ploto užima statiniai. O į likusius 7 parko hektarus jokių teisių neturiu, todėl už dešimties metrų nuo rūmo esančioje žemėje šeimininkauti negaliu.
 Prieš pora metų praūžusi audra ten privertė šimtamečių medžių, bet jų tvarkyti neturiu teisės, nes jie augo ne man išnuomotoje teritorijoje“, – S. Vaškelis vardijo kliūtis, trukdančias tvarkyti dvarvietę.
Žemės nuoma – ne vienintelė naujojo dvaro savininko bėda. Rūpesčių būta ir dėl dvarvietės, įtrauktos į kultūros paveldo saugomų objektų sąrašą, vertybės nustatymo. Kol Tarnavos dvaras neturėjo šeimininko, niekas nesirūpino, kad rūmas nyksta. O dabar, anot S. Vaškelio, Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai jį vis baudžia už dvarvietės netinkamą priežiūrą. „Šią savaitę mane jie vėl kviečia ir vėl, matyt, baus. Bet kaip gali tvarkytis, kai didesnė dvarvietės dalis – ne tavo ir negali žemės net išsinuomoti?“ – neįveikiamais biurokratiniais slenksčiais piktinosi verslininkas.
Kodėl jam, kauniečiui, prireikė smarkiai apgriuvusio dvaro? Pasirodo, „suveikė“ emociniai dalykai: Sigitas – mūsų kraštietis, jo gimtinė – nuo Tarnavos dvaro vos už trijų kilometrų esančiame Šturonių kaime. Be to, paskutinieji dvaro šeimininkai Vigėliai – Vaškelių tolimi giminaičiai. „Vaikystėje teko bėgioti prie dvaro ir parke. Kai būdamas 14 metų išvažiavau gyventi į Kauną, tada dvaras dar nebuvo sugriuvęs“, – pasakojo S.Vaškelis apie nostalgijos padiktuotą pirkinį, dabar keliantį didelių rūpesčių. Tačiau dvaro šeimininkas vis dar neprarado tikėjimo, jog vaikystės prisiminimų apgaubtą dvarvietę jam pavyks prikelti. Jis renka Tarnavos gyvenimo istoriją, faktus ir žmonių liudijimus apie čia šeimininkavusias garsias didikų gimines ir jų kaitą, kai rūmai ėjo iš rankų į rankas.  

Gačionyse – Kuršo žemėje kilusių baronų Rozenų giminės palikimas
Jūžintų miestelio kaimynystėje esančio Gačionių dvaro istorijos ir dabarties galėtų pavydėti bet kurio rūmo šeimininkai. Per 300 metų šį dvarą ir jo žemes valdė iš Kuršo kilę baronai Rozenai. Jeigu ne tremtys, karai ir nacionalizacija, ši giminė savo dvaro nė nebūtų svetimiems palikusi ir neleidusi suniokoti. Bet ir po patirtų negandų, skriaudų dvaro šeimininkai savo tėvonijos likimo valiai nepaliko. Vos tik nuosavybę susigrąžino, sutrešęs medinis dvarelis ir kiti pastatai atstatyti, didžiulė teritorija su įspūdinga liepų alėja, tvenkiniais, gėlynais, takais gali pretenduoti į pavyzdingiausiai tvarkomos dvarvietės titulą.   

Istorijos nuotrupos
Gačionių dvarelis, o gal paprastas viensėdis, istorijos šaltiniuose minimas XVIII a. Manoma, jog ankstyvuosiuose Gačionyse tvarkėsi lietuvių bajorėlis Rimantas. Minėto amžiaus pabaigoje Gačionyse pasirodė baronai Rozenai, kilę iš Livonijos, Kuršo žemės.
Mūsų krašto istorijoje ir gyvenime gilų pėdsaką palikusių Rozenų dinastijai priklausė Asaniškių dvaras prie Brėslaujos ir Gudiškių dvaras su Radžionių kaimu, esančiu prie Kamajų. Gačionių palivarkas kadaise buvo priskirtas Asaniškių dvarui, kurį valdė Kazimieras Rozenas, Stanislovo Rozeno sūnus. Šis atskyrė Gačionių palivarką, kuris perduotas valdyti Antanui Rozenui. Be Gačionių kaimo, dvareliui priklausė dar ir Dviražių kaimo žemės.
Pirmoji Rozenų sodyba neišliko. Remiantis istoriniais šaltiniais ir dabartinio Gačionių dvaro šeimininko barono Piotro Rozeno pasakojimu, apie 300 metų ši dvarvietė priklausė baronų Rozenų giminei. Medinis neoklasicistínio stiliaus dvaro rūmas buvo pastatytas 1870 m. pagal inžinieriaus Jano Rozeno projektą. Gačionių dvarininkai Rozenai didžiavosi sukaupta didele ir vertinga biblioteka. Amžininkai, gerai pažinę baroną Antaną, pasakojo, jog šis tarnams ir valstiečiams, talkinusiems dvaro ūkio darbuose, buvo labai geras ir teisingas. Todėl Jūžintų krašte Rozenų šeima buvo labai gerbiama ir niekada nepamiršta.
Apie 1940-uosius, ištrėmus Rozenų šeimą, dvaras buvo nacionalizuotas: sovietmečiu čia įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka, kultūros namai, gyvenamieji butai ir sandėliukai. Vienoje patalpų buvo apgyvendintos vištos. Neprižiūrimas medinis pastatas ėmė sparčiai nykti. Kai žmogaus ir laiko niokojamame dvarelyje tapo pavojinga gyventi, jis buvo paliktas likimo valiai.

Prikėlė autentiką
Lietuvai atgavus nepriklausomybę Lenkijoje gyvenantis ir Lietuvos pilietybę išsaugojęs Antanas Rozenas 1990 m. susigrąžino Gačionių dvarą ir šį baigiantį nykti turtą padovanojo Prancūzijoje gyvenusiam sūnui Piotrui. Tada mažai kas tikėjosi, kad garsios baronų giminės palikuonis, perspektyvus verslininkas Piotras į beveik sutrešusį dvarelį kiš krūvas pinigų tam, kad naujam gyvenimui prikeltų tėvo dovanotą merdėjantį rūmą bei neįžengiamais šabakštynais paverstą didžiulę teritoriją.
Tačiau skeptikai klydo. Gačionyse darbai užvirė kaip karštame fronte: vieni valė teritoriją, kiti ėmėsi statybų. Baronas Piotras pasakojo, jog jam reikėjo sužiūrėti, kad visa, ką dar buvo įmanoma išsaugoti autentiško, liktų. Pavyko atidengti dalį pirmojo aukšto patalpų medinių lubų, kurios buvo padengtos keliais kalkių, dažų sluoksniais, atkurti lopinėlius dar nesunykusių grindų, krosnies koklių.
Pagal senas nuotraukas ir giminės turimą informaciją begriūvantis dvaro rūmas atkurtas toks, koks kadaise ir buvo. Ypač tiksliai atkurta statinio išorė. Baronas Piotras pasakojo, kad net perdangą tvirtinančios vinys kaltos medinės, nes taip buvo senajame dvare. Atvėręs dvaro duris gali pasijusti lyg būtum patekęs į XIX a. pabaigos dvaro menę su didingą senovę liudijančiais originaliais baldais, šviestuvais, medžiu puoštu židiniu, paveikslais, aksomo krėslais ir minkštasuoliais. Ant sienų – Rozenų dinastijos istorija: daugybė senų giminės ir dvaro fotografijų.
Restauracijos metais dvaro paveldėtojui  Piotrui su tėvu Antanu teko ne kartą ginčytis: senasis baronas priešinosi, kad dvare atsirastų šių laikų gyvenimui įprastų pertvarkų bei patalpų ir sūnų spaudė atkurti viską lygiai taip, kaip buvo prie jo ir senelio. Todėl valgomajame, sujungtame su virtuvės zona, teko palikti senąją koklių krosnį, nors pagal sumanymą jos vietoje turėjo atsirasti modernus baras.
Autentiškai atkurtas ne tik pats dvaro rūmas, kiti statiniai, bet ir didžiulis parkas su senaisiais tvenkiniais, gėlynais, takais ir įspūdinga kelių šimtmečių liepų alėja. Parką šie galiūnai medžiai juosia apie 2 km, o alėjos pabaigoje  liepos tarsi subrenda į rūmo  papėdėje esantį Gačionių ežerą.

Filantropas
Plačiai po pasaulį išplitusios garsios ir gausios didikų Rozenų dinastijos palikuonys, išsibarstę po visą Europą,  2009 m. vasarą sugužėjo į Gačionių dvarą. Po daugelį pasaulio valstybių gyvenimo blaškytas Fridrichas Rozenas „Gimtajam…“ tada sakė: „Pirmą kartą lankausi Lietuvoje ir šiame dvare. Esu maloniai priblokštas čia Piotro sukurto grožio ir nuostabios aplinkos.“ Baronas Piotras gentainiams pasakojo, jog parko medžiai – neįkainojama tėvo dovanos vertybė. Todėl dvaro paveldėtojas negailėjo pinigų, jėgų ir laiko parkui sutvarkyti taip, kad jis savo estetika nenusileistų gražiausioms šalies dvarvietėms.
Paskutiniu  mohikanu vadinamas baronas Piotras Rozenas nusipelnė didelės mūsų krašto visuomenės pagarbos. „Lietuvoje nedaug išlikusių medinių dvarų, o mūsų krašte Gačionių dvaras – toks vienintelis“, – sakė Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė. Šis dvaras – bene vienintelis šalyje, kurį nuo pražūties išsaugojo, išpuoselėjo tikrieji dvaro savininkai. Ir jo duris bei sodybos kiemą atvėrė vietiniams, turistams bei istorijos ir kultūros mylėtojams. Baronas Piotras turėjo planų dvare sukurti verslą, planavo įdarbinti daug vietinių žmonių. O Jūžintų mokykloje šis filantropas norėjo įsteigti ir finansuoti užsienio kalbų mokyklą. Tačiau jo idėjos nesulaukė visuomenės ir valdžios pritarimo, todėl nebuvo įgyvendintos.

Rengiant medžiagą naudota literatūra: B. Kviklio „Mūsų Lietuva“, Rokiškio krašto muziejaus archyvų medžiaga.

Aldona Minkevičienė

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie