Tetervino patinėlis žavi puošniomis plunksnomis.  Eltos nuotr.
Tetervino patinėlis žavi puošniomis plunksnomis. Eltos nuotr.
Rinkėjui

Tetervinai pamėgo mūsų krašto pamiškes ir pelkynus: šį retą, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą paukštį galima pamatyti daugelyje rajono retmiškių. Ar pavyks jį išsaugoti? Ar dar ilgai galėsime grožėtis įspūdingomis tetervinų tuoktuvėmis?

Puošnus paukštis
Tetervino patinėlis – tikra šalies miškų puošmena. Šis paukštis juodos spalvos, jo kaklo ir pagurklio plunksnos violetinio žvilgesio, o sparnus, papilvę ir uodegą puošia baltos plunksnos. Itin dailiai atrodo ryškiai raudoni tetervino antakiai, sudaryti iš pailgų odos karpelių. Tetervino pirštų šonuose rudenį išauga raginės ataugos – šukos; pačios kojos apaugusios plunksnomis. Ypač graži ir puošni šio paukščio uodega: išskleista ji primena lyrą, kraštinės uodegos plunksnos ilgesnės už vidurines. Patinėlis užauga net iki pusantro kilogramo svorio. 
O štai tetervino patelė dailumu nepasižymi: ji gerokai mažesnė už patiną, o jos plunksnos rusvai pilkos. Teterva labai panaši į kurtinio ir baltojo tetervino patelę, tik jos uodega šiek tiek iškirpta. Jaunikliai panašūs į patelę, tačiau jie blankesnių spalvų.

Tarsi pasaka
Rokiškio miškų urėdijos miško apsaugos inžinierius Juozas Davainis ne kartą grožėjosi šių retų paukščių vestuvėmis. Jis pasakojo: „Ankstų balandžio rytą, vos prabrėškus, į laukymę atskrenda tetervinas patinas ir burbuliavimu ima vilioti patelę. Priešaušrio tyloje iš toli girdėti jo tuoktuvių giesmė. Tačiau ši vilioja ne tik tetervino patelę, bet ir jo konkurentus: varžytis dėl damos dėmesio kaipmat suskrenda keli patinėliai. O kaip jie stengiasi jai įtikti: pašiaušia plunksnas, išskleidžia gražiąsias uodegas, ištiesia sparnus, besipuikuodami šoka tuoktuvių šokį. Ryto migloje tetervinų vestuvės – nepakartojamo grožio reginys.“
Norint stebėti tetervinų piršlybas tam reikia rengtis iš anksto – laukymėje būtina pasistatyti palapinę ar priedangą. Anot miškų žinovo, žmogaus kaimynystė netrikdo šių paukščių. Patinėliai, viliodami patelę, užmiršta viską pasaulyje: jie užmerkia akis ir visa gerkle burbuliuoja tuoktuvių serenadą. Ne veltui anksčiau tetervinus medžiodavo būtent jų tuoktuvių metu.

Pamažu daugėja
Pasak p. Davainio, rajono miškuose tetervinų daugėja. Didžiausi jų būriai pastebėti prie pat Latvijos sienos Juodymų miške (netoli Suvainiškio), tačiau bent porą šių gražuolių galima aptikti ir daugelyje rajono miškų. „Tetervinas labiausiai mėgsta retus miškus, ypač beržynus, kuriuose yra laukymių ir proskynų“, – sakė miškininkas. Išnykimas šiai paukščių rūšiai negresia, tačiau ją reikia saugoti ir ginti.
Ištisus šimtmečius Lietuvoje tetervinai buvo kilmingųjų medžioklės trokštamas laimikis. Tarpukariu išleistose receptų knygose netrūksta aprašymų, kaip tinkamai marinuoti ir kepti šį paukštį. „Vos prieš pusšimtį metų buvo galima medžioti ir tetervinų patinus, ir pateles. O maždaug iki 1985 m. medžiotojai šaudydavo tik patinėlius. Jie buvo vertingas laimikis: juk tai bene pats gražiausias Lietuvos miškų paukštis. Nušauto tetervino iškamša puošė ne vieno medžioklio namus. Vėliau šie paukščiai buvo įtraukti į šalies Raudonąją knygą, o jų medžioklė uždrausta“, – pasakojo p. Davainis.

Nepageidaujami svečiai
Miškininkas aiškino, kad tetervinai ėmė nykti ne dėl medžioklės: nuo neatmenamų laikų šalies žmonės tausojo miškų žvėris ir paukščius, jų medžiojo tik tiek, kiek reikia maistui. Didelės grėsmės tetervinams nekėlė ir jų natūralūs priešai – lapės. Šiai paukščių rūšiai tikra pražūtimi tapo į Lietuvą atvežti, bet mūsų kraštui nebūdingi plėšrūnai, ypač mangutai. Laisvėje šie žvėrys gyvena Rusijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Praėjusio amžiaus viduryje dėl puošnaus ilgo kailio mangutai buvo atvežti veisti ir į Baltarusiją. Iš čia apie 1950 m. jie atklydo į Lietuvą ir per dešimtmetį užkariavo visus šalies miškus. Itin plėšrūs ir vislūs žvėreliai tapo tikrais mūsų girių kenkėjais, o tetervinams jie yra tikra pragaištis.
Tetervino lizdas mangutui – lengvas grobis. Gegužės pradžioje šių paukščių patelės žolėje suka lizdus ir deda 5-10 kiaušinių. Pasikliaudama savo itin gera maskuote – rusvai pilkšvai raibomis plunksnomis, tetervino patelė nepalieka lizdo net plėšrūno akivaizdoje. Miškininkas J.Davainis aiškino: „Esu priėjęs per porą žingsnių prie tetervinos lizdo, o paukštė nenuskrido, tik susigūžė ir apglėbė sparnais kiaušinius. Tradiciniai lietuviški miško plėšrūnai, pavyzdžiui, lapės, medžioja prabėgomis: jos dažniausiai nė nepastebi tetervino lizdo. O mangutas grobio ieško ypač stropiai: nuodugniai apšniukštinėja kiekvieną kelmą, žolės kupstelį. Jeigu jau aptiko tetervino lizdą, būtinai jį sunaikins. Perinti patelė nuo plėšrūno gali pasislėpti medyje, tačiau kiaušinių dėtį ar paukštyčius mangutas tikrai suės.“
Deja, Lietuvoje tetervinai jau turi baisesnių priešų nei mangutai. „Nuo šito žvėries paukštis bent medyje pasislėpti gali, mat mangutas nemoka į jį įsikabaroti. Tačiau šalies giriose jau pastebėta kita atvežtinių plėšrūnų rūšis – meškėnai. Šitie puikiai laipioja medžiais“, – aiškino p. Davainis.
Iš kur mūsų miškuose atsirado iki šiol nematytų grobuonių? Miškininkas aiškino: „Dėl šios nelaimės kaltas žmogus. Daugelyje šalių meškėnai laikomi namuose kaip egzotiniai augintiniai. Tačiau ne visuomet jie tinkamai prižiūrimi, todėl patys pasprunka nuo šeimininkų arba tyčia paleidžiami į laisvę. Tad atvykėliai sėkmingai veisiasi ir naikina vietines gyvūnų rūšis. Galima vardinti daugybę neatsakingo žmogaus elgesio pavyzdžių. Antai kailinių žvėrelių augintojų dėka mūsų miškuose atsirado kanadinės audinės. Jos didesnės ir stambesnės už mūsų miškų senbuves – europines audines, tad visiškai jas išnaikino. Mūsų rajono giriose jau pastebėti degli šernai, šalyje vis garsiau kalbama apie šunų ir vilkų mišrūnus.“

Išmokė etiketo
Ar yra vilties apsaugoti tetervinus nuo plėšrūnų? „Svarbiausia nuo plėšrūnų ginti perinčias pateles. Daug vilčių šios paukščių rūšies išsaugojimui teikia atsigaunanti pasaulinė kailių rinka: didėja ilgakailių žvėrelių, tarp jų ir mangutų, paklausa. Vadinasi, medžiotojams atsiranda didesnė paskata juos naikinti. Šansų tetervinams išlikti teikia ir didėjantis mūsų rajono žmonių sąmoningumas. Anksčiau medžiotojai, tykodami stirnų ar kitų žvėrių, vengdavo šauti į lapę ar mangutą, kad šūviais neišbaidytų vertingesnio grobio. O štai užsienio svečiai, sumokėję kelis tūkstančius litų už kelionę į Lietuvą bei leidimą medžioti, nedvejodami šauna į kenkėją, nors rizikuoja pabaidyti vertingesnį laimikį. Iš užsieniečių medžioklės etiketo išmoko ir mūsų žmonės.“
Beje, grėsmę tetervinams kelia ne tik plėšrūnai, bet ir jų rūšies ypatybės: šie paukščiai gali poruotis ne tik tarpusavyje, bet ir su kurtiniais, žvyrėmis, virbėmis, net fazanais. „Šiuos mišrūnus profesorius Tadas Ivanauskas pavadino gargatūnais. Keletą tokių esu matęs. Su tikruoju tetervinu jų nė lyginti neverta: mišrūnas nė perpus nėra toks gražus, jis tėra margas paukštis, ir tiek. Nėra gerai, jog maišosi įvairios paukščių  rūšys“, – sakė p. Davainis.

Paplitę Europoje
Tetervinai – ne tik Lietuvos, bet ir Europos miškų puošmena. Žinomas šalies gamtininkas Selemonas Paltanavičius rašė, jog tetervinai paplitę nuo Alpių, Anglijos, Skandinavijos iki Primorės, o šiaurėje –  iki Kolos pusiasalio ir Baltosios jūros. Visame žemyne šie paukščiai itin reti, sutinkami tik kalnuotuose regionuose, nes tikrųjų jų buveinių beveik neliko. Prieš 20 metų mūsų šalyje suskaičiuota per 7 tūkst. tetervinų patinėlių, o štai 1999-2001 m. – perpus mažiau. Gamtininko teigimu, bendra šių paukščių populiacija gali svyruoti nuo 5 iki 12 tūkst.  Lietuvoje tetervinai mėgsta miškų pakraščius, senas, beužaugančias biržes. Gyvena jie ir aukštapelkėse. Kuo jos atviresnės, tuo paukščiams geriau: jie iš tolo pastebi pavojus. Tetervinai lankosi ir dirbamuose laukuose: skrenda į ražienas. Žiemą šie paukščiai minta spanguolėmis, žaliais augalais, lesa beržų žirginius.
Anot gamtininko S.Paltanavičiaus, pamatyti teterviną – didelė laimė: tetervinas yra gana baikštus ir pastabus. Pabaidytas jis kyla į medžių viršūnes, tačiau skrajūnas iš jo menkas: paskrenda iki artimiausio medžių guoto, o iš čia nuo persekiotojų sprunka pėstute.

Įamžino patarlėse
„Tetervinas mūsų krašte – istorinių girių reliktas. Daug kas jame senoviška ir primityvu“, – apie šį paukštį rašė gamtininkas S.Paltanavičius. Tetervino įspūdingas stotas,  puošnios plunksnos ir  triukšmingos tuoktuvės minimos lietuvių liaudies tautosakoje. Apie pasipūtusį, triukšmingą ar vaidingą žmogų mūsų protėviai kalbėjo: „Burbuliuoja kaip tetervinas krūmuose. Burbuliuoja kaip tetervinas apie pačią. Šnypščia kaip tetervinas eilelėje.“ Senovės lietuviai, mokydami vaikus priimti sprendimus, sakydavo: „Geriau šiandien zylelę rankoje turėti, negu rytoj teterviną ant stogo.“ O apie medžioklės ypatumus senoliai pasakojo: „Per šventą vyskupą Fliorentiną gaudyk zuikį, mušk teterviną.“

 

Lina DŪDAITĖ

Komentarai

Komentarų nėra
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su komentavimo taisyklėmis

avatar

wpDiscuz