Mitologija apgaubtas Velniakalnio kaimas – sakralinis Rokiškio priemiestis, žavintis Kalvarijų koplyčiomis, – kaitina ginčus dėl vietovės pavadinimo. Prieš trejus metus čia susikūrusi bendruomenė pasivadino Velykalnio vardu ir jį prilipdė šiai vietovei. Ir sutapk gi šitaip: tuo metu rajonui vadovavo Rimantas Velykis. Rokiškėnai juokiasi: ar tik ne jam bandyta įsiteikti?..
Ginčų užuomazga
Rokiškio grafams Pšezdzeckiams priklausiusi Velniakalnio vietovė kelioms rokiškėnų kartoms dėl pavadinimo nekėlė jokių abejonių. Iš lūpų į lūpas sklido sakralinės vietovės legendos, neva Kalvarijų koplyčios statytos ne šiaip sau: pats vietovės vardas skatino tai daryti. Pavadinimo kilmės ištakų ieškota net pagonybėje. Greičiausia niekad ir nebūtų kilę ginčų dėl velnių vieta vadinamo kaimo, jeigu ne jo kaimynystėje gyvenančių miestelėnų sukurta bendrija. Šios bendruomenės pirmininkas Stasys Mekšėnas sakė, kad ginčai dėl vietovės pavadinimo prasidėjo 2007-aisiais, kai bendruomenė Registrų centrui pateikė prašymą registruoti Velniakalnio bendruomenę. Pavadinimą teko keisti: tuo pačiu vardu jau buvo registruota Velniakalnio sodų bendrija.
“Pro namų langus regime kalvarijas, koplyčią… Nutarėme bendruomenei rinkti istorinę prasmę turintį pavadinimą. Kartą Rokiškio krašto muziejuje sutikau savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėją Petrą Blaževičių ir papasakojau jam savo rūpestį. Jis užsiminė, kad bendruomenei tiktų Velykalnio vardas, esą muziejus saugo dokumentus, kuriuose vietovė vadinama ne Velniakalniu, o Velykalniu”, – dėstė p. Stasys. Ši idėja pirmininką sužavėjo, o netrukus bendruomenė buvo įregistruota Velykalnio pavadinimu.
Taigi savo vardu bendruomenė ėmė ir perkrikštijo visą kaimą. Mistine praeitimi traukianti vieta Velykalniu imta vadinti net pranešimuose apie vietos renginius bei planuose čia sukurti sporto pramogų oazę. “Gimtąjį…” p. Mekšėnas tikino turįs Velykalnio kaimo pavadinimą patvirtinančius istorinius dokumentus, o ir laikraščio informacijose Velniakalnis ne kartą buvo vadinamas Velykalniu…
Dėl vietovės perkrikštyjimo gal ir nebūtų kilę tiek ginčų ir įtarimų, jei tuo metu rajonui nebūtų vadovavęs Rimantas Velykis. Būtent šio mero kadencijos metu ką tik susikūrusi Velykalnio bendruomenė visuomenės poreikiams gavo 10 ha sklypą su tvenkiniu, kurio paplūdimyje vyksta tinklinio turnyrai. Viešai reklamuojamas Velykalnio vardas sukėlė gyventojų nuostabą, peraugusią į nepasitenkinimą ir erzelį dėl istorijos klastojimo.
“Ranką prie širdies pridėjęs galiu dešimt kartų prisiekti, kad taip padaryta tikrai ne mero Velykio garbei”, – juokėsi “Velykalnio” bendruomenės vadovas. Tačiau, anot jo, sutapimas labai pikantiškas, todėl ir tapo ginčo objektu.
Istorijos nesuklastosi…
Laukiantiems detektyvo, greičiausia teks nusivilti. Remiantis oficialiomis versijomis, pavadinimas pakeistas dėl kur kas žemiškesnių priežasčių, nei sklandančios ganduose. Paaiškėjo, kad p. Mekšėnas rėmėsi kelių dešimtmečių senumo Rokiškio bažnyčios dekano Talačkos surinktais ir į bažnytinę knygą surašytais žmonių prisiminimasi apie šią vietovę. Ten minimas ne Velniakalnis, o Velykalnis arba Velykalnė. Kitas dokumentas, kuriuo rėmėsi vadovas, – pirmojo Pasaulinio karo vokiečių okupacinis Rokiškio žemėlapis, nukopijuotas nuo rusiško. Jame taip pat randamas ne Velniakalnis, o Velykalnis. Anot p. Stasio, jam nekilo abejonių dėl teisėtumo Velniakalnį pervadinti Velykalniu.
Tačiau Rokiškio krašto muziejus su tokia pozicija kategoriškai nesutinka: nuo senų laikų šioje vietoje buvo Velniakalnis, ir jokie argumentai ar išvedžiojimai dėl vietovės pervadinimo į Velykalnį nėra pateisinami. Tą patvirtina muziejuje saugomi grafų dokumentai, Žemės reformos, Žemės perleidimo bylos. Muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė ant stalo klojo faktus: 1825 m. Rokiškio grafystės archyvo knygą, kurioje preciziškai suinventorizuotos grafų Pšezdzeckių turėtos žemės, 1848 m. grafystės žemėlapį, eksponuojamą muziejaus salėje, kuriuose pažymėtas ne Velykalnis, o Velniakalnis. “Turim ir kitų Velniakalnio pavadinimą pagrindžiančių dokumentų. Nėra priežasties abejoti, kad grafai galėjo aplaidžiai pildyti savo archyvus ir įrašyti visiškai kitokį kaimo pavadinimą: raštvedžiai keliose vietose yra padarę netikslumų, Velniakalnį pavadinę Velniakalne”, – dėstė istorikė. Anot jos, jei Velykalnio bendruomenės vadovas rastų ankstesnių dokumentų nei grafystės Archyvo knyga, ir juose kaimas įvardintas Velykalniu, tuomet diskusija turėtų prasmės.
Versijos ir spėlionės
Kodėl ir kaip aukšto Rokiškio dvasininko surinktuose ir užrašytuose prisiminimuose galėjo atsirasti Velykalnis? Istorikė O.Mackevičienė ir jos kolega muziejaus istorikas Valius Kazlauskas turi savo versiją. Esą Velniakalnio vardas vietovei duotas ankstyvosios pagonybės laikais: ant kalvos augusi lapuočių giria buvo vėles garbinusių pagonių šventa vieta. Pagonys vėle, vėlioniu, vėliuku vadino teisingųjų žmonių vėles. Dėl to ir velnias buvo geroji būtybė, artimai bendravusi su gyvais žmonėmis ir baudusi klastingus išdavikus. Užmuštą žmogų velnias atgaivindavo, nuskriaustam duodavo turto, o žudiką nugalabydavo. Krikščionims velnias – piktoji dvasia, apgyvendinta pragare, iš kur atkeliauja žmones prapuldyti nuodėmėje. Anot muziejaus istorikų, 1864-1868 m. Velniakalnyje imtos statyti Kalvarijos – Kristaus kančios kelio stacijas vaizduojančios koplyčios. Krikščionybei nebuvo priimtinas su velniais siejamos vietovės pavadinimas. Velniakalnis galėjo būti pakeistas krikščionims labiau tinkamu Velykalnio vardu, įprasminančiu Velykas – sielos atgimimą, susiliejimą su Dievu. Religingų žmonių prisiminimuose saugomas vardas galėjo patekti į bažnytinę knygą bei netikslius okupacinius žemėlapius, kurie tėra istoriniai eksponatai, neturintys juridinės galios.
“Niekas nežino tikrųjų šimtmečio senumo tiesų, kada ir kokiomis aplinkybėmis Velniakalnį bandyta pavadinti Velykalniu. Tačiau nėra ir tikrų faktų, kurie nuneigtų Velniakalnio pavadinimą ir priverstų juo abejoti”, – įsitikinusi istorikė O.Mackevičienė. Anot jos, pastarųjų metų bandymas Velniakalniui primesti Velykalnio pavadinimą istorikams yra nesuvokiamas.
Tuo neabejoja ne tik muziejaus darbuotojai, bet ir eiliniai rokiškėnai. Dalį buvusio grafo Pšezdzeckio žemės Velniakalnio kaime prieš porą dešimtmečių įsigijęs Gintautas Meilus džiaugiasi nuo sunaikinimo išsaugojęs buvusių sodybos šeimininkų senus dokumentus. Žemės perleidimo akte juodu ant balto rašoma, kad grafo Jono Pšezdzeckio dalis žemių 1923 m. buvo Velniakalnio viensėdžio nuosavybė, o šis viensėdis 1927 m. įtrauktas į Velniakalnio kaimo ribas. To meto žemės mokesčių kvituose, hipotekos pranešimuose bei kituose žemės dokumentų originaluose nė su žiburiu nerasi Velykalnio pavadinimo. Todėl p. Gintautas šventai tiki, kad Velniakalnis negali būti perkrikštytas Velykalniu. “Mane erzino skelbiamos žinios apie Velykalnyje vyksiančias sporto varžybas. Tokios vietovės nebuvo, nėra ir negali būti. Ėjau su istorinį faktą liudijančiais dokumentas pas Velykalnio bendruomenės pirmininką Stasį Mekšėną, bet nepavyko įrodyti, kad ne jis teisus, o aš”, – dėstė p. Gintautas. Anot jo, vadovaujantis bendruomenės pirmininko logika, ne tik mero Velykio garbei buvo galima keisti Velniakalnio pavadinimą: Mekšėnkalnis, įprasminęs kitą rajonui svarbų žmogų, ko gero irgi būtų prigijęs.
Pretenzijų nebeturi
Muziejininkės O.Mackevičienės teigimu, Velniakalnio kaimynystėje gyvuojanti bendruomenė turi teisę vadintis, kaip nori, tačiau kaimo pavadinimo liesti nevalia.
“Išsiaiškinome, ir ginčai baigti. Tikrai nebeturime pretenzijų perkrikštyti Velniakalnį į Velykalnį: muziejininkų faktai mane įtikino, kad buvome neteisūs”, – sakė p. Mekšėnas, nenorintis nešioti etiketę žmogaus, užmarštin vejančio istorinį Velniakalnio pavadinimą. Anot jo, po kiekvienos viešos informacijos apie paplūdimyje vykusias varžybas pasipildavo internautų komentarai ne apie sportą, o apie vietovės pavadinimą. “Pagaliau šioje istorijoje padėtas taškas: kaimas, kuriame rengiamos sporto šventės, saugos Velniakalnio vardą. Taip buvo ir prie grafų”, – šypsojosi bendruomenės pirmininkas S.Mekšėnas, įkliuvęs istorinių faktų pikantiškon painiavon.
Aldona Minkevičienė
