Jonas Mažeikis: „Praeiname ir mes…“

Gegužės 7-ąją Lietuva mini Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ji svarbi prisiminti aktyviausius spaudos darbuotojus.

Prieš dvi savaites tėviškės žemė priglaudė žurnalistą, „Gimtojo Rokiškio“ redaktorių Joną Mažeikį.
„Romuvos“ gimnazijos bibliotekos vedėja Reda Kiselytė seniai planavo Rokiškio krašto kultūros žurnalui „Prie Nemunėlio“ paruošti interviu su šiuo žmogumi. Įkalbinti pašnekovą nebuvo lengva: jis,kuklus žmogus, vis išsisukdavo, sakydamas, jog yra įdomesnių, vertesnių pašnekovų…

– Papasakokite apie save.

– Mano gyvenimo kelio pradžia – Panemunėlio krašto Miesteliškių kaimas. Šis kampelis – brangiausias pasaulyje – su savo kukliais kalneliais, miškeliais, beržais… Viename jaunų dienų eilėraštyje taip rašiau apie gimtąjį kaimą: „Nešuos širdyje jį visais aš keliais,/ O gyslom srovena man beržo lopšinė,/ Ir niekas man jos gražesne nepakeis.“ Dabar skaudu matyti šio kaimo agoniją. Mokiausi Panemunėlio progimnazijoje, vėliau – Rokiškyje. Po armijos 2 m. dirbau rajono kultūros namų direktoriumi, 3 m. mokytojavau Sėlynės aštuonmetėje, 32 m. praleidau „Gimtojo Rokiškio“ redakcijoje. Neakivaizdiniu būdu Vilniaus universitete įgijau žurnalisto specialybę. Dabar džiaugiuosi pensininko malonumais.

– Žurnalistika, teatras. Ar tai – Jūsų gyvenimo svajonių išsipildymas?

– Mano vaikystės ir jaunystės didžiausia svajonė buvo skraidyti. Matyt, domėtis aviacija paskatino Petro Jurgėlos knyga apie lakūnus S.Darių ir S.Girėną. Meilė aviacijai išliko iki šių dienų. Kai Rokiškyje veikė aeroklubas, aš buvau jo nariu. Su klubo viršininku Rimantu Pikūnu ne vieną valandą teko sklandyti virš Rokiškio ir jo apylinkių. Nuo pat vaikystės mėgau ir rašinėti. Vieną kitą kūrinėlį išspausdino rajono laikraštis. Kai iš redakcijos išvyko darbuotojas, man buvo pasiūlyta tapti žurnalistu. Aš su entuziazmu sutikau. Moralinį pasitenkinimą jaučiu ir vaidindamas. Todėl galima sakyti, kad mano vaikystės ir jaunystės svajonės beveik išsipildė.

Visas interviu šeštadienio “Gimtajame…”