Po kojomis liūliuojantys samanų kupstai, retos žolės, žemaūgės pušaitės kerpėtais, išsirietusiais kamienais, vasarą – ūmėdžių marškos, palei kelmą besiraičiojančios angys, o rudenį – spanguolių karoliai. Ir nuolatinis paukščių klegesys: nuo saulės patekėjimo iki laidos, nakčiai užleidžiantis pelkės karaliją pelėdai, ūkaujančiai atokiau šlapynės… Tai – lietuviui gerai pažįstamas pelkės vaizdas. Tačiau Gaidžiabalės samanynė, išsidriekusi kelių upelių vandenskyroje, kur kas įvairesnė ir reikšmingesnė nei paprastas pelkynas.
Viena iš nedaugelio
Gaidžiabalės samanynės pelkė, plytinti į vakarus nuo Onuškio kaimo (Juodupės sen.), „okupavusi“ Kuklio, Vyžuonos, Plentaukos ir Nemunėlio upelių vandenskyras bei didelę Kukių miško dalį, gamtiniu požiūriu yra labai vertinga teritorija. „Gimtasis Rokiškis“ jau rašė, jog ši pelkė įtraukta į „Natura 2000“ saugotinų teritorijų sąrašą: Gaidžiabalės samanynė aprašyta kaip viena iš nedaugelio didesnių, beveik natūralių aukštapelkių šiaurinėje Lietuvos dalyje.
Pernai buvo įsteigtas Gaidžiabalės samanynės telmologinis draustinis: šią pelkę, kaip Europos Bendrijos buveinių apsaugai svarbią teritoriją, patvirtino Europos Komisija.
Bendras Gaidžiabalės plotas – 171,9 ha. Šio draustinio svarbiausios gamtinės buveinės išsidėsčiusios dviejose jo vietose ir užima per 110 ha plotą.
„Nesilygiuojame į Žuvinto, Čepkelių ar Kamanų pelkynų plotus. Tačiau argi mūsų rajonas – ne pelkių kraštas? Juk iš Lietuvoje įsteigto 51 telmologinio draustinio mūsų krašte tokių yra net penki“, – šypsodamasis sakė Rokiškio miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Julius Adamonis. Miškininkas, besidomintis draustiniais, jų augalais ir gyviais, teigė, jog didžiausia rajono pelkė – Suvainiškio telmologinis draustinis. Jo visas plotas – 1 201 ha, o mūsų rajone – 1 175 ha. Petriošiškio pelkynas užima 138 ha, o Notigalės – per 157 ha. Konstantinavos pelkė plyti 82 ha, o Gaidžiabalės samanynė – beveik 200 ha. Ji, anot miškininko, yra labai vertinga įvairiais aspektais.
Prieš daugelį dešimtmečių šioje durpingoje vietovėje buvo kasamos durpės. Per ilgą laiką pelkė natūraliai, be žmogaus pagalbos, atsikūrė ir susigrąžino tai, kuo ji išsiskyrė iš kitų pelkių.
Nuo Gaidžių
Apie Gaidžiabalės pelkės vardo kilmę geriausiai galėtų papasakoti šių vietovių žmonės. Tačiau jau daug metų kelių kilometrų samanynės spinduliu – nė vienos trobos. Tačiau prieš keturis dešimtmečius keletą kaimų aprėpusioje samanynėje virė gyvenimas: Pasodninkų, Skrivelių, Ginotų, Gaidžgalės kaimuose šeimos augino vaikus, pievose ganėsi gyvuliai, miškuose klegėjo uogautojai ir grybautojai.
Minėti kaimai, išskyrus Ginotus, jau išnykę, jų nebėra net gyvenamųjų vietovių registre. Tačiau šių vietovių palikuonys puikiai prisimena pelkynės gyvenimą.
Labiausiai pelkėtos vietos buvo Gaidžgalės kaime. Jame gyveno kelios Gaidžių šeimynos. Buvo pasakojama, jog nuo Gaidžių pavardės ir kilo vietovės vardas. Neatsitiktinai prie jo pridėtas žodis „galas“: kaimo ribos baigėsi ties Latvijos valstybės siena. Kadangi vietovė labai pelkėta, su daugybe telkšančių vandens akivarų, balų, griovelių ir upelių, ją imta vadinti Gaidžio bala arba Gaidžiabale.
Yra išlikusių istorinių duomenų, jog prieš 50-60 metų čia buvo kasamos durpės, tačiau durpynas menkai eksploatuotas. Todėl pelkė per dešimtmečius atsiaugino augmeniją ir susigrąžino tokias teritorijas pamėgusius gyvius.
Vertybės
Miškininkas J.Adamonis suskaičiavo, jog Gaidžiabalės samanynėje gyvena net kelios į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos paukščių rūšys: sketsakaliai, pilkosios gervės, tikučiai, plėšriosios medšarkės, vidutinės kuolingos. Tiesa, norint samanynėje pastebėti retą paukštį, reikia ypatingos kantrybės. Pavyzdžiui, sketsaklių pastebėta vos viena pora. Šie skrajūnai ypač greiti, tad juos pamatyti galima nebent nutūpusius medyje trumpam pailsėti.
Samanynėje gamtininkai aptiko tetervinų, o šią vietovę įtraukė į šių retų paukščių tuokviečių sąrašą. Čia gyvena ir Lietuvoje labai retai aptinkami tikučiai, kraunantys lizdus ant pelkyno kupstų po nulinkusiais augalais. Tai tilvikinių šeimos paukščiai, šiek tiek mažesni už varnėnus.
Gaidžiabalė yra pilkųjų gervių namai, čia šeimynas peri ir plėšriosios medšarkės bei vidutinės kuolingos. Pastarųjų Lietuvoje labai reta, todėl Gaidžiabalė ypač vertinga jų radimvietė.
„O kokia gi pelkė be savos gyvatės“? – šypsodamasis retoriškai klausė p. Adamonis. Gaidžiabalėje gausu paprastųjų angių, šnypščiančių iš po kelmų, kupstų ir medžių pavėsių.
Rezervato statuso negavo
Mišku užželianti aktyvi Gaidžiabalės aukštapelkė, vietomis stipriai pašlapusi, o aukštesnėse teritorijose stipriai išsausėjusiu durpingu sluoksniu, vertinga ir apypelkius vagojančiais upeliais, besikeičiančia augmenija bei pelkę supančiu išraiškingu reljefu. Centrinėje pelkės dalyje yra dvi 100-200 m ilgio juostos, jose matyti senos durpių eksploatacijos požymių. Šiuo metu šie plotai gausiai apaugę pelkine augalija.
Aplink samanynę – kalvos, sutūpusios viena už kitos tarytum konkuruotų savo aukščiu. Dėl visų šių ypatybių Gaidžiabalė pernai buvo pripažinta telmologiniu draustiniu. O prieš septynerius metus šiai unikaliai teritorijai siekta rezervato statuso, tačiau nesėkmingai: rezervato projektas liko neįgyvendintas.
Į Gaidžiabalės samanynės draustinį patenka 4 miškų sklypai, užimantys 7 proc. samanynės ir priklausantys privatiems asmenims. Likusi teritorija -159,8 ha – valstybinės reikšmės miškas. Pagal Aplinkos ministerijos rengtą rezervato projektą privačių miškų sklypai pateko į rezervato teritoriją. Joje būtų uždrausta bet kokia žmogaus veikla. Miškų savininkams už negautas medienos pajamas žadėta kasmet mokėti Europos Sąjungos išmokas.
Privačių miškų, patenkančių į planuoto rezervato teritoriją, savininkai nesutiko su siūlomomis sąlygomis, iškilo ir kitų rezervato įteisinimo problemų.
Durpių nekas
Nors Gaidžiabalė rezervatu netapo, kaip, beje, Žuvintas ar Čepkeliai, joje žmogaus veikla apribota: uždrausta durpių kasyba ir drenažų rengimo darbai, kad nesunyktų natūrali aukštapelkė ir jos apypelkių upeliūkščiai, mišką kirsti leidžiama tik žiemą, kai stipriai pašąla. Dėl čia gyvenančių retų paukščių ir tik šiai aukštapelkei būdingo reljefo bei augmenijos nuolat vykdoma stebėsena, atliekami moksliniai tyrimai, padėsiantys išsaugoti aukštapelkės gyvastį.
Aldona MINKEVIČIENĖ
