„Po gaisro tapau valkata. Turiu namus, kuriuose negaliu gyventi. Kitos šeimos, nukentėjusios dėl gaisro, laukia socialinio būsto, o aš neturiu teisės į jį. Ar kam svarbu, kad po gaisro namas liko be stogo, tad lietus pliaupia iki pat pirmojo aukšto grindų?“ – susijaudinusi klausė Valentina Zacharevskaja, išgyvenusi rugsėjo viduryje tragišką gaisrą Upės tako gatvėje. Be ramentų negalinti vaikščioti p. Valentina mieste susirado nedidelį butą, priklausantį savivaldybei, tačiau ši jo neduoda: siūlo vienintelę išeitį – laikinai apsigyventi Obelių savarankiško gyvenimo namuose.
Miesto nepaliks…
Moteris, vos spėjusi išsigelbėti iš penkis žmones pražudžiusio gaisro, džiaugėsi likusi gyva. Tada nebuvo net minties, jog nebegalės grįžti į namus ir tarsi benamė turės glaustis nedideliame draugės būste. „Tapau kampininke. Negaliu ilgam užsikarti ant svetimo galvos, nes pas draugę ateina anūkai, iš užsienio žada sugrįžti sūnus. Visas mano turtas liko apdegusiame name, daiktai sulieti vandeniu, suodini. Kai lyja, per lubas į mano butą sunkiasi dvokiantis skystis, nes namas liko be stogo“, – guodėsi p. Valentina.
Visas straipsnis šeštadienio “Gimtajame…”
Aldona Minkevičienė
